Kritiškai susižeidžia daug svajonių turėjęs ir pirmąją meilę spėjęs atrasti paauglys. Gydytojai nepalieka net menkiausių vilčių sielvarto prislėgtiems ir po ilgo išsiskyrimo vėl apsikabinusiems tėvams, bet pasiūlo jiems kilniai paaukoti sveiką ir gyvybe perpildytą širdį bei kitus nepažeistus organus ir išgelbėti būtinų transplantacijų viltingai laukiančių pacientų gyvybes.
Filmas – to paties pavadinimo Maylis de Kerangal knygos, pelniusios ne vieną tarptautinį apdovanojimą, ekranizacija – sukrėtė ir sujaudino. Norėjau padėkoti režisierei už nepamirštas emocijas ir pasidalyti savo įžvalgomis. Po keturių mėnesių ir dviejų savaičių gavau galimybę pusvalandį pabendrauti su Dramblio Kaulo Krante gimusia Katell Quillévéré.
Apie knygą ir išgalvotą moterį
Venecijoje įvykusią filmo premjerą režisierė vadina „labai gražiu momentu“ ir neatsiriboja nuo pakankamai prieštaringų reakcijų Prancūzijoje. Ji pastebėjo, kad žmonės buvo linkę atskirti filmą „Dovanoju širdį“ į dvi dalis ir kiek išsigando pernelyg realistiškų vaizdų iš ligoninės operacinės. K.Quillévéré adaptavo jai patikusį romaną laisvai ir drąsiai, nebijodama šokiruoti rašytojos.
„Neskaitę knygos žiūrovai bus geresnėje situacijoje. Taip kur kas geriau atrasti filmą. Pasiskolinau iš knygos autorės pasaulio viziją, bet iškart apsisprendžiau įvesti kelis esminius pakeitimus ir sugalvoti naujus personažus. Ypač antrojoje filmo dalyje buvo svarbu pabrėžti širdį gausiančios moters (ją vaidina Xaviero Dolano etatinė aktorė Anne Dorval) jausmus ir abejones. Norėjau, kad žiūrovai jaustų, ką žmogui reiškia laukti širdies donoro, kaip jis reaguoja priimdamas širdį, ko jis tikisi iš nepažįstamojo širdies. Siekiau pastebėti džiaugsmą ir aistrą, sužinojus apie galimybę gauti naują širdį. Vis tik knygoje daugiausia dėmesio buvo skiriama vaiko praradimui ir tėvų sielvartui“, – sakė režisierė.
Apie bėgančią ir skubančią jaunystę
Filmas prasideda adrenalino ir spėlionių persmelkta įtampa, kai ankstų rytą paauglys Simonas bučiniu atsisveikina su dar neprabudusia drauge, tyliai iššoka pro langą, pasileidžia Havro nuokalne riedlente, persėda ant dviračio ir važiuoja su draugais link jūros, kur skrodžia banglente milžiniškas bangas.
„Knyga padiktavo nesustabdomo judėjimo idėją. Viliuosi, kad būtent taip vaikinas iškart užmezga kontaktą su žiūrovu ir neapleidžia jo minčių iki pat finalo. Mano vizijoje paauglystės esmę apibrėžia nepaliaujamas troškimas neatsilikti nuo pasiutusio gyvenimo tempo ir kuo greičiau viską išbandyti, negalvojant apie gresiančius pavojus. Mane visuomet žavėjo stebėti, kaip gyvena drąsūs žmonės“, – mintimis dalijosi K.Quillévéré.
Dar neprasidėjus filmui, mes žinome apie neišvengiamą tragediją, bet nenujaučiame, kada ji įvyks. Režisierė meistriškai išlaiko įtampą ir kutena nervus: „Ilgai ieškojau būdo, kaip vaizduoti lemtingą akistatą su mirtimi. Knygoje tam beveik neskiriama dėmesio ir mes net nesužinome, kaip nutiko nelaimė. Privalėjau parodyti gyvybės praradimo momentą, bet vengiau vojerizmo. Kaip tik tuomet mums su kolega scenaristu kilo poetiška idėja apie milžinišką bangą, iškylančią tarp sapno ir realybės.“
Apie 23 asmenybes
Filmas stulbina sudėtinga scenarijaus struktūra ir neįtikėtinai išvystytais personažais. Čia nėra vieno įprasto herojaus – sutinkame 10 pagrindinių veikėjų ir 13 svarbių antraplanių personažų. Svarbiausia, kad visi turi reikšmingas priežastis ir motyvacijas, o režisierė meistriškai laviruoja tarp gausybės lokacijų ir nepamiršta nė vieno žmogaus.
„Nenorėjau, kad filmas pavirstų tipiška širdies transplantacijos kronika, bet nesiekiau lygiuotis į epinius kino kūrinius, įvedančius gausų būrį veikėjų. Pamėginau atrasti viduriuką tarp šių dviejų formų. Sukonstravau filmą lyg estafetę, kur vienas personažas perduoda lyderio lazdelę kitam. Taip pavaizdavau gyvenimo ugnies pernešimą iš vienų rankų į kitas. Drauge stengiausi nepamiršti medicininio aspekto, detaliai paaiškinti būtinas širdies transplantacijos procedūras ir išskirti su įvykiais susijusių skirtingų asmenybių humanizmą“, – teigė režisierė.
Režisierė pasiruošimo laikotarpiu laiką dažnai leido operacinėse ir stebėjo transplantacijos operacijas kartu su operatoriumi. Ji teigė, jog iš pradžių susidoroti su emocijomis buvo sunku: „Daug diskutavome, bet nesuabejojome, kad širdies persodinimą privalome užfiksuoti stambiu planu, neslėpdami nepatogių ir nemalonių detalių. Vis dėlto širdis yra pagrindinis mūsų filmo personažas. Pati ėjau į operacines, kad suprasčiau, kokią įtaką man padarys tokia neeilinė patirtis. Prisiminimai paskatino realistiškiau perteikti operacinėje tvyrančią atmosferą medicininio akto akimirkomis.“
Tiesa, K.Quillévéré patikino, kad filme matoma širdis yra netikra. Širdies muliažą filmavimui paruošė siaubo trilerių specialistai ir specialiųjų efektų ekspertai, atsižvelgdami į operacijų metu surinktą informaciją.
Autorė neslepia, jog viliasi, kad filmas paskatins žmones išreikšti savo valią dėl organų donorystės: „Patyliukais turėjau mintyse panašų slaptą tikslą. Negaliu paprašyti žmonių, priversti jų ar juo labiau ką nors teisti. Jei mano filmas atves bent vieną naują savanorį donorą, tai bus nuostabu. Tikiuosi, kad filmas paskatins jį pamačiusius žiūrovus pagalvoti apie savo širdis. Šis organas veikia lyg pompa, bet atspindi mūsų sielos metaforą. Pirmiausia reikia pamatyti savo širdį iš šono, po to pajausti aštrias emocijas ir galiausiai suprasti, kokia iš tiesų šventa ir magiška yra širdis.“
Filmas yra dedikuotas režisierės mamai, bet priežastis – pernelyg asmeniška ir K.Quillévéré neaiškina šio sprendimo.
Filmas „Dovanoju širdį“ rodomas Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Marijampolės ir Palangos kino teatruose bei internete www.epasaka.lt
