Tokią dilemą tenka spręsti pagrindiniam „Kino pavasaryje“ rodomo filmo „Viskas arba nieko“ („Take It or Leave It“) veikėjui Erikui.
Ši istorija apie tėvystę būtų viena iš daugelio, tačiau Estijos režisierė Linna Triškina-Vanhatalo sugriovė stereotipus, susijusius su tradiciniais lyčių vaidmenimis, ir palietė Estijai aktualią vienišų motinų ir tėvų problemą. Į Vilnių pristatyti savo debiutinio vaidybinio filmo ji atvyko kartu su šeima.
– Linna, parašyti scenarijų jus įkvėpė internete aptiktas straipsnis apie tėvą, dukrą užauginusį be motinos. Ar ši istorija iš tikrųjų įvyko Estijoje?
– Jau tiksliai neatsimenu, kuriame internetiniame Estijos portale perskaičiau šią istoriją. Tai trumpa ir svarbiausia tikra istorija, nutikusi staliui. Jis liko vienas su dviejų mėnesių kūdikiu, nes motina nenorėjo būti su vaiku. Šią istoriją vyras aprašė jau po laiko, kai vaikui buvo penkeri ar šešeri. Kitaip tariant, kai pasibaigė sunkusis etapas. Mėginau surasti šį vyrą, tačiau nepavyko.
– Taigi gali būti, kad jis netgi matė šį filmą.
– Tikiuosi (juokiasi), nes norėčiau, kad pamatytų. Duodama interviu Estijos žiniasklaidai pasakodavau, kad idėja kilo iš tikros istorijos. Galbūt tas vyras save atpažino.
– Studijavote dokumentinio kino kūrimą, dirbate šioje srityje, tačiau scenarijų vaidybiniam filmui rašėte pirmą kartą. Kaip sekėsi?
– Rašyti pradėjau prieš penkerius metus, buvo smagu ir nesunku, nors to niekada nesimokiau. Tiesa, konsultavausi. Iš pradžių tai buvo tik idėja, anonimiškai užrašyta ant lapo. Kadangi pernai Estija minėjo nepriklausomybės šimtmetį, 2013 m. buvo paskelbtas konkursas. Nusprendėme dalyvauti. Buvo pateikta 200–300 idėjų, kurių skaičius per skirtingus etapus sumažėjo iki maždaug 15. Paskutiniame etape reikėjo nufilmuoti kažką panašaus į trumpą anonsą. Filmas gavo finansavimą, tačiau susilaukiau vaiko (juokiasi). Kai sužinojome rezultatus, mano kūdikiui buvo, ko gero, 2 mėnesiai. Tad po to sekė vienerių metų pertrauka. 2015 m. atsirinkome aktorius, po metų pradėjome filmuoti. Pastaroji dalis šiek tiek užtruko, nes tą patį kūdikį filmavome nuo 2 savaičių iki 8 mėnesių amžiaus. 3 metų mergaitę vaidino jau kitas vaikas.
– Ar rašydama scenarijų žinojote, kas galėtų atlikti pagrindinį vaidmenį? Ar turėjote omenyje aktorių Reimo Sagor?
– Ne, neįsivaizdavau. Tiesą sakant, Reimo netgi nepažinojau, tuo metu jis dar atliko nedidelius vaidmenis. Aktorių paiešką pradėjome 2015 m. pavasarį vartydami katalogus. Pastebėję Reimo, peržiūrėjome filmus, kuriuose jis vaidino. Jis buvo pirmasis aktorius, kurį atsirinkome ir pakvietėme ateiti suvaidinti kelias scenas. Nieko kito nekvietėme. Man patiko, kad tuo metu jis buvo nežinomas. Beje, prieš kelias dienas kaip tik įvyko naujo estų filmo („Scandinavian Silence“ – aut. past.), kuriame Reimo atliko pagrindinį vaidmenį, premjera.
– R.Sagor, kiek žinau, vaikų neturi, todėl ir patirties, kaip elgtis su kūdikiu, neturėjo, teisingai?
– Taip, jis neturi vaikų. Svarstėme, kaip geriau, ar kad aktorius neturėtų vaikų, ar atvirkščiai. Bet kuriuo atveju, vėliau aktorius turi vaidinti, kad tokios patirties turi. Taigi patirties neturėjimas svarbus tik filmo pradžioje.
– Kaip Reimo ruošėsi vaidmeniui?
– Jis buvo labai motyvuotas. Pats paprašė pradinių filmo scenų su mažyle nerepetuoti iš anksto, kad jos atrodytų kuo natūraliau. Tad scena, kurioje Erikas pirmą kartą paima savo dukrą į rankas, yra pirmas kartas, kai Reimo paima į rankas būtent šį kūdikį. Žinoma, kūdikis kartu su tėvais, kuriuos Reimo, beje, pažinojo, buvo filmavimo vietoje, tačiau jie buvo atskirai. Vėliau Reimo praktikavosi, kaip reikia kūdikį supti, maitinti, keisti sauskelnes, maudyti. Jam, kaip ir visiems tėvams, reikėjo išmokti apsieiti su viena ranka, nes su kita reikėjo laikyti mažylę. Šito nepaimsi ir taip paprastai nesuvaidinsi.
– Ar buvo sunku rasti kūdikį?
– Taip, labai sunku. Dairytis nėščiųjų pradėjome anksti. Kadangi pati buvau visai neseniai susilaukusi kūdikio, maniau, kad reikia ieškoti šeimos, kuri laukia ne pirmo, o antro ar trečio vaiko. Ieškojome per socialines medijas, draugus... Visi atsisakydavo sužinoję, kiek tai truks, kad filme ne tik saldžios scenos kaip kūdikių maisto reklamose.
