Naujausias žinomo Meksikos režisieriaus Carloso Reygadaso filmas „Mūsų laikas“ bus rodomas festivalyje „Kino pavasaris“. 9 salėje („Forum Cinemas Vingis“) rodomą filmą komentuoja autoriaus kūrybos gerbėjas režisierius Ignas Jonynas („Lošėjas“).
„Žinant C.Reygadaso nuostatas į savo filmus kviesti neprofesionalius aktorius tarsi neturėtų stebinti ir „Mūsų laiko“ aktorių komanda. Filme pagrindinius vaidmenis atlieka pats režisierius, jo žmona, Reygadaso filmų montuotoja Natalia López, ir judviejų vaikai. Beje, visi dokumentiškai tiksliai atliko savo aktorines užduotis. Tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas kino istorijoje, kai režisierius pasirodo savo filmuose priešais kamerą. Tą darė ir Hitchcockas, ir Truffaut, ir Scorsese, ir Gasparas Noé, ir dar begalė kitų. Dažniausiai tai būna epizodiniai šmėžavimai, vadinami „cameo“ pasirodymais ir labiau primenantys autoriaus parašą filme savo vaizdu. Bet, ko gero, nė vienas iš jų nenuėjo taip toli kaip Reygadasas kartu su savo žmona atlikdami pagrindinius vaidmenis „Mūsų laike“. Pasak paties režisieriaus, jo mama perspėjo sūnų, kad neis žiūrėti, kaip Natalia atlieka „visus tuos šlykščius dalykus“ jo filme. Bet, matyt, tai nesustabdė Carloso ir puikiai savo herojės charakterį perteikusios žmonos.
Filme pasakojama istorija apie poetą ir kovinių bulių augintoją Chuaną bei jo žmoną Esterą. Ši santuoka neįprasta tuo, kad abu sutuoktiniai absoliučiai pasikliauja vienas kitu ir toleruoja seksualinius paklydimus į šalį. Tiesą sakant, filme tuo labiausiai naudojasi Estera, taip sukeldama savo vyrui visą virtinę sudėtingų vidinių išgyvenimų: nuo laisvamanio intelektualo tolerancijos iki kenčiančio, pavydaus vyro vujarizmo slapta stebint besimylinčią žmoną su meilužiais.
Beje, viena iš tokių scenų baigiasi puikiu aktoriniu Reygadaso gabumų įrodymu, kai Chuanas aplanko ką tik pasimylėjusius ir dar nuogus lovoje gulinčius Esterą ir jos meilužį Filą. Ekshibicionistinis Reygadaso personažo monologas pertraukiamas fiziniu dantų griežimu ir veido traukuliais – tai panašu į sužeisto žvėries konvulsijas ir primena, kad ne veltui „Mūsų laike“, kaip ir kituose Reygadaso filmuose, tiek daug dėmesio skiriama gyvūnų, gamtos ir žmonių paralelėms.
Žinant filmo aktorių pasirinkimus, sunku atsiriboti nuo minties, kad tai iššaukiančiai autobiografiškas filmas, nors pats Reygadasas tai neigia ir sako, kad ankstesnis jo filmas „Po tamsos – šviesa“ (Post Tenebras Lux) yra daug autobiografiškesnis nei „Mūsų laikas“, ir lygina pastarąjį su tapytojo Gustave Courbet garsiuoju paveikslu „Pasaulio kilmė“ (L'Origine du monde), kai laikui bėgant niekas nebeprisimena, kas pozavo dailininko tapytam aktui – jo žmona ar kita pozuotoja. Lygiai taip pat Reygadasas įsitikinęs, kad tik kino kritikai ir kino gurmanai galvos, jog filme vaidina Carlosas ir Natalia, o paprastas kino žiūrovas apie tai nesusimąstys ir galvos apie juos tik kaip apie aktorius, atliekančius vaidmenis. Galbūt. Tik kas tie „paprasti žiūrovai“, einantys žiūrėti sudėtingų, klasikiniam scenarijaus naratyvui nepasiduodančių Reygadaso vizualinių pasakojimų?“
Filmo seansai Vilniuje vyks kovo 23, 24, 29 ir 31 dienomis. Plačiau apie filmą skaitykite čia.
