XIX a. pastatytame ir dabar jau nebeveikiančiame Kopenhagos kalėjime nufilmuota „Kalėjimo prižiūrėtoja“, pristatoma „Kino pavasario“ programoje, yra pasakojimas apie nuolat besikeičiančią galios dinamiką. Kai kalėjimo prižiūrėtoja Eva sužino apie naujo kalinio perkėlimą, ji pasiprašo dirbti jo bloke – griežčiausiame visoje įkalinimo įstaigoje.
Pats režisierius teigia, jog tai – kalėjimo drama, apverčianti tradicinį pasakojimą, ir po įtempto trilerio rūbu talpinanti sudėtingas temas.
– Žinau, kad prieš imantis šio projekto atlikote nemažą tyrimą – keliavote į skirtingas įkalinimo įstaigas, kalbinote tiek bausmę atlikusius žmones, tiek kalėjimų sistemoje dirbančiuosius. Kas nustebino labiausiai?
– Mane sukrėtė, kokios panašios yra kalinių ir kalėjimo darbuotojų patirtys. Abi šios grupės susiduria su klaustrofobija, nuolatiniu grėsmės jausmu ir smurtu. Psichologinis krūvis yra ganėtinai panašus, todėl ne tik kaliniai, bet ir kalėjime dirbantys pareigūnai susiduria su potrauminio streso sutrikimu. Danijoje jokios kitos profesijos atstovai – nei policininkai, nei kareiviai, nei kiti profesionalai, – taip dažnai neišgyvena potrauminio streso sutrikimo, kaip kalėjimų prižiūrėtojai. Kartu negali neatkreipti dėmesio į hierarchines struktūras – jos taip pat yra ne tik kalinių, bet ir kalėjimo pareigūnų kasdienybė. Šios paralelės tarp dviejų, atrodytų, tokių skirtingų žmonių grupių, mane labai sudomino.
– Kiek tyrimas pakeitė scenarijų?
– Labai! Žinoma, tai fiktyvus pasakojimas, ir filme pasakojama drama nėra standartinė. Bet visa kita buvo paremta tyrimu: nuo to, kaip kalėjime ruošiami pusryčiai, iki kasdienės rutinos judėjimo krypčių ar smurto protrūkių. Iki tol mes visiškai nežinojome, kaip atrodo įprasta diena įkalinimo įstaigoje.
– Ji blogesnė, nei įsivaizdavote?
– Ir taip, ir ne. Manau, šis filmas atliepia dabartinę Danijos kalėjimų sistemą, kuri išgyvena vidinį konfliktą. Ji tuo pat metu bando būti ir švelni, ir griežta, ir reabilituoti žmones, ir jiems atkeršyti. Abi šios perspektyvos, skirtingas požiūris bei sąlygos, artikuliuojama ir filme.
– Paminėjote klaustrofobiją. Eva, pagrindinė jūsų filmo personažė, nėra kalinė, ji kalėjime tik dirba, tačiau jos gyvenimo už kalėjimo sienų mes nematome. Kas lėmė šį sprendimą?
– Jį su scenarijaus bendraautoriumi Emiliu Nygaardy Albertsenu priėmėme pakankamai anksti. Žinoma, tai simbolinis žingsnis, nes Eva gyvena savo mentaliniame kalėjime. Tačiau drauge norėjome apversti tradicinį kalėjimo dramų archetipą ir savo dėmesį nukreipti ne į kalinį, bet į prižiūrėtoją, kuri kaip personažė veiktų tokiose pat sąlygose. Žinoma, vakarais ji grįžta namo, bet mes to nematome, todėl filmo realybėje personažė niekada nepalieka kalėjimo sienų: Eva, kaip ir visi kiti, atlieka savo bausmę.
– „Kalėjimo prižiūrėtojoje“ labai svarbi galios dinamika, kuri nuolat keičiasi. Šiuo aspektu ji man priminė jūsų Sundance kino festivalyje apdovanotą filmą „Kaltė“, kurį žiūrint auditorija taip pat priversta nuolat spėlioti, kas yra teisus ir kokia yra personažų motyvacija. Sąmoningai kūrėte jungtį tarp šių dviejų filmų?
– Ne, tai nebuvo sąmoningas sprendimas, bet galutiniame rezultate sąsajas matau. Kaip minėjot, abiejuose filmuose svarbi galios dinamika, juose taip pat veikia uniformuoti žmonės uždarose erdvėse. Tačiau kai kuriais aspektais jie yra ir vienas kito priešingybės. „Kaltė“ yra apie ydų turintį žmogų, siekiantį atpirkimo, o „Kalėjimo prižiūrėtoja“ – apie gerą moterį, prarandančią savo moralumą. „Kaltė“ yra apie nusikaltimą, „Kalėjimo prižiūrėtoja“ – apie bausmę ir atleidimą, apie tai, ką darai su jaučiama kalte... Taip, turbūt galima „Kalėjimo prižiūrėtoją“ matyti kaip kai kurių temų tąsą.
