Apie filmo idėją ir kūrybą sutiko papasakoti režisierė Irma Pužauskaitė.
– Visų pirma, kaip kilo jūsų debiutinio filmo idėja?
– Mane labiausiai įkvepia tai, kas man artima arba asmeniška. Man tenka susidurti su bendruomenėmis, kur žmonės sveiksta nuo įvairiausių priklausomybių. Šie potyriai mane labai sujaudino, jie buvo unikalūs, nematyti. Kadangi tai anonimiškos bendruomenės, jie kalba anonimiškai.
Man buvo keista, kad tie žmonės yra visur: visose darbo srityse, skirtinguose socialiniuose sluoksniuose. Dažnai girdime apie alkoholizmą, narkotikų problemas, jos yra keliamos, bet mažai žinome apie sveikimo procesą, kurio devintasis žingsnis – atitaisyti skriaudas tiems, ką nuskriaudėme. Tai toks visuomenei nebūdingas dalykas – atsiprašymas ir atsakomybės prisiėmimas. Filme ir Linas vienoje vietoje sako: „Aš turiu tavęs atsiprašyti.“ Ne dėl to, kad galbūt itin to nori. Jei nori sveikti, turi atitaisyti skriaudas, kad ir kokios jos būtų: susimokėti mokesčius, skolas, atsiprašyti... Turi ištiesinti gyvenimą, kad jame nebūtų persekiojančių praeities šešėlių. Šitie dalykai mane labai sudomino – kaip yra paprasta ir kaip sunku atsiprašyti.
– Ir šią idėją toliau vystyti perleidote Eglei Vertelytei?
– Taip. Aš atnešiau temą, idėjas, tyrimą, kurį buvau pasidarius pati, veikėjų charakteristikas. Net vardai, kuriuos buvau sugalvojusi jiems pradžioje, išliko labai panašūs. Turėjau aiškią viziją, kad pagrindiniai veikėjai – tėvas ir dukra, ji nenori būti namuose. O toliau scenarijaus kūrybos nuopelnas tenka Eglei. Norėjau, kad ji filmo kūrime atrastų ir save. Atsakomybės prisiėmimo kampas, man atrodo, buvo tai, kas surezonavo jai iš visų mano papasakojimų.
– Minėjote apie sau atliktą tyrimą, medžiagos susirinkimą. Kaip tai vyko?
– Aš su priklausomų žmonių bendruomenėmis pirmą kartą susidūriau prieš 15 metų. Per visą laiką jos taip ir nedingo iš mano gyvenimo. Man atrodo, kai pradedi atvirai tai matyti, supranti, kiek daug tos priklausomybės yra aplinkui. Negali visiškai uždaryti durų, nes darbe, gatvėje atsiras, kas vartoja. Netgi dabar ateinant kolega automobilių aikštelėje matė girtą vairuotoją. Priklausomybė yra lyg šių laikų pandemija, kurios yra sunku nematyti. Jeigu jau pamatei, atmatyti labai sunku, ypač jei žmonėms nepavyksta keistis, jie neišblaivėja. Tyliai sau pagalvoju, kad gal ir triptiką kokį reikės padaryti apie jas. Man tai yra be galo įdomu. Mes, žmonės, tiek visko galim kontroliuoti per įvairias priemones, kur tik bebūtume. Tačiau atsiranda viena sritis, kur žmonės eina į savidestrukciją iki mirties ir jokie specialistai dažnai nebegali padėti. Iš kūrėjos pusės, pas žmones yra tiek nemalonių istorijų, konfliktų, vidinių kovų. Ir ne tik pas juos, bet ir jų artimųjų gyvenimus tai paliečia. Kitas mano filmas irgi bus susijęs su priklausomybe. Tai lyg neišsemiama gyvenimo proza.
Labai nenorėjau, kad tai būtų dar vienas filmas apie mazochizmą, skausmą, konfliktą be išeities.
– Galbūt ir nelabai maloni, kančių persmelkta proza.
