Per dešimtmetį trunkančią karjerą J.Soldatas spėjo tapti reguliariu Berlinalės ir Roterdamo kino festivalio svečiu. Jaunas režisierius tituluojamas kylančia dokumentinio kino žvaigžde, su kurio filmais susipažinti šiemet kvies Tarptautinis trumpųjų filmų festivalis.
Vos dienai į Vilnių atvykęs J.Soldatas 15min pasakoja apie personažų paiešką, kūrybinį procesą ir netikėtas žiūrovų reakcijas.
– Esate sakęs, kad režisieriumi tapti neplanavote.
– Studijavau matematiką, vėliau – mechaninę inžineriją, bet man visa tai pasirodė per daug nuobodu. Tuomet, visiškai atsitiktinai, nusprendžiau išmėginti save kine. Pradėjau lankyti kūrybines dirbtuves, sukūriau pirmąjį savo trumpametražį filmą. Buvau sužavėtas galimybės kurti vizualų pasakojimą ir nuo to laiko, nuo 2006 m., tuo ir užsiimu.
Šio karjeros posūkio nesureikšminau nei tada, nei dabar. Darau tai, kas man patinka, jei sekasi, tęsiu, jei ne, kažką keičiu. Viskas labai paprasta.
Viena pagrindinių mano temų, pasyvaus ir aktyvaus vaidmenų sąveika, atliepia visus santykius – tarp draugų, šeimoje, net šiame interviu. Šis aspektas mane domino ilgą laiką, tačiau savo dėmesį vis dėlto kreipiu į kūnišką jo išraišką.
– Kodėl pasirinkote dokumentiką?
– Savo kūrybinio kelio pradžioje filmavau vaidybinius filmus, kūriau siaubo, trash žanrų darbus. Tačiau nepaisant to, kad tai buvo vaidybiniai filmai, jų kūrimo metodas buvo ganėtinai artimas dokumentikai.
Pradėjus lankyti kino mokyklą, pirmaisiais metais turėjome sukurti dokumentinį filmą. Supratau, kad mano dokumentiniai bandymai ir stipresni, ir atviresni nei vaidybinio kino darbai, kurie man pačiam atrodė pernelyg struktūruoti. Vaidybinis kinas yra tarsi tavo minčių reprodukcija – ką nors sugalvoji, tada užrašai, tuomet režisuoji. Sakyčiau, nuobodoka.
Dokumentikoje man patinka tai, jog gali sukurti ryšį su žmonėmis, susidurti su lig tol nepatirtais dalykais. Tai kur kas asmeniškesnė patirtis. Be to, dokumentikoje žymiai svarbesnis netikėtumo faktorius, rizika.
– Kodėl jus domina tos temos ir tie žmonės, kuriuos pristatote savo filmuose?
– Mane visad domino žmonės, kurie išsiskyrė iš kitų ir savo išskirtinumu savotiškai didžiavosi. Žaviuosi tuo, kad į heteronormatyvumo kategoriją netelpantys žmonės nesėdi užsidarę namuose, nesigėdija savo seksualinės tapatybės, yra kupini vidinės stiprybės. Tai, kaip jie naudoja savo kūnus, kaip reiškia savo seksualumą, yra net labai kūrybiška.
Iš dalies viena pagrindinių mano temų, pasyvaus ir aktyvaus vaidmenų sąveika, atliepia visus santykius – tarp draugų, šeimoje, net šiame interviu. Šis aspektas mane domino ilgą laiką, tačiau savo dėmesį vis dėlto kreipiu į kūnišką jo išraišką. Žinojau, kad noriu filmuoti seksą, rasti įvairių jo reprezentacijos formų, netgi savotiškai jį dekonstruoti. Kita vertus, buvau tikras, jog noriu atsisakyti emocinio aspekto, į kurį gręžiasi daugelis režisierių.
