Į Vilniaus dokumentinių filmų festivalį netrukus atvyksiantis režisierius pasakoja apie pažintį su O.Karavaičiuku ir iš jo išmoktas pamokas.
– Kaip sužinojote apie Olegą Karavaičiuką? Nepanašu, kad jis būtų buvęs labai populiarus už Rusijos ribų.
– Studijavau konservatorijoje, visad labai mylėjau muziką. Ir, žinoma, kiną. Kartą Barselonoje radau parduotuvę, kurioje buvo daugybė Sovietų Sąjungoje kurtų muzikos įrašų, daugiausia – filmų garso takelių. Pirkdavau juos aklai, nes tuo metu visiškai nemokėjau rusų kalbos. Tiesiog nusipirkdavau kurį ir eidavau namo klausytis.
Viename mano pirkinių buvo įrašyta muzika iš ukrainiečių režisierės Kiros Muratovos filmo „Ilgas atsisveikinimas”. Buvau ja sužavėtas – garso takelis skambėjo lyg būtų atliktas senu, surūdijusiu pianinu. Muzika specialiai buvo įrašyta kuo prasčiau, toks buvo kompozitoriaus siekis. Taip pat likau nustebęs, nes įraše galima išgirsti paties kompozitoriaus, O.Karavaičiuko, balsą. Man tai pasirodė labai įdomu.
2012 m. Maskvoje sutikau meno kuratorę, su kuria kalbėjome apie rusų kompozitorių muziką. Paklausiau jos apie O.Karavaičiuką ir iš jos išgirdau neįtikėtinų dalykų. Supratau, jog O.Karavaičiuko charakteryje randu tuos asmenybės, menininko bruožus, kuriuos vertinu.
Jis buvo maištininkas – O.Karavaičiukas, pasitelkdamas savo kūrybą ir humorą, tiesiogiai oponavo sovietų režimui. Buvo tų, kurie jį vadino pamišėliu ir bepročiu, tačiau, mano galva, menininkas niekada neturi pamesti savo ekscentriškumo. Menininkai visad turi būti maištininkai, kvestionuojantys socialines normas. Būtent dėl to nusprendžiau, kad privalau su juo susitikti.
– Kokia buvo O.Karavaičiuko reakcija išgirdus apie idėją kurti filmą?
– Kai pasiūliau filmuoti filmą, Olegas sutiko, tačiau norėjo, kad ši patirtis jaudintų tiek jį, tiek mane, norėjo, kad drauge rastume sprendimą. Pradėjau siūlyti savo idėjas, tačiau jam jos nepatiko. Olego idėjos, žinoma, buvo tokios beprotiškos, kad net negalėjome svarstyti apie jų įgyvendinimą.
– Ar galite prisiminti keletą jų?
– Jis norėjo surengti koncertą karvėms Naujojoje Zelandijoje. Arba filmuotis nuogas su delfinais akvariume. Ir, patikėkit, jis kalbėjo visiškai rimtai. Tačiau aš net negalėjau svarstyti tokių filmų galimybės.
Madride yra nemaža flamandų tapytojo Jeronimo Boscho kolekcija. Olegui labai patiko jo paveikslas „Žemiškųjų malonumų sodas“. Ir man taip pat – esu jį net naudojęs ankstesniuose savo filmuose. Tad pasiūliau pradėti filmuoti nuo šio paveikslo, o vėliau imtis improvizacijos, kuri jungė mane su Olegu – mano filmai yra apie improvizaciją, o O.Karavaičiuko muzika taip pat yra grynų gryniausia improvizacija.
Olegas priėmė šią idėją ir atvyko į Madridą. Tačiau, užbėgant įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad toji kelionė buvo visiška tragedija.
Tuo metu Olegas neleido man filmuoti jo Ermitaže, nes jam tai buvo šventa vieta, būtent todėl pasiūliau vykti į Madridą ir pradėti filmą nuo pokalbio apie Boscho paveikslą. Bet atvykęs į Madridą Olegas pradėjo abejoti šia idėja. Pabandžiau jį iš naujo įtikinti ir pakviečiau savo draugus sudalyvauti scenoje, kurioje Olegas skambina susirinkusiai auditorijai. Tik bėda ta, jog Olegas taip ir nepradėjo groti, tačiau praleido valandą klausytojams aiškindamas, kodėl prie fortepijono šiandien nesės. Ir turiu pripažinti, kad tai buvo nuostabu – 200 žmonių buvo tiesiog pakerėti.
Tuomet supratau, kad, pirma, turiu toliau spausti Olegą, antra, turiu gauti Olego sutikimą filmuoti jį Ermitaže. Olego atsisakymas groti Madride padėjo palenkti jį į mano pusę – tapome draugais ir nutarėme grįžti filmuoti į Ermitažą.
– Filme naudojate ilgus, statiškus kadrus. Kodėl?
– Šį sprendimą taip pat priėmiau po incidento Madride, kai planuotas Olego koncertas tapo jo paskaita. Nusprendžiau nekarpyti medžiagos ir taip leisti skleistis Olego charakteriui. Toks sprendimas auditorijai leidžia sukoncentruoti dėmesį ir matyti, kaip Olegas keičiasi kiekvienoje scenoje, kaip kaitalioja savo tapatybes. Man tai atrodė pati gražiausia Olego savybė.