– Skaičiau, kad tada, kai rašėte scenarijų, jūsų draugų ir artimųjų rate daugelis sprendė klausimus, susijusius su tėvyste. Kokią įtaką jums asmeniškai padarė šis filmas? Galbūt padėjo atsakyti į tam tikrus klausimus, į kuriuos jūs ar jūsų artimieji nerado atsakymų?
– Labai sunku atsakyti į šį klausimą, nes tuo pačiu metu pati susilaukiau kūdikio. Taigi nežinia, kas tiksliai turėjo įtakos – ar filmas, ar šeimos pagausėjimas. Sakyčiau, kad pasitvirtinau sau tam tikras idėjas, dėl kurių abejojau anksčiau. Yra du dalykai, dėl kurių norėjau sukurti šį filmą. Pirmasis – visuomenės nusistatymas, kad vieni žmonės tėvystei yra pasiruošę, kiti – ne. Tai neteisinga, iš tikrųjų viską lemia psichologinis pasiruošimas, noras ir panašūs dalykai. Imti ir pasakyti, kas yra pasiruošęs būti tėvu ar motina, yra neįmanoma.
Manau, kad daugelyje šalių, Lietuvoje taip pat, į vaiko auginimą vyrai turėtų būti tiek pat įtraukti, kaip ir motinos. Didžiausias pokytis, mano manymu, turi įvykti moters galvoje.
– Turite omenyje, kad motina turėtų leisti tėvui būti tėvu?
– Taip, motina turėtų pasitikėti savo partneriu ir vengti viską kontroliuoti.
– Vienišų motinų Estijoje labai daug. Teko girdėti, kad viena iš penkių motinų vaikus augina viena.
– Taip, vienišų motinų skaičius labai aukštas. Šiuo metu vienišų tėčių yra apie 3–5 proc., motinos sudaro likusią didžiąją dalį. Prieš dešimt metų tokių tėvų (vyrų – aut. past.) beveik nebuvo, šiandien šis procentas nuolat auga, nes galima skirtis. Be to, vyras gali išsikovoti teisę vaiką auginti vienas. Prieš dešimtmetį tai, ko gero, būtų buvę įmanoma tik dėl motinos mirties. Vis dėlto, pavartosiu gal kiek per stiprų žodį, bet, manau, kad Estijoje vyrai yra diskriminuojami, nes, jei pora išsiskiria, vaikas pagal įstatymą lieka su savo motina.
– Galbūt kurdama filmą bendravote su vienišais tėčiais?
– Kalbėjausi, bet po filmo sukūrimo. Iš tikrųjų tiek vienišų motinų, tiek tėvų džiaugsmai ir nerimas yra tas pats. Abi lytis siejantis dalykas yra vienatvė, t. y. kito suaugusio kompaniono trūkumas. Pagrindiniai dalykai – kaip planuoti laiką, kaip susidoroti psichologiškai – yra tie patys. Nors teoriškai atrodo, kad nesi vienas, nes rankose laikai tai, ką labiausiai myli, tačiau jei visą laiką leidi tik su vaiku, pradedi jaustis vienišas. Suaugusiam reikia kito suaugusio.
– Dviems taip pat lengviau auginti vaiką finansiškai. Ar vieniši tėvai Estijoje gauna didesnę paramą?
– Vieniši tėvai, nepriklausomai nuo lyties, gauna šiek tiek didesnę paramą, tačiau nežymiai. Jei oficialiai dirbai iki tol, kol susilaukei kūdikio, tuomet pusantrų metų gauni tiek, kiek būtum gavęs savo darbovietėje, t. y. 100 proc. atlygio. Atostogas pasiimti gali tiek motina, tiek tėvas. Bet jei dirbai nelegaliai, kaip Erikas filme, tuomet gauni minimalų atlyginimą, kuris šiandien yra apie 500 Eur (540 Eur – aut. past.). Nedaug, tačiau žmonės kažkaip išgyvena.
– Filme taip pat paliečiate temą apie estus, dirbančius Suomijoje. Ar daug žmonių išvyksta ten gyventi ir dirbti?
– Suomijoje yra apie 100 tūkst. estų. Tai oficiali statistika, todėl tikrasis skaičius gali būti didesnis. Kai kurie ten gyvena su šeimomis, kai kurie dirba ten ir grįžta į Estiją. Prieš kelias savaites perskaičiau, kad pirmąkart po dvidešimt metų nepriklausomybės atkūrimo grįžtančiųjų iš Suomijos skaičius yra aukštesnis nei išvykstančių iš Estijos. Mano vyras yra suomis (filmo garso režisierius Seppo Vanhatalo – aut. past.), todėl seku suomių naujienas. Kiek žinau, dabar Suomija susidūrė su darbo jėgos trūkumu.
– Ką pastaruoju metu veikiate? Galbūt jau galvojate apie naują filmą?
– Turiu minčių, viena jų – politinio trilerio – jau popieriuje. Pateikiau paraišką scenarijaus rašymo stipendijai, kol kas laukiu rezultatų.
Pirmadienį vyks Estijos kino ir televizijos apdovanojimai, kuriuose „Viskas arba nieko“ nominuotas 6 kategorijose. Viena jų – geriausias scenarijus (juokiasi). Prieš kelias dienas daviau interviu apie tai, tačiau nelaikau savęs scenariste, esu režisierė, kino kūrėja. Tiesiog kai noriu kurti filmą, man tai reiškia ir scenarijaus rašymą. Tai yra proceso dalis. Bent dabar neįsivaizduoju, kad galėčiau kurti pagal kieno nors kito parašytą scenarijų.
Paskutinis filmo seansas Vilniuje – kovo 31 d. 17 val. 30 min.