Paaiškinimas yra nelyg savotiškas heteronormatyvios praktikos ir konteksto įvedimas, tačiau tam, kad pristatyčiau savo personažus, nereikia lyginimo su jokia kita žmonių grupe ar seksualine praktika.
– Ar dėl šios priežasties jūsų filmuose taip mažai konteksto, paaiškinimų, komentarų? Neretai nesupažindinate žiūrovų su personažais, tuo, kaip jie patys supranta savo seksualumą.
– Nenoriu analizuoti savo personažų, sukurti įvaizdžio, jog jie yra savo praeities, patirtų psichologinių traumų aukos ir pan. Tuo pačiu nenoriu savo filmais išreikšti asmeninės pozicijos ir sakyti, kad tai, kad jie daro, yra puiku ar gėdinga, nes mano nuomonė, iš tiesų, yra visiškai nereikalinga.
Paaiškinimas yra nelyg savotiškas heteronormatyvios praktikos ir konteksto įvedimas, tačiau tam, kad pristatyčiau savo personažus, nereikia lyginimo su jokia kita žmonių grupe ar seksualine praktika. Apskritai, paaiškinimai kine neretai skamba kaip pateisinimai ar pasiteisinimai, o šie žmonės neturi dėl ko teisintis.
– Kaip randate savo filmų personažus?
– Visus juos radau internete – forumuose, pasimatymų tinklalapiuose ir pan.
– Ar prieš pradėdamas filmavimus aptariate taisykles, nusibrėžiate tam tikras ribas?
– Taip, prieš filmavimą aptariame procesą, pasakau, kas mane domina, paklausiu, ar galiu tai filmuoti. Visada išklausau savo personažų siūlymų, nuogąstavimų. Kartais pokalbio metu mėginu juos kam nors paskatinti, bet jei negaunu sutikimo, šios minties atsisakau ir prie jos nebegrįžtu. Visi žmonės turi savo ribas ir aš jas gerbiu.
Žiūrovai dažnai sako, jog mano filmai labai intymūs ir tylūs. Bet iš tiesų tai tik dalis mano personažų gyvenimo – kitų, galbūt visiškai kitokį paveikslą kuriančių aspektų jie nenorėjo rodyti.
Dažniausiai iš anksto nežinau, ką filmuosiu. Pavyzdžiui, sužinojus apie kankinimų kalėjimą, esantį kažkur netoli Berlyno, tiesiog norėjau suprasti, kaip jis funkcionuoja. Tačiau parašius laišką, gavau kvietimą ten atvykti. Taip gimė vienas mano filmų.
– Jūsų filmų personažais dažniausiai tampa pagyvenę vyrai. Kodėl?
– Nenoriu daryti didelių apibendrinimų, tačiau manau, jog tai susiję su vyrų seksualumu – kiekvienas homoseksualus vyras turi atsiskleisti, išsilaisvinti, o vyresni žmonės (tai taip pat svarbu) nebeturi ko bijoti. Jauni, heteroseksualūs žmonės, kuriuos galėčiau ir norėčiau filmuoti, atsisako tapti mano filmų herojais, nes bijo prarasti darbus ar būti pasmerkti savo draugų. Gėjų bendruomenė šiuo atžvilgiu yra kur kas atviresnė.
Nemanau, kad filmuojant tarp režisieriaus ir jo herojaus privalo užsimegzti draugystė ar kad ji būtinai turi tęstis baigus filmavimus.
– Kino kritikai jūsų filmus neretai vadina metaforiškais. Ar sutinkate su tokiu vertinimu?
– Filmas „Netobulasis“, pasakojantis apie vergo gyvenimą pasirinkusį vyrą, pats savaime yra metaforiškas. Kaip ir minėjau, santykiuose visad egzistuoja kažkokios bendros kategorijos, tačiau aš, kaip režisierius, nesistengiu to forsuoti, pats metaforų nekuriu ir jų dėmenų neapibrėžiu ryškiau, nei tai daro realybė.