Galiausiai, filmą nufilmavome vos per penkias dienas. Tačiau prireikė dviejų metų, kad taptume draugais. Praėjus beveik metams po filmavimų Olegas mirė.
Pažintis su juo, nuo pirmos akimirkos iki pat jo laidotuvių, buvo tarsi gyvenimas Gogolio apsakyme. Olegas „nepasirodė“ net per savo laidotuves – kadangi jis neturėjo giminių ir artimųjų, žmonės, organizavę laidotuves negavo leidimo iš morgo pasiimti jo kūno. Visi mylėję Olegą ir jo kūrybą susirinko teatre, nuklotame gėlėmis. Šviesos buvo nukreiptos į sceną, kur stovėjo karstas. Tik jame Olego nebuvo. Man tai buvo nelyg dadaistinis gestas – Olegas dekonstravo savo paties laidotuves.
– Kokia buvo O.Karavaičiuko reakcija pamačius filmą?
– Pakviečiau jį į premjerą Ispanijoje ir Olegas nesiliovė kalbėti viso seanso metu. Jis sėdėjo už manęs ir vis komentavo: „O, tu ir šitą palikai? Koks tu išdykėlis, visai kaip aš“. Tačiau seanso pabaigoje jis man pasakė kai ką labai gražaus: „Andres, tu sukūrei trapų filmą, tokį trapų koks kad esu aš. Tu sukūrei labai išdykusį filmą. Wagneris tavimi didžiuotųsi“. Olegas buvo apsėstas Wagnerio, laikė jį kone dievu – aš, žinoma, nežinau, ką bendro turi Wagneris su trapumu, tačiau iš Olego tai buvo didžiulis komplimentas.
– O.Karavaičiukas nuolat prieštaravo pats sau, o kai kurios jo mintys – ypač apie politiką – buvo itin kontroversiškos. Ar jums kaip režisieriui buvo sunku kurti tokios prieštaringos asmenybės portretą?
– Techniškai tai nebuvo sudėtinga – turėjau tiesiog išsirinkti lokaciją, pastatyti kamerą ir viskas. Tačiau prireikė laiko ir kantrybės, kad suprasčiau, jog Olegas nebuvo vienas tų žmonių, kuriems tiesiog pasakai atsisėsti konkrečiame taške ir kalbėti. Turi su juo žaisti, jį įkvėpti, keisti vaidmenis, improvizuoti.
Man tokia strategija tiko, nes aš nemėgstu biografinių filmų. Manau, kad biografijos tinkamesnės literatūrai, o ne kinui. Kinas turi kalbėti ne apie biografijos faktus, o naudoti kino kalbą, kuri yra ne tik tekstinė, bet ir sensorinė. Todėl man visų svarbiausia buvo suteikti auditorijai galimybę pajausti Olego personažą, tarytum nužengusį iš Gogolio novelės, o ne supažindinti su jo kaip žmogaus ir kūrėjo biografijos faktais. Galbūt toks kelias žiūrovams sudėtingesnis, tačiau jis atveria daugiau.
Galime prisiminti sceną, kurioje Olegas groja Rusijos himną – labai destruktyviai, jį savotiškai dekonstruodamas ir sukurdamas kažką naujo. Tokia buvo Olego paslaptis: jis griovė viską, net ir mano filmą, tačiau kartu grąžindavo kažką atgal, sukurdavo kažką beprotiškai gražaus, jei tik atsiduodavai jo kūrybinei galiai.
Jo paskutinis noras buvo tapti Prado muziejaus vaiduokliu. Esu tikras, kad jis ten, nes tikiu vaiduokliais. Jei tiki kinu, neišvengiamai tiki ir vaiduokliais.
– Minėjote, jog tarp jūsų su O.Karavaičiuku užsimezgė draugystė. Kaip manote, ar jis ko nors iš jūsų išmoko? Kokią svarbiausią pamoką jūs kaip menininkas gavote iš jo?
– Iš tiesų manau, kad po šio filmo Olegas pradėjo mane laikyti beveik menininku – dar ne menininku, tačiau kažkuo arti to.
Aš taip pat buvau žmogus, parodęs jam Madridą. Olegas pamilo ispanų kultūrą ir dvasią. Ispanai karšto būdo – kalbamės ir diskutuojam aistringai. Olegui tai buvo labai artima. Jo paskutinis noras buvo tapti Prado muziejaus vaiduokliu. Esu tikras, kad jis ten, nes tikiu vaiduokliais. Jei tiki kinu, neišvengiamai tiki ir vaiduokliais.
Aš pats iš Olego išmokau labai daug – jis patvirtino tai, ką visą gyvenimą žinojau, tačiau vis nesulaukdavau galimybės to išreikšti. Pagrindinė pamoka, kurią gavau, yra labai paprasta – menas gimsta, kai esi nerūpestingas ir nebijai būti kontroversiškas.
Daug žmonių Rusijoje nekenčia O.Karavaičiuko. Daug žmonių Rusijoje negali pakęsti minties, jog sukūriau apie jį filmą. Jie nemano, kad O.Karavaičiukas buvo pakankamai reikšminga figūra muzikos pasaulyje – ir pats esu sulaukęs apie tai klausimų. Tačiau visad atsakau, jog šį filmą kūriau ne tam, kad papasakočiau apie geriausią visų laikų kompozitorių. Mano tikslas buvo kitas – norėjau parodyti, kokia svarbi O.Karavaičiukui buvo jo kūryba, ir kokia brangi ji yra man.
