Pagal žinomo lietuvių ir ukrainiečių rašytojo Jaroslavo Melniko kūrybą sukurtas filmas nukelia į fantasmagorišką pasaulį, kuriame išsitrina ribos tarp kino, sapnų, haliucinacijų, beprotybės ir realybės. Pats režisierius teigia ieškojęs naujos kino abėcėlės raidės ir sąmoningai bandęs pabėgti nuo įprasto ir iš ankstesnių darbų atpažįstamo Puipos.
„Tai ištisinis sapnas, kurį atmerktomis akimis regi filmo žiūrovas, pats tampantis niekada nesibaigiančio filmo personažu, kurį stebi kiti žiūrovai. Šio filmo paslaptis slypi paskutiniame sakinyje: „Tu per daug dažnai vaikščiojai į kino teatrą – tai yra mirties bausmė“, – teigia režisierius, atveriantis duris į dar vieną meistriškai sukurtą savo iliuziją.
– Algimantai, prieš kelias dienas pilnutėlėje kino salėje įvyko jūsų filmo „Naktinis seansas“ premjera. Kaip jaučiatės? Kokių žiūrovų reakcijų sulaukėte?
– Jaučiuosi gerai, nes dingo nepilnavertiškumo kompleksas. Neneigsiu – dvejonių buvo įvairių tiek dėl filmo turinio, tiek dėl formos bei vizualinių sprendimų. Nežinojau, kaip į šį darbą reaguos žiūrovai.
Žinoma, reakcijų buvo visokių. Vieni sakė, kad nieko nesuprato, tačiau visą laiką jautėsi to magiško, sapniško pasaulio dalimi. Tai aš priimu kaip didžiulį komplimentą. Žmonės iš kino pasaulio puikiai perskaitė filmo koncepciją ir suprato, ką norėjau pasakyti. Buvo ir tokių, kurie mane pavadino maištininku. Į gyvenimo pabaigą sulaukti tokio vertinimo irgi nėra jau taip blogai (juokiasi).
Bet prieš ką aš turėčiau maištauti, kam mesti iššūkį? Tik sau pačiam. Šiandien jaučiuosi laisvas nuo recenzijų bei vertinimų, nes suprantu, kad tai yra labai sąlyginiai dalykai.
Su filmo komanda mums pavyko užsukti gan sudėtingą mechanizmą. Detalė po detalės mes sukūrėme savotišką laikrodį, kuris rodo ne tik laiką, bet ir metų laikus. Tai labai smagu ir net pačiam kiek netikėta.
Stebėjausi ir tuo, kad po filmo kai kurie žiūrovai dar ilgai nesiskirstė, o sėdėdami kavinėje aptarinėjo tai, ką matė ekrane. Ir kalbu ne tik apie žiūrovus, kurių profesija vienaip ar kitaip susiusi su kino industrija ar kultūra plačiąja prasme. Ne. Tai buvo labai skirtingus darbus dirbantys žmonės. Man tai iliustruoja kino magijos stebuklą.
Žinoma, tai nėra vien mano ir filmo komandos nuopelnas. Ta magija, mistikos, keistumų ir paradoksų pasaulis yra užprogramuotas rašytojo J.Melniko kūryboje, pagal kurią ir sukurtas šis filmas.
– Jūsų paties kūrybą kritikai taip pat priskiria magiškojo realizmo srovei, tad ar galima sakyti, kad šįkart pasirinkote estetiškai ir stilistiškai ypač artimą sau autorių?
– Pirmą kartą perskaitęs J.Melniko apsakymus pagalvojau: jei būčiau rašytojas, norėčiau būtent taip mąstyti ir rašyti. Mane stebina ir žavi jo markesiška fantazija šitaip konstruoti siužetus. Na, o kinui tiek dramaturgiškai, tiek ir vizualiai yra itin dėkingos tos keistos ir siurrealios situacijos, į kurias patenka J.Melniko veikėjai, kai įprasta buitis staiga virsta paradoksaliu ir mistiniu pasauliu.
