– Filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ tapo jūsų vizitine kortele?
– Šis filmas yra pritraukęs daugiausia auditorijos, yra žinomiausias. Bet nesakyčiau, kad jis kažkuo išskirtinis mano kūryboje. Mano pirmasis filmas „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ buvo parodytas Kanuose praėjus 15 metų [nuo sukūrimo – ŽR] ir buvo pripažintas kaip vienas iš šešių įdomiausių filmų, sukurtų po Berlyno sienos griuvimo. Užtat „Prieš parskrendant į žemę“ pasižymėjo ne tik kaip filmas, bet ir socialinis reiškinys.
Sau didžiausiu apdovanojimu laikau pasikeitusį požiūrį, kai atsirado įvairios gerumo ir labdaros akcijos, kurias filmas inspiravo.
– Ar atskleistumėte, kiek per dešimtmetį filmas uždirbo?
– Filmas daug uždirbo labdarai – turbūt daugiau nei vieni didžiausių lietuviškų vaidybinių filmų: sugeneravo apie 400 tūkst. eurų. Sau didžiausiu apdovanojimu laikau pasikeitusį požiūrį, kai atsirado įvairios gerumo ir labdaros akcijos, kurias filmas inspiravo. Kartais filmas tampa daugiau nei meno kūrinys.
– „The Guardian“ taip apibūdino filmo motyvaciją: „Įkvėptas tvirtybės ir gerumo, kurį pamatė, kai jo paties vaikas susirgo leukemija, režisierius A.Matelis į onkologinį skyrių pediatrinės ligoninės viršutiniame aukšte Vilniuje sugrįžo su kamera. Kad nufilmuotų pacientų ir ligoninės personalo, kurie kasdien susiduria su mirtimi, patirtis“. Turbūt šio kūrinio sėkmės priežastis ta, kad pasakojimas radosi iš autentiškos asmeninės patirties?
Po viso gydymo nusprendžiau, kad negaliu nekurti filmo, nes mano išgyvenimai buvo per daug stiprūs, kad išlaikyčiau juos savyje.
– Taip. Šiandien sukurti filmą apie Sausio 13-ąją jos neišgyvenus turbūt būtų labai sudėtinga. O man, mūsų šeimai teko toks likimas: dukra sirgo. Toje ligoninėje prabėgo dveji metai, ir ši patirtis turbūt buvo viena ryškiausių mano gyvenime. Visomis prasmėmis. Kad Dievas yra visai šalia. Jeigu kas nors mano, kad Dievo nėra, tai jis čia pat – ne kažkur kitur. Po viso gydymo nusprendžiau, kad negaliu nekurti filmo, nes mano išgyvenimai buvo per daug stiprūs, kad išlaikyčiau juos savyje.
– Ar sveika jūsų dukra, žydinti?
Ačiū Dievui, taip. Labai graži, mokosi mediciną.
– Regiu užrašą ant jūsų marškinėlių: „Gladiators. A Different World“. Tai yra jūsų kuriamas filmas „Gladiatoriai. Kita planeta“ apie dviračių sportą ir varžybas „Giro d‘Italia“. Ar jis irgi iš patirties: esate dviračių entuziastas?
– Aš kas dieną iki biuro numinu 25 kilometrus. Negaliu sakyti, kad dviračiai yra mano pirmoji meilė, bet jau nuo 12 metų svajojau būti dviratininkas. Ir nežinojau, ką pasirinkti. Juolab kad talentingas dviratininkas nebuvau, nes varžybose niekad nesu laimėjęs ar net pakilęs aukščiau šeštos septintos vietos. Užtat net nematęs kalnų, vis tiek sapnuodavau, kaip į juos važiuosiu. Ir tik po griūties buvau priverstas pasirinkti ne trenerio, o matematiko karjerą.
Jų visas gyvenimas yra pasiaukojimas dėl kito. Įsivaizduokite sportininką, kuris neturi teisės įmesti tritaškio arba įmušti įvarčio.
Dviratis visų pirma reiškia laisvę, o dviračių sporte yra nuostabių dalykų, kurių kitur nerasi. Pavyzdžiui, komandą sudaro lyderis ir pagalbininkai, kurie turi saugoti lyderį nuo vėjo ir nuo priešininkų, būti pasiruošę atiduoti savo dviratį ir atvežti gerti.
Ir jie neturi teisės laimėti varžybų: taip net kontrakte parašyta. Jų visas gyvenimas yra pasiaukojimas dėl kito. Įsivaizduokite sportininką, kuris neturi teisės įmesti tritaškio arba įmušti įvarčio.
– Drįstu spėti, kad savo kino pasakojimą kursite vaizduodamas pagalbininkus, o ne laimėtojus?
– Taip, tuos 90 procentų. Kai matai, kad žmogus važiuoja sulaužytais kaulais, kad atvežtų vandens savo lyderiui, tai supranti, kad čia daugiau negu sportinės garbės ar honoraro reikalas. Nei dėl pergalių, nei dėl pinigų žmonės taip nesiaukoja.
Kai matai, kad žmogus važiuoja sulaužytais kaulais, kad atvežtų vandens savo lyderiui, tai supranti, kad čia daugiau negu sportinės garbės ar honoraro reikalas. Nei dėl pergalių, nei dėl pinigų žmonės taip nesiaukoja.
– O kaip filmuojate? Tenka vytis paskui virtinę?
– Žiauriai sunku, be proto. Turime didelę grupę, savo motociklus, bet vis tiek neįtikėtinai sunku.
– Kažkuriose varžybose žiūrovas, ištiesęs fotoaparatą, dviratininką numušė.
– Mūsų herojui taip buvo atsitikę per „Giro d‘Italia“. Jo likimas neįtikėtinas: buvo vienas labiausiai žadančių Italijos dviratininkų, bet susirgo vėžiu. Kai jis grįžo į lenktynes ir bandė kovoti dėl pergalių, vienas žiūrovas prieš jį iškišo kamerą, dėl ko jis patyrė keletą lūžių, ranka persisuko kitapus... Tačiau jis vėl sugrįžo.
– O ar jaunosioms kartoms dar įmanoma sugrįžti prie filmo „Pirmasis atsisveikinimas su Rojumi“ apie Sigitą Parulskį? Gal rašytojas jį yra uždraudęs?
– Parulskis tuomet buvo ne tas Parulskis, kuriuo jis yra šiandien. 1993-ieji: kiekvieno žmogaus kūrybos realizavimo perspektyvos nežinomos... Ten paprasta istorija, vaizduojamas vienas vakaras... Svetainėje www.ltfilms.lt padarysime nemokamą šio ir kitų filmų peržiūrą. Įtikinot.
Visą laidą rasite čia.
A.Matelio filmus galima peržiūrėti čia.