– Šio filmo centre – kalinio ir kalėjimo prižiūrėtojos santykis. Kaip dirbote su aktoriais? Ar turėjote daug repeticijų?
– Jų turėjom mažai, su aktoriais daugiau dirbau individualiai. Šis filmas pasakoja apie du lig tol niekada nesusitikusius žmones – būtent tą energijų susidūrimą, nuogą jausmą, konfliktą ir norėjosi užfiksuoti. To padaryti nepavyks, jei repetuosi per daug. Niekada negalėtum to padaryti teatre, bet kinas suteikia šią progą – kartą užfiksavus tą pirminę žiežirbą, ji lieka amžinai.
Su Sidse Babett Knudsen, vaidinusia Evą, ėmėmės daugiau analitinės prieigos – daug kalbėjome apie personažę, scenarijų. Sidse yra nuostabi aktorė ir suteikiau jai daug erdvės, nenorėjau kontroliuoti jos darbo proceso. Su Sebastianu Bullu, vaidinusiu Mikkelį, darbas buvo fiziškesnis. Buvo svarbu jį supažindinti su žmonėmis, kurie yra sėdėję kalėjime ir galėjo papasakoti kaip įkalinimo įstaiga pakeičia tavo kūno kalbą, o sėdėjimas tarp keturių sienų – pasaulio matymą.
– „Kaltė“ buvo nufilmuota vienoje uždaroje erdvėje ir tai diktavo filmo vizualinius pasirinkimus. Kokius estetinius tikslus sau kėlėte šiame filme?
– Ieškodami filmo estetikos drauge su operatoriumi visad bandome į istoriją pažvelgti iš personažo ar personažės perspektyvos. Šiame filme sekame Evos psichologinę istoriją ir norėjome šiek tiek toliau perstumti ribas: nuo subtilesnės, natūralestinės prieigos ilgainiui pereiname prie siurrealistiškesnio žvilgsnio, pvz., scenos, kai šviesos pokytis tiesiogiai atliepia personažės vidinę būseną.
– Auginti įtampą kine jums pavyksta natūraliai, ar tai vis dėlto įgūdis? Raumuo, kurį reikia mankštinti?
– Aš bandau kurti filmus, kurie mane patį sujaudintų. O labiausiai mane paveikia tie filmai, kuriuos žiūrint ne tik galvoju, bet ir jaučiu. Įtampa kine tave sugriebia ir išjungia mąstymą, priartina prie fizinio patyrimo.
Kuriu įtampą intuityviai. Ir man patinka tai daryti, kurti tokius filmus kaip šis: pristatančius diaugiabriaunę, sudėtingą temą, bet ne per analitišką, intelektualią formą, o sukuriant labai tiesioginį, instinktyvų patyrimą.
– Filme nuskamba mintis, kad kai kurie žmonės negali būti išgelbėti. Pritariate jai?
– Su šia mintimi auditorija gali sutikti arba jai prieštarauti. Kuriant Mikkelio personažą nenorėjau nei kad jis atrodytų kaip tyro blogio įsikūnijimas, nei kad jį iki galo jį suprastume. Tikėkimės, filmo pabaigoje jis vis dar lieka paslaptimi.
Aš pats galvoju, kad kalbant apie kai kuriuos žmones paprastų sprendimų nėra, bet tai netampa priežastimi jų neieškoti. Mes, kaip visuomenė, turime tai daryti. Ar galime visus išgelbėti? Nemanau. Bet padėti galima turbūt visiems. Ar atleidimas gali išgydyti? Šia krikščioniška žinute irgi nebūtinai tikiu, bet susitaikymas, situacijos priėmimas, gali padėti judėti į priekį.
– Kuriant filmus, neduodančius aiškių atsakymų, reikia pasitikėti savo auditorija.
– Nežinau, ar vadinčiau tai pasitikėjimu, bet savo auditoriją labai vertinu ir gerbiu. Jei žiūrėdamas filmą jaučiu, kad jis bando man įpiršti vieną ar kitą moralinę tiesą, filmą išjungiu. Žiūrėti filmus, kurie tampa aiškiai suformuluotomis žinutėmis, nėra įdomu.
– Šiandien jau galite pasakyti, kad aradot savo kino balsą?
– Galbūt esu atradęs tam tikrą kampą, perspektyvą, bet ne balsą – norėčiau, kad jis nuolatos keistųsi. Man patinka tyrinėti ir noriu, kad kiekvienas naujas filmas man taptų stilistiniu, tematiniu, dramaturginiu iššūkiu, kaskart leidžiančiu pažinti kažką naujo.