Kinui tiek dramaturgiškai, tiek ir vizualiai yra itin dėkingos tos keistos ir siurrealios situacijos, į kurias patenka J.Melniko veikėjai, kai įprasta buitis staiga virsta paradoksaliu ir mistiniu pasauliu.
Savo kūrybos aš neanalizuoju, vaikštau daugiau pasikliaudamas intuicija. Tačiau kritikų bei studentų moksliniuose darbuose ne kartą skaičiau apie magišką, sapnišką savo filmų atmosferą. Gal tai išties rodo, kad intuityviai su J.Melniku esame kažkuo panašūs, nors ir veikiame skirtinguose kūrybos laukuose.
– Prieš ketverius metus pasirodžius filmui „Sinefliją“ teigėte, kad tuomet tartum perkonstravote save ir ėmėtės iki tol sau neįprastos kino kalbos. O ką pasakytumėte apie „Naktinį seansą“ – ar čia daugiau eksperimentuojate, ar grįžtate prie to, ką kritikai vadina „puipizmu“?
– Aš visada sutrinku išgirdęs apie „puipizmą“, nes, atvirai sakant, nežinau, kas tai yra. Juk kurdamas filmą negalvoju, kad štai dabar įdėsiu tris „puipizmus“, keturis absurdus ir penkis ašaras spaudžiančius siužetinius vingius. Ne, tokių schemų neturiu ir, kaip minėjau, labiau pasitikiu nuojauta.
Prieš kurį laiką labai norėjau sukurti skandinaviškos atmosferos filmą. Žinoma, tai susiję su mano žavėjimusi Ingmaru Bergmanu ir kitais Skandinavijos režisierių darbais. Toks ir buvo filmas „Kita tylos pusė“ pagal Torgny Lindgren romaną „Kamanių medus“.
Tačiau į šią mano šiaurietišką sagą su gerais aktoriais ir minimalistine kino kalba Lietuvoje buvo pažiūrėta kaip į „tėtušių kiną“, kuris savu laiku Prancūzijoje buvo „suspardytas“ naujosios kino bangos režisierių. Tuomet supratau, kad šiandien, norėdamas išlikti lietuviškame kine, turiu atlikti kūlverstį ir daryti kažką kitaip.
Norėdamas išlikti lietuviškame kine, turiu atlikti kūlverstį ir daryti kažką kitaip.
Kine mane visada labiau domino ne tiek siužetas, kiek forma ir vaizdas. Vytautas Žalakevičius juokais mane vadino ne režisieriumi, o antruoju operatoriaus asistentu. Tad po „Kitos tylos pusės“ ėmiau ieškoti ekstremalios literatūros ir taip atradau Tomo Šinkariuko apsakymus, kurių pagrindu sukūriau filmą „Sinefilija“. Čia pirmą kartą ironiškai ir siurrealistiškai ėmiau žaisti kino kine idėja.
Po kurio laiko visiškai neplanuotai perskaičiau J.Melniko apsakymą. Šiame kūrinyje pasakojama apie kino teatrą, kuriame vyksta keisčiausi dalykai. Tai man davė postūmį toliau gilintis į kino pasaulį, kupiną iliuzijų ir svetimų sapnų. Keisčiausia yra tai, kad tamsioje kino salėje tie sapnai žiūrovams ima atrodyti labai realūs.
– Prie šio filmo kūrimo pakvietėte prisijungti nemažai jaunų autorių – tiek operatorių Liną Žiūrą, tiek ir didžiajame ekrane debiutuojančius aktorius. Ar tai irgi reikėtų vertinti kaip pastangą atnaujinti savo kiną ir taip nustebinti save patį?
– Tai buvo principinis dalykas. Daugybę metų kūriau filmus su vis tais pačiais puikiais ir patikimais operatoriais Viktoru Radzevičium, Algimantu Mikutėnu. Mes keliavome iš vieno filmo į kitą gerai pažindami vienas kitų nuostatas ir kūrybinius principus ir žinodami, ko vienas iš kito tikėtis.