– Taip, bet tose sveikstančių žmonių bendruomenėse yra ir labai daug pozityvių istorijų. Žmonės atgauna darbus, šeimos neišsiskiria, bet nelabai mes jų realybėje matome. Filmas, visų pirma, yra viltingas. Labai nenorėjau, kad tai būtų dar vienas filmas apie mazochizmą, skausmą, konfliktą be išeities. Svarbu parodyti, kad išeitis yra. Galbūt ne kiekvienas paims ją, bet tai nėra taip beviltiška kaip kartais jautiesi ir kaip atrodo viskas aplinkui.
– Kaip pavyko atrasti ir įgyvendinti savo įsivaizduotus personažus?
– Valentiną Novopolskį aš sutikau 2017 m. mokymuose ir filmavimo aikštelėje, kurioje dirbau. Man iškart buvo aišku, kad pagrindinis vaidmuo teks jam. Man atrodo mes netgi buvom nepabaigę scenarijaus ir Valentinas skaitė daug juodraščių – norėjau, kad jis būtų įtrauktas į scenarijaus rašymą. Turėjome keletą susitikimų trise su scenariste, jis išsakė savo idėjas. Ne visas paėmėm, bet žinau, kad aktoriai turi labai gerus scenarijaus analizės įgūdžius. Merginas atrinkome kiek kitaip. Ieškojome jaunesnių, bet greitai pasidarė aišku – norėtumėm pilnamečių merginų, kad būtų paprasčiau filmuoti ir dėl kitų teisinių dalykų. Rinkomės iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studentų, tai Angeliną Daukaitę pamačiau feisbuke, ji tuo metu tik įstojo į akademiją ir greitai atsirado mano akiratyje. Mes ieškojom žaismingos, viliokliškos merginos, o Ievai (akt. Gerda Čiūraitė) ieškojau akyse tokio vidinio skausmo, nes pati veikėja filme yra patyrusi sunkių išgyvenimų.
– O ką Valentinas matė scenarijuje kitaip?
– Daugiausiai tai buvo smulkios detalės, galbūt pačią temą norėjo tyrinėti kitu kampu. Turėjom idėją, kad Valentino personažas kažkada buvo garbingas, koncertavo žymioje grupėje ir praėjus 20 metų vis dar tuo gyvena. Tokį egocentrizmo, nebrandumo aspektą turėjome galvoje. Mes nežinojom, kokia tai galėtų būti grupė. Filmavom vieną sceną EKRAN+ mokymuose režisieriams, buvome pasirinkę grupę „XXL“ ir jų dainą „Kaktusas“. Valentinas turėjo išsitraukti jų kasetę ir pagroti Ievos draugei, prisimindamas tuos ankstesnius muzikavimo laikus. Prisimenu, kad Valentinui labai gėda buvo vaidinti šitą dalį. Vėliau, kai viskas artėjo link pasiruošimo, mes vis dar ieškojom tos grupės, kuri atitiktų, tai galiausiai išsirinkome „Karališką erdvę“. Tai Valentinas padarė didelę įtaką, kad nepasirinktume „XXL“ (juokiasi).
– Ankstesniuose interviu pasakojote, kad pirmasis filmo juodraštis buvo parašytas dar 2016 m., o premjera įvyko praėjusiais metais. Kokią įtaką filmo siužetui ir keliamoms problemoms turėjo tas 6 metų laikotarpis?
Dar vienas labai įdomus dalykas – mes Lietuvoje etnines mažumas, tokias kaip Lietuvos rusai, labai dažnai rodome neigiamuose vaidmenyse.
– Mūsų pasirinktos temos, pavyzdžiui, atsiprašymas ir atsakomybės prisiėmimas, manau, yra amžinosios vertybės. Scenarijus, aišku, keitėsi, kas yra labai natūralu. 2016 m. buvo praėję labai nedaug laiko nuo Ukrainos įvykių. Tuo metu buvo išlikęs stipri Rusijos baimė. Eglė parašė sceną, kurioje yra klausimas tarp personažų: o ką tu darytum, jei Rusija užpultų? Nuo 2016 m. ši scena išgyveno visas scenarijaus versijas. Per filmavimus Angelina klausė, kam ši scena, nesuprato motyvacijos. O aš kažkaip nesąmoningai norėjau tas eilutes išlaikyti. Sceną filmavome šalia karinių laivų Klaipėdoje, tai ir paaiškinau jai, kad žmogus mato karinius laivus ir taip bando užmegzti dialogą. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, aš supratau, kad ši scena įgavo visai kitą aspektą. Tai, kas buvo jau apnykę, vėl galingai iškilo. Bet vis tiek ją palikome. Dar vienas labai įdomus dalykas – mes Lietuvoje etnines mažumas, tokias kaip Lietuvos rusai, labai dažnai rodome neigiamuose vaidmenyse. Kadangi Valentinas turėjo rusišką akcentą, tad maniau, kad galėtume inkorporuoti Valentiną kaip Klaipėdoje gyvenantį Lietuvos rusą. Ir vėlgi, prasidėjo karas ir tada pagalvojau, kad labai svarbu kalbėti apie tai kine be stereotipų.
