Šiais metais „Kino saloje“ daugiausia dėmesio skiriama dokumentinio garso svarbai judančių vaizdų mene. Nuo etnografinio garso ir tylos vaizdavimo, įstabių kelionių per skirtingas aplinkas ir garsovaizdžius iki negirdimų ir dar negirdėtų garsų įgarsinimo. Programoje „Įsiklausykime“ akcentuojama dokumentinio garso įrašymo specifika ir estetinė bei politinė svarba.
Dėl pandemijos esančios aplinkybės neleidžia susirinkti drauge su kino meno atstovais ir diskutuoti šia itin svarbia – garso judančiame vaizde – tema, tad keliems jų uždavėme klausimus. Šiandien – pokalbis su dokumentinio kino kūrėja Aiste Žegulyte.
– Kiek tau svarbus garsas tavo pačios kūryboje?
– Garsas man yra neišvengiamai svarbus kino erdvės elementas. Jis kitoks nei vaizdas. Jis fiziškai yra tik ekrano plokštumoje, o garsas visuomet yra čia, šalia mūsų, aplink mus. Jis tarsi pagauna, apgaubia ir paskandina filmo vandenynuose. Garsas taip pat padeda varijuoti kino erdvėmis, būti su herojumi arba atsitraukti nuo jo, likti stebėtoju. Žinoma, dėl garso kine mums lengviau atsiriboti nuo savęs, nuo savo biologinių garsų, pavyzdžiui, širdies plakimo, šalia sėdinčio kaimyno kvėpavimo. Garsas kine, žinoma, ne tik fiziškai mus įtrauka, jis žaidžia ir su mūsų vaizduote, kartais garsu galime parodyti daugiau nei vaizdu. Ypač dabar, kai yra taip suaktyvėjusi apsauga į žmogaus atvaizdą ekrane.
Kalbant apie kiną, mane beprotiškai žavi, kai žodžiai ar garsai kino ekrane nupiešia vaizdus, kurių iš tikrųjų ten nėra. Vienas iš pavydžių būtų Apichatpongo Weerasethakulo „Didybės kapinių“ scena, kai personažai vaikšto po skurdų mišką, o tu matai karaliaus rūmus. Kitas labai archajiškas pavyzdys – pasaka apie nuogą karalių, kuris patikėjo, pamatė savo drabužius, nors jų nebuvo.
Garsas yra vienas didžiausių melagių ir provokatorių, bet labai žavus. Juk visi filmų katarsiai nesuveiktų be garso. Garsas veda į meditacinę transcendentinę būseną, kai išeini iš savo kūno. Arba atvirkščiai, kai tampi tik kūnu. Tai labai svarbu.
– Ar žiūrėdama dokumentinį kiną atkreipi dėmesį į garsą jame?
– Žiūrėdama filmą, dažnai neskirstau, ar tai dokumentinis, ar vaidybinis, ar eksperimentinis.
Visų pirma, nesutvarkytas garsas kine labai išmuša iš pačio filmo erdvės, iškart pradeda erzinti. Ir jau nebegali taip įsijausti į pasakojimą. Bet kartais garsas gali tik pirmą minutę atrodyti ne toks, o iš tikrųjų prie jo buvo daug ir ilgai dirbta. Be to, triukšmai kurti specialiai, tam tikrai atmosferai perteikti. Taip dažnai daro visiems žinomas kino režisierius Davidas Lynchas.
Kalbant konkrečiai apie dokumentinį kiną, garsas būna kaip įrodymas, tuo labiau, kad garsą kartais lengviau naudoti nei vaizdą, nes šis ribojamas įvairių teisių, privatumo. O garsas turi daugiau laisvės kine. Pavyzdiui, laisvės kalbėti.
Aš asmeniškai labai vertinu garsą, kuris atlieka ne tik informacinio perdavimo funkciją, o veikia mus kaip erdvė, kaip laikas, tų kadrų atmosfera.
Žinoma, yra nemažai dokumentinių filmų, kuriuose sakomas tekstas yra pagrindas. Bet tuomet žodžiai yra jausmas, o ne informacija. Puikūs tokio dokumentinio kino pavyzdžiai: „Heimat yra erdvė laike“ (režisierius – Thomas Heise), „Paukščių metamorfozė“ (režisierė – Catarina Vasconcelos) ir daug kitų.
– Papasakok, kaip tu dirbi su garsu? Kaip ieškai, kas jį kurtų? Įrašytų? Kiek svarbu garso autentiškumas bei estetika?