– Jūsų filmų vizualinė kalba labai atvira. Kodėl tai reikalinga jūsų režisūrinei vizijai?
– Manau, kad bandymas rodyti mažiau susijęs gėda, nejaukumu. Gal žiūrovas ir nori nusukti akis, bet režisierius negali nusukti kameros. Tai būtų nesąžininga mano personažų atžvilgiu – kūniškumas ir seksualumas yra svarbios kategorijos, kuriant mano herojų portretus, todėl negaliu jų atsisakyti filmuodamas. Siekiu nuoširdumo, tačiau kartu manau, kad visa tai iš tiesų turi būti parodyta. Pavyzdžiui, mano minėto kalėjimo esmė – kankinimai. Nebūtų prasminga jų nerodyti ar rodyti tik selektyviai vien dėl to, kad kažkam tai gali pasirodyti gėdinga.
– Kokių reakcijų įprastai sulaukiate iš auditorijos?
– Negatyvios reakcijos sulaukiu retai. Didžiajai daliai auditorijos filmai palieka gerą įspūdį – mano filmai žiūrovų nešokiruoja, nes jie supranta, kodėl tai, ką rodau, yra svarbu mano protagonistų gyvenimuose, kodėl turiu tai fiksuoti.
Asmeniškai aš nemanau, kad mano filmai yra šokiruojantys. Taip, jie sudėtingi, gal net liūdni, ir tokiais gyvenimo momentais žmonės dažniausiai nelinkę dalintis, bet išties šokiruojančių motyvų mano filmuose nėra daug, juo labiau kad jie neretai lydimi kasdienio gyvenimo rutinos ir tylos.
– Ar bendraujate su savo filmų herojais, kai baigiate filmavimus?
– Taip, su kai kuriais daugiau, su kai kuriais mažiau, tačiau ryšį palaikome. Tai, žinoma, priklauso ir nuo žmogaus, nuo mūsų bendrų interesų. Vis dėlto jaučiu atsakomybę ir stengiuosi padėti savo filmų herojams, jei jiems manęs reikia.
Tiesa, nemanau, kad filmuojant tarp režisieriaus ir jo herojaus privalo užsimegzti draugystė ar kad ji būtinai turi tęstis baigus filmavimus.
– Su neheteronormatyvios seksualinės tapatybės temomis susiduriame ir populiariojoje kultūroje – neretam tokie kūriniai kaip „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ tampa pirmąja pažintimi su šiais klausimais. Ką manote apie fetišų, seksualinės tapatybės paieškų reprezentaciją populiariojoje kultūroje? Kiek ji skiriasi nuo realybės?
– Atvirai pasakus, manau, kad „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ iš tiesų yra apie nesusipratimą, nesutarimą dviejų žmonių santykiuose – finalinėje scenoje byrančias ašaras kiti aiškina kaip fizinio skausmo išraišką, bet aš manau jas esant ženklu, jog jųdviejų santykiai paprasčiausiai neveikia ir mergina tai pagaliau supranta.
Mano akimis žiūrint, šiame filme seksualinės tapatybės ieškojimai yra labai toli nuo realybės. Tačiau galbūt būtų galima įžvelgti ir pozityvią pusę – filmas gali priversti susimąstyti, pagalvoti apie tuos klausimus, apie kuriuos nesi anksčiau svarstęs.
Nesu gerai susipažinęs su populiariąja kultūra ir seksualumo reprezentacija joje. Dažniausiai, susidūrus su vienu ar kitu pavyzdžiu, man jie pasirodo absurdiški, nes herojus į savo seksualumą žvelgia per gėdos prizmę, arba žiūrovui visa tai pateikiama kaip pokštas. Iš dalies tai juntama ir „Atspalviuose“, kur fetišas suprantamas kaip tamsi gyvenimo pusė, kurią turi slėpti – nemanau, kad tai yra tinkamas požiūris į savo seksualumą.