Tačiau norint sukurti kitokios estetikos kiną, reikėjo ir kitokio matymo, o kine tai reiškia filmavimą. Kuo pasižymi „tėtušio kinas“ – statišku vaizdu, ilgais kadrais, lėtai besivystančiu siužetu, vaizdų poetika ir pan. Tokį esu sukūręs ne vieną filmą, tarkime, jau minėtas „Kita tylos pusė“, kuriame šitokia kino kalba buvo logiška ir visiškai pateisinama.
Naujai kino kalbai reikėjo ir naujų įrankių. Tai aš atradau studentų darbuose, kurie savo kameromis kūrė dinamišką, judantį vaizdą. Man tai pasirodė labai įdomu, juk čia atsiveria daugybė naujų galimybių, pavyzdžiui, dinamiškas montažas, kuris visiškai kitaip leidžia išgyventi ir patį kiną. Tad ėmiau ieškoti jauno operatoriaus, kuris nebūtų filmavęs didelio filmo, bet gerai būtų įvaldęs darbą su judančiu vaizdu. Taip atradau L.Žiūrą.
Panašiai buvo ir su jaunais aktoriais. Dėstydamas studentams aš įsidėmėdavau tuos, su kuriais gali pereiti ne tik į kitą gavės pusę, tačiau ir skersai išilgai išvaikščioti visą kvartalą.
Kinas turi labai nedaug išraiškos priemonių – tai stambus, vidutinis, bendras planai, panorama nuo bėgių, dabar ir dronais nufilmuoti vaizdai. Tiesą sakant, tai ir viskas. Nepaisant to, esama režisierių, kurie, kaip sakė Larsas von Trieras, vis atranda naują abėcėlės raidę. Nežinau, ar man tai pavyko, bet eiti šiuo keliu buvo nepaprastai įdomu.
– Šiame filme, kaip ir ankstesniame darbe „Sinefilija“, tęsiate savotišką kino kaip medijos tyrinėjimą. Ar tai reiškia, kad po penkių kūrybos dešimtmečių jums iš esmės parūpo suprasti, ką kinas daro su žmogumi ir kaip tai veikia mūsų tikrovę?
– Visų pirma aš pats sau bandau atsakyti į klausimą, ar teisingai pasirinkau savo gyvenimo kelią. Ne taip seniai atradau savo septintos klasės istorijos sąsiuvinį, kuriame buvo pripaišyta visokių kareivių. O į juos, mano nuostabai, buvo nukreipta kino kamera.
Mane labiausiai stebina tai, kad tie fantomai, į kuriuos kino salėje panyra žiūrovai, bent kuriam laikui jiems atrodo esantys tikri. Argi tai nėra magiška?
Tai buvo labai netikėtas atradimas. Vadinasi, tokiame ankstyvame amžiuje aš jau galvojau apie kiną. Gal tokia ir buvo mano lemtis, o viskas tiesiog užprogramuota? Nežinau. Tačiau žinau, kad laimingi yra tie, kurie laiku pasirenka savo kelią, o pasirinkę – nesiblaško.
Esu fokusininkas, jau penkis dešimtmečius žiūrovams rodantis iliuzijas. O dabar ironiškai ir kartu saviironiškai bandau parodyti kitą tų fokusų pusę – iš ko jie yra padaryti. Ir mane labiausiai stebina tai, kad tie fantomai, į kuriuos kino salėje panyra žiūrovai, bent kuriam laikui jiems atrodo esantys tikri. Argi tai nėra magiška?
Tarkime, kai kūriau filmą „Moteris ir keturi jos vyrai“, nemažai Mažosios Lietuvos etnografijos dalykų reikėjo sukurti iš nieko. O po kurio laiko, žiūrėk, ir nustembi, kai archeologas ir antyropologas Vytautas Urbanavičius, savu laiku iš kaukolės atkūręs Kristijono Donelaičio atvaizdą, pasako, kad iš mano filmų galima mokyti istorijos.
Istorijos? Bet juk šokis „Stinta pūkis“ šiame filme yra gryna kūryba, o dabar be to neišsiverčia nė vienas stintų festivalis ir tai net yra tapę savotiška pamario krašto vėliava. Tai labai įdomu. Kurdamas vienas iliuzijas, kartais net nepastebi, kaip jos virsta tikrove. Arba griaudamas vienas, nejučia, sukuri kitas.