– Be priklausomybės temos filme ne ką mažiau svarbi ir jauno žmogaus pasaulėžiūra, jo santykis su tėvais. Ar jai, kaip ir priklausomybių temai, reikėjo papildomo pasiruošimo?
– Labai daug dėmesio neskyrėme, visgi kiekviename filme yra statomi kažkokie santykiai. Čia labiau repeticijų ir režisūros klausimai, to konflikto, bendros buities kūrimas, nuoskaudų nešiojimas. Mes su Gerda, kuri vaidina Ievą, buvom nuvykusios į mokyklą, susitikome su keliais paaugliais, stebėjome juos, kaip atrodo, elgiasi. Įdomu tai, kad nuėjus lyg ir į Užupio gimnaziją mokiniai čia buvo visai kitokie negu kitoje mokykloje, kurią aplankėme. Tai reikėjo dar suprasti, kad mūsų filmo veiksmas vyksta Klaipėdoje. Aš dėstau akademijoje šiuo metu bakalaurams ir vienas iš neseniai pradėtų kelti klausimų – kas tie etniniai aspektai, kiek galima aktorių spausti, kaip su jais dirbti. Tuomet aš supratau, kad tai yra kita karta.
– Labai organiškai palietėte gana svarbią filmo detalę – intymumą. Ne paslaptis, kad esate pirmoji Baltijos šalyje intymumo koordinatorė. Papasakokite, kaip vyko tokie mokymai?
– Intymumo scenų koordinavimo mokiausi Amerikoje. Ten yra taisyklės, kurios privalo būti taikomos aikštelėje. Kitu atveju filmų gamintojai gali gauti dideles baudas. Europai tai nėra privaloma, labiau rekomenduojama, priklauso nuo šalies. Tad manau, kad čia toks kertinis skirtumas, keičiantis ir paties darbo pobūdį, kai tu privalai atlikti tam tikrus dalykus ir kai labai lengva esamas ribas lankstyti. Mokymai susideda ir iš psichologinių aspektų, traumų, lyčių, seksualumo principų. Visas spektras nuo kino dalykų iki specialių apatinių, ką aprengti, ką reiškia uždara aikštelė. Man iškart kituose filmuose pasistebi, kiek kūno gali aktorius parodyti pagal savo kontraktą.
– Kokių atsiliepimų teko išgirsti iš ankstesnių premjerų?
– Filmas yra labai paprastas, be jokių intelektualinių išvedžiojimų. Tokia tema turi būti pasakojama paprastai, kad niekaip mintimis nepavyktų nuo jos pabėgti. Tikslas buvo jausminis patyrimas. Austrijoje paaugliai kritikai buvo atsirinkę filmus ir apie juos diskutavo. Jie akcentavo išsiskyrusių tėvų temą „Devintame žingsnyje“ – turbūt ji geriausiai suprantama. Esu girdėjusi, kad žmonės džiaugiasi pažiūrėję filmą kartu su partneriu, nes nupasakoti žodžiais, ką reiškia gyventi su priklausomu žmogumi, yra be galo sunku.
– Pokalbio pradžioje užsiminėte apie kitą savo filmą. Ko galime tikėtis?
– Kitas filmas bus apie priklausomybę ir žmones, kurie gyvena su priklausomais žmonėmis, vadinsis „Intymumas“. Šiuo metu jam dėliojame scenarijų. Filmo kūrimo planas dar gali daug kartų koreguotis, bet remiantis dabartiniu prodiuserė teigia, kad filmas pasirodys 2026 m.
