– Šiek tiek keista, kad jauno žmogaus filmą įkvėpė J.W.Goethe baladė „Girių karalaitis“. Besiremdamas šiomis inspiracijomis, sukūrėte itin savitą filmą apie jaunuolio dvasinį brendimą. Kaip gimė tokio filmo sumanymas?
– Pats stebiuosi, nes mokykloje neskaičiau J.W.Goethe pagal privalomą mokyklinę programą, perskaičiau šį kūrinį jau suaugęs. Rašydamas scenarijų, pasirinkau vieną leitmotyvą – berniuko mirtis – vyro gimimas. Šiam leitmotyvui ieškojau prasminio ir emocinio stuburo. Aš norėjau kalbėti ne apie lytinį brendimą, o apie emocinį, dvasinį žmogaus brendimą.
Herojui 13 metų, laikas, kada pradeda rūpėti atsakymai į daugelį svarbių klausimų: kas mes, kur mūsų būties esmė, ar yra Dievas ir pan. Atsakymų ieškome visą gyvenimą. Tačiau paauglystėje esame linkę maištauti – mums atrodo, kad viskas įmanoma.
Tokia filmo gimimo genezė. Perskaitęs baladę, supratau, apie ką bus filmas, kas man įdomu. Ir J.W.Goethe eilės, ir filmas yra apie ilgesį, apie nežinią, apie tą prabundantį balsą, kuris užduoda klausimus, o mes jiems dar esame nepasiruošę.
– „Girų karalius“ turėjo būti jūsų pirmasis filmas, bet atsirado finansinių sunkumų ir per tą laiką sukūrėte jaunimo ypač pamėgtą filmą „Baby Bump“. Su kokiais sunkumais Lenkijoje susiduria jaunas režisierius?
– Trumpai kalbant – finansai. Ypač statant tokius nekomercinius filmus, kurie neatneša pinigų, bet kuriami pagal autoriaus taisykles, yra nuoširdūs ir artimi autoriui. Toks buvo mano „Girių karalaitis“. Buvau nekantrus, norėjau kuo greičiau jį sukurti, bet pritrūkau pinigų. Ir tada visai atsitiktinai mane pasiekė informacija apie specialią Venecijos festivalio programą, skirtą pradedantiems režisieriams, bandantiems sukurti savo pirmąjį filmą. Tiesa, jie skyrė nedaug pinigų, bet užtikrino filmui globą nuo sumanymo iki realizacijos pabaigos, taip pat – premjerą Venecijos kino festivalyje.
Taip jau sutapo – kai laimėjau šį konkursą ir žinojau, kad kursiu „Baby Bump“, staiga atsirado galimybė tęsti „Girių karalaičio“ filmavimą. Taigi man iškilo sunkus iššūkis – ar sugebėsiu per metus sukurti du filmus? Tada supratau, kad man, tik pradedančiam žengti kine pirmuosius žingsnius, tai bus geriausia pamoka – išmoksiu planuoti laiką. Priėmiau šį iššūkį, pasiraitojau rankoves ir ėmiausi darbo.
– Pats rašote scenarijus, kuriuos apibūdinčiau kaip siurrealistinius. Kodėl temų neieškote realybėje?
– Aš, kaip žiūrovas, o dabar ir kaip kino kūrėjas, mėgstu filmus, įtraukiančius mane į kažkokią nepaprastą kelionę. Kelionę į nežinomą salą, kur veši stebuklinga augmenija ir gyvūnija, kur daug paslapties. Aš noriu suprasti, kaip šis pasaulis veikia. Kartu tikiu, kad metafora, tam tikra dozė absurdo ar net siurrealizmo gali geriau paaiškinti mūsų realybę – tai, kas vyksta aplink mus.
Šios meninės formos apeliuoja į jausmus, emocijas, todėl kartais yra daug paveikesnės, įtaigesnės nei realizmas. Man atrodo, filmai yra panašūs į mūsų prisiminimus: kartais užtenka tik išgirsti, pamatyti, gal užuosti kokį neįprastą kvapą, ir staiga atsimename kažką iš vaikystės. Aš stengiuosi taip konstruoti savo filmus, kad suveiktų mūsų asociacijos: kad žiūrint filmą imtų prakaituoti mūsų delnai, smarkiau plakti širdys, kad žiūrovai pasakojamą istoriją išgyventų fiziškai.