– Daugiau patirties turiu su dokumentiniu kinu, todėl iš pradžių stengiuosi įrašinėti garsą. Kadangi filmavimo komanda turi būti kuo mažesnė, kartais ir pačiai tenka įrašinėti. Aišku, paskui su tokiu garsu būna daugiau vargo, todėl per daug nesidžiaugiu. Bet tikrai įdomu kartais stebėti ne vaizdą, o garsą. Tose pamainose visa vieta atrodo trigubai didesnė, viskas išsiplečia, sujautrėja. Dirbant jau montaže, man be galo svarbus santykis su kompozitoriumi, pasitikėjimas juo. Taip pat nuoseklus ilgas darbas prie kūrinio. Labai nemėgstu iliustratyvios muzikos, nebent ji perteiktų ne vieną jausmą, būtų tokia dviprasmiška. Stengiuosi surasti artimą žmogų, kuris puikiai išmanytų savo darbą. Vienas jų – kompozitorius, muzikantas, garsų šamanas Gediminas Jakubka. Pati dažnai ieškau referensų, kuriuos vėliau aptariame su garso režisieriumi ir kompozitoriumi. Man dažnai būna sunku pasakyti žodžiais, ką įsivaizduoju, todėl reikia surast kaip. Žinoma, mano atveju, muzika ir garsai susikuria jau montaže, nes tai labai nenuspėjamas dalykas, jų scenarijuje negali užrašyti. Juos atrandi tik filmavimo metu.
– Papasakok apie „Animus Animalis“ (arba kitą norimą). Kaip būtent jam kūrei garsą? Gal įvyko kokių įdomių istorijų dirbant su garsu?
– „Animus Animalis“ dokumentinį filmą kūriau apie šešis metus, todėl buvo visko. Keitėsi garsistai, su vienu važiavome į taksidermijos čempionatą, su kitais į medžioklę, dar kiti stebėjo iškamšų gamybą ir šamaniškus ritualus.
Garso kokybė buvo labai įvairi. Manau, „Animus Animalis“ garsą iš dalies išgelbėjo tai, kad jį montavo Mikas Žukauskas, kuris jau montažo metu pririnko įvairių garsų pavyzdžių, kuriuos vėliau garso režisierius Jonas Maksvytis nepatingėjo sutvarkyti ir sulipdyti į vientisą filmo erdvę.
Taip pat esu dėkinga kompozitoriui Gediminui Jakubkai, kuris labai nuosekliai ir ilgai kūrė, taisė filmo muziką. Mes keisdavomės pavyzdžiais, taip pat jis mane labai tiksliai ir greitai suprasdavo. Pačiame paskutiniame etape prie filmo prisijungė ir kompozitorius Mindaugas Urbaitis. Jau dirbant su filmo spalvomis – buvo viena vieta, po lapės kadro, kur reikėjo akustinės, biologiškai gyvos muzikos, netiko elektroninė. Galvojau, ką daryti, tad susitikau su Mindaugu ir jam parodžiau tą filmo vietą – jis iškart sutiko padovanot savo kūrinį. Kitą dieną gavau iš kompozitoriaus kelis įrašus, iš kurių vienas puikiai tiko.
„Stand by me“ daina filme atsirado ne šiaip sau. Todėl, kad Suomijoj, taksidermijos čempionate, per apdovanojimus, ją atliko muzikuojantys dvynukai. Ji taip „prilipo“ prie suomių „cheer leaders“ šokėjų, kad nebuvo įmanoma pakeisti. Dokumentinis kinas, kupinas netikėtumo ir dovanų iš aplinkos. Reikia tik pastebėti, panašiai būna einant į mišką.
Garso režisierių Joną Maksvyčių susitikau irgi juokingai. Galima sakyt, miške. Mes jau kokius metus vis bandėme nufilmuoti pelėsinį grybą termostate. Ir vis nesėkmingai. Gal po 15-kos bandymų ruošėmės dar vienam. Su filmo dailininke Indre turėjom nuvažiuoti į mišką prisirinkti samanų ir visokios scenografijos. Ieškojau, kas pavežtų į mišką, ir atsiliepė Jonas. Matyt, norėjo į mišką.
Mes prisirinkom samanų, visokių žolių. Dar spėjau papasakoti Jonui apie mūsų keistą draugystę su grybais. Po kurio laiko pelėsis užaugo, o filmą atrinko į vieną geriausių Europos dokumentinių filmų festivalių. Bet nutiko nelaimė. Garso režisierė, kuri turėjo tvarkyti garsą, dingo. Tuomet vėl skambinu Jonui, tik ne dėl samanų. Prašiau, kad išgelbėtų mūsų filmą. Taip ir nutinka. Po dvejų metų Jonas Maksvytis už „Animus Animalis“ garsą buvo apdovanotas sidabrine gerve.
Dabar dirbu prie kito dokumentinio filmo, kuriame nemažą vietą užima mikroskopinės gyvybės. Manau, bus be galo įdomu pasinerti į garsinį tų būtybių pasaulį. Vienas filmo kompozitorių jau planuoja, kaip fiksuos biodestruktorių augimo algoritmus ir taip kurs muziką.