– O ar turite atsakymą, kodėl kino iliuzijos yra tokios paveikios, kad žiūrovai ima tapatintis su kino veikėjais ir, kaip rodoma jūsų naujausiame filme, net ima gyventi jų išgalvotus gyvenimus?
– Kaip sakė I.Bergmanas, visa paslaptis slypi žmogaus akies netobulume. Juk žiūrovas negali sustabdyti skriejančių kino kadrų, todėl jo galvoje visa tai virsta vientisu vaizdu.
Kita vertus, priklausomai nuo vaizdų turinio jie dar ir kuria skirtingas emocijas. Tarkime, žiūrėdamas karo kroniką negalvoji, kad čia kinas, bet matai siaubą, kurį užfiksavo savo gyvybe rizikuojantis žmogus.
Žiūrėdamas gamtos vaizdus, grožiesi ne pačiu filmu, o peizažais. Šeimoje turime tradiciją kiekvieną rudenį, išskridus paukščiams, peržiūrėti filmą „Migruojantys paukščiai“. Tai nepaprastai geras filmas. Neseniai pagalvojau, kad nuo šio filmo sukūrimo praėjo jau daugybe metų, tie visi paukščiai jau turbūt seniai mirę, o aš juos vis dar matau skrydyje ir tai mane tebejaudina.
Laimingi yra tie, kurie laiku pasirenka savo kelią, o pasirinkę – nesiblaško.
Vaidybiniame kine, ypač sukurtame pagal literatūros kūrinius, žiūrovai ateina pažiūrėti, ar režisieriaus ekranizacija panaši į tai, ką jis pats perskaitė. Juk skaitydamas knygą kiekvienas savaip įsivaizduoja personažus, aplinką bei scenas. Tuo tarpu meilės istorijos žiūrovus traukia dėl visai kitų priežasčių.
– O jūsų „Naktinis seansas“? Kur slypi šio filmo magija?
– Tai ištisinis sapnas, kurį atmerktomis akimis regi filmo žiūrovas, pats tampantis niekada nesibaigiančio filmo personažu, kurį stebi kiti žiūrovai. Šio filmo paslaptis slypi paskutiniame sakinyje: „Tu per daug dažnai vaikščiojai į kino teatrą – tai yra mirties bausmė“.
Prancūzų režisierius Jeanas‑Lucas Godard'as yra pasakęs, kad kiekvienas filmas turi turėti pradžią, kulminaciją ir pabaigą, tačiau jie nebūtinai turi eiti tokia tvarka kaip išvardijau. Pastaruosiuose keliuose savo filmuose šią idėją aš ir bandau pritaikyti tarpusavyje maišydamas ne tik eiliškumą, tačiau ir būsenas bei tikroves.
– Filmo premjeroje sakėte, kad siurrealizmas – yra sunkus, bet labai įdomus kelias. Žiūrint „Naktinį seansą“ ne kartą teko stebėtis tuo keistu ir nenuspėjamu pasauliu, į kurį yra panardinamas žiūrovas. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad ir pačiam šis filmas tapo smagia galimybe fantazuoti ir, tartum vaikystėje, krėsti visokias keistenybes ir išdaigas.
– Būtent taip. Klasikiniuose siužetiniuose filmuose viskas turi susivesti į tam tikrą logiką. Na, o absurdo poetika, siurrealizmas leidžia improvizuoti ir žaisti. Todėl tiek dramaturgine, tiek vizualine prasme šis kūrybinis procesas buvo be galo turiningas ir spalvingas.
Kartais į filmavimą aš ateidavau nežinodamas, kas šiandien turi vykti. Tačiau komandinis darbas tuo ir žavus, kad kino magija gali užgimti nuo mažos detalės, atsitiktinės aktoriaus mizanscenos ir tai užkuria visą komandą.
Šio filmo kūrimas buvo žavi kelionė sunkiai apčiuopiamame pasaulyje. Nepaisant to, kiekvieną dieną teko eiti lyg į medžioklę suprantant, kad medžioklė turi baigtis laimikiu. Bet tai nebūtinai priklauso nuo režisieriaus.
