Filme žaisminga režisieriaus fantazija susipina su realiais istoriniais įvykiais, kai 1934 metais sovietų vyriausybė, siekdama Sibiro šiaurėje užmegzti ryšius su vietiniais, taigoje prie Kazymo upės pastato kultūros bazę (mokyklą, ligoninę ir net muziejų). Tačiau vietinės gentys nepriima naujosios kultūros, nes jiems tai draudžia jų dievai. Pas naujajai ideologijai besipriešinančius šamanus vyksta legendinė kovotoja Polina. Kartu su kompozitoriumi, skulptoriumi, teatro direktoriumi, architektu ir kino režisieriumi ji bando rusų avangardinę kultūrą sutaikyti su senovės pagonių folkloro tradicijomis.
Aleksejus Fedorčenko „Kino pavasario“ žiūrovams jau puikiai pažįstamas. Į festivalį jis buvo atvežęs savo filmus „Tylūs stebėtojai“ (2010 m.) ir „Dieviškos pievų marių žmonos“ (2012 m.).
Po vakar įvykusio filmo seanso į susitikimą su žiūrovais atvykęs režisierius sulaukė daugybės klausimų apie filmą, ypatingą susidomėjimą sukėlė filmo ašyje atsidūrusios Sibiro gentys – chantai ir nencai.
Filmuose jūs visada sujungiate šiuolaikines realijas su istorija, mitais. „Revoliucijos angelai“ paremtas tikra istorija, bet jame ir daug fantazijos. Kaip Jums tai pavyksta sulieti?
Filme iš tiesų papasakota apie tikrus įvykius, apie kuriuos sužinojau iš kino festivalyje sutiktų chantų. Vienas jų papasakojo apie savo senelį, kuris buvo vienas iš Kazymo maišto organizatorių, šamanas. Apie šią istoriją nieko nežinojau, negirdėję jos ir Rusijoje. Grįžęs nuvažiavau į Finougrų institutą, kur ėmiau rinktis medžiagą – ko gero, pasiėmiau 20 kg literatūros. Tai buvo prieš dešimt metų. Per tą laiką buvau sudėliojęs kelis scenarijaus variantus – nuo visiškai dokumentinio iki absoliučiai poetinio. Išėjo keista šių dviejų žanrų sintezė.
Kaip šiuo metu gyvena chantai?
Gerai, yra finansuojami, jiems statomi namai, bet nenumaldomai mažėja elnių populiacija, nes teritorijos užimtos naftos pramonės, technikos ir gyvūnai nebeturi, ką ten valgyti. Yra šeimų, kurios laiko elnius, bet labai mažai. Kultūra nyksta, chantų yra lygiai tiek, kiek buvo prieš šimtą metų – apie 1,5 tūkstančio. Jie turi ir kitą bėdą – alkoholio vartojimas. Ši tauta genetiškai neatspari alkoholio poveikiui. Tie, kurie užsiima elniais, yra „užsikodavę“, o kiti geria. Svaigintis jie pradėjo tada, kai atėjo sovietai, vežę gentims degtinės mainais į kailius.
Kuo skiriasi chantai nuo nencų?
Tai visiškai skirtingos tautos, jos tiesiog kaimynės. Nencai yra tiurkai, o chantai finougrai. Patys nencai skirtingai – vieni kilę iš miškų (tie draugiškai sugyveno su chantais), kiti iš tundros (agresyvūs). Radikaliai skiriasi ir jų kalbos. Net patys chantai turi keturis dialektus ir skirtingais dialektais kalbantieji vienas kito nesupranta.
Ar išlaikė šios tautos savo tikėjimą?
Tikėjimas nyksta, šamanų beveik nebeliko. Ieškojom vienos 90-metės šamanės, bet ji dviem mėnesiams išėjo į mišką, esant –40 C temperatūrai ir dabar nežinome, grįš ar ne ji. Jie, žinoma, „pažaidžia“ tikėjimą, laikosi tam tikrų papročių, bet tai daugiau „popsas“. Tiesa, savo kalbą jie išlaikė.
Ar filme chantus ir nencus vaidina profesionalūs aktoriai ar paprasti žmonės?
Vaidina vietiniai Kazymo gyventojai.
Kazymo maištas buvo vienintelis senųjų genčių sukilimas prieš sovietų valdžios invaziją ar buvo daugiau?
Buvo daugiau jų. Chantai maištus vadino didžiuoju samojedų karu. Baudžiamieji sovietų būriai gerai „išvalė“ jų žemes – suėmė jų šamanus, kunigaikščius, daugelis buvo nužudyti tardymų metu. Genčių vyrus sumušdavo, iš moterų atimdavo elnius ir ginklus, palikę juos faktiškai mirti badu. Chantams tai skaudi istorija, jie apie tai nenoriai kalba. Mat kai vyko stalininių represijų aukų reabilitacija, jų kažkodėl nereabilitavo. Aiškinama, kad tai buvo ne politinis veiksmas, o bausmė už atvykėlių rusų nužudymą.
Balandžio 1 d., 21.45 val. dar turite galimybę pamatyti šį unikalų A. Fedorčenkos darbą, kuris Romos festivalyje buvo pavadintas ateities kinematografijos pavyzdžiu, o pats režisierius atsiėmė specialų prizą „Ateities Marką Aurelijų“ už kūrybos nuopelnus.