– Jūsų filmas jau parodytas tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, jus apdovanojo kaip geriausią jauną kūrėją Gdynės kino festivalyje. O kaip „Girių karalaitį“ vertina žiūrovai?
– Dabar laukiu, kaip seksis filmui Lenkijoje. Tikimės, filmas bus parodytas pavasario pabaigoje. Autoriniai filmai visada reikalauja daugiau reklamos, o ir reklamuoti juos daug sunkiau. Nemėgstu didelių festivalių, ten net ir daugybę apdovanojimų pelnę filmai dažnai prapuola, lieka nepastebėti. Labiau mėgstu važinėti į mažesnius festivalius, kur įmanomas artimesnis kontaktas su žiūrovais. Man svarbūs susitikimai, pokalbiai su publika po seansų.
Dažniausiai reakcija į kiek kitokius, neįprastus filmus būna visai netikėta. Netikiu, kad filmus galima kurti tik sau, negalvojant apie žiūrovus. Nors „Baby Bump“ Lenkijoje ir nebuvo labai gausiai lankomas filmas, vis dėlto jis jau turi savo gyvenimą. Jau metai praėjo nuo jo festivalinės premjeros, o jis vis dar rodomas Lenkijos ekranuose, jau pasirodė filmo DVD. Pernai filmas buvo rodomas Vokietijoje, šiemet pasiekė JAV. Bet aš niekuomet nesiekiau užkariauti kuo didesnę žiūrovų auditoriją. Visada viliuosi, kad mano filmai bus įdomūs ir reikalingi tam tikrai žiūrovų daliai.
– Jeanas Lucas Godard'as kartą pasakė – jei mano filmas visiems patinka, vadinasi, kažką padariau blogai.
– Tai tiesa. Galėčiau pasirašyti po tais žodžiais. Turbūt blogiausia kūrėjui, kai kažkas jam tiesiog pasako – o, tavo filmas O.K! Šiame pasakyme jaučiu savotišką abejingumą. Sakau tai atsakingai ir sąmoningai, žinau, kaip žiūrovus veikia mano filmai. Paprastai jų arba nekenčia, arba dievina. Pavyzdžiui, „Baby Bump“ totaliai dalina žiūrovus į dvi dalis. Ir svarbiausia – kiekviena pusė turi rimtų argumentų.
Aš, kaip žiūrovas, o dabar ir kaip kino kūrėjas, mėgstu filmus, įtraukiančius mane į kažkokią nepaprastą kelionę.
Man tai labai patinka, nes tada prasideda diskusija. Vadinasi, verta buvo kurti tą filmą. Dabar, kai yra toks didelis filmų srautas, daugybės jų net nepamatome, greitai užmirštame. Ir jei tame sraute staiga išvystame kažką netikėto, naujo, gal tik vieną sceną, kuri sukelia stiprias emocijas, – tai jau puiku! Ir net jei kas nors prisipažįsta nemėgstantis mano filmo, aš lieku patenkintas.
– Kasmet Lenkijoje atsiranda daug debiutuojančių režisierių. Ar galima sakyti, kad į Lenkijos kiną atėjo nauja karta?
– Man atrodo, kad tokią situaciją lėmė daug veiksnių. Visų pirma, gerai sutvarkyta Lenkijos kino instituto veikla. Institutas skiria labai didelį dėmesį debiutams. Antras veiksnys – Lenkijoje atsirado daug kino mokyklų, todėl į kiną ateina vis daugiau naujų žmonių. Nežinau, ar juos jau galime vadinti nauja karta. Karta man asocijuojasi su grupe menininkų, kuriančių panašius filmus. Čia galėtų būti lenkų naujosios bangos pavyzdys. Arba vengrų, rumunų filmai, kurie turi kažkokių bendrų bruožų.
Nežinau, ar tarp mūsų galima rasti kokį bendrą vardiklį, mus jungia tik amžius – iki arba po trisdešimties. Mano kolegos labai atkaklūs, talentingi. Žinoma, ne visiems pavyksta, ne visiems suteikiama proga – reikia geros idėjos, leidimo, finansavimo...
Aš laukiu dar jaunesnių, 20-mečių kūrėjų. Man įdomu, ką ir kaip jie mąsto. Pavyzdžiui, visi žavimės amerikiečių režisieriumi Xavieru Dolanu, jam tik 28-eri. Apskritai kine daugėja jaunų kūrėjų, turinčių ambicijų kurti labai savitą, asmenišką kiną, kurie nori kalbėti apie tai, kas jiems svarbu.
