Penktojoje „Nišinių pokalbių“ audiolaidoje „Įdabartintas tarpukaris juostoje „Nova Lituania“ kalbėjosi K. Kaupinis ir laidos autorė Laura Kešytė. Portale 15min publikuojama glausta šio pokalbio santrauka, o tinklalaidės įrašo kviečiame klausytis rubrikoje „15min KLAUSYK“ arba laidos „Soundcloud“ paskyroje.
– Karoli, ar tiki, kad valstybės teritoriją galima perkelti į kitą Žemės rutulio dalį?
– Ne, netikiu. Man atrodo, kad teritorija – neatsiejamas valstybės komponentas. Turbūt jau nėra labai populiarios teorijos apie tautos charakterį, bet aš manau, kad jis egzistuoja. Yra kažkas tipiškai būdingo tautoms, ir dažnai tai susiję su klimatu, geografine vieta, kurioje gyvenama. Juo labiau, kad visi tie neracionalūs sentimentai, kurie emigravusius lietuvius taip melancholiškai traukia atgal, rodo, kad ne taip lengva išsiimti iš savęs tą teritorijos dalį.
Kai Londone važiuodamas metro matau lietuvį, ir jis mato mane, lietuvį, ir bando tai slėpti, stengdamasis pasakyti žodį angliškai be akcento, kad niekas nesupratų... Ir taip išsiduoda, kad yra lietuvis! Po tokių patirčių suprantu, kad, turbūt, neįmanoma išrauti viso to, Lietuvoje gimus ir užaugus. Nebent įvyktų masyvūs pokyčiai pasaulyje, ir pasikeistų tai, kaip teritorijos priklauso tautoms, ar tautos išvis išlieka. O kol kas – ne.
– Prieš beveik dešimtmetį dalyvavai ekspedicijoje „Misija Sibiras“, lankeisi vietose, kuriose ilsisi dalis mūsų valstybės. Ar būdamas ten jutai ką nors atpažįstamo?
– Yra kažkas atpažįstamo visur, kur yra įžengusi ši, socializmo „žmogišku“ veidu koja. Net nuvažiavus į Kiniją, kur, atrodo, nėra jokių kultūrinių tapatumų, ar į Siriją, kur sovietai statė kino teatrus, jauti tą atmosferą. Panašiai buvo ir Tomske, bet ne todėl, kad ten yra mano tauta, o dėl to, kad aš esu iš posovietinės šalies, užaugęs laike, kai visa tai dar buvo labai artima.
Atsimenu, kai pagal mainų programa buvau išvykęs į Romą, ir grupė studentų susirinko mano namuose (visi – iš Rytų Europos, išskyrus suomę), mums bekalbant apie vaikystę, kažkas nežinojo, kaip į anglų kalbą išversti žodį „kombinezonas“. Tiesiog sakė – „kombinezon“, ir visiems buvo aišku: tas mėlynas, deficitinis, jugoslaviškas... Išskyrus, žinoma, suomei.
Tas savumas – sukurtas kitų dalykų, to kažkokio posovietiškumo. Todėl nuvažiavęs į Rusijos gilumą aš nesijaučiau labai svetimas. Daug kas ten man buvo atpažįstama. Gyvenome mokslininkų rajone, viešbutyje, kuris atrodė kaip kamčiatka – Saulėtekis pušyne... Ir tik judant gilyn, į taigą, viskas tapo labiau egzotiška.
– Pakalbėkime apie „Nova Lituania“. Savo filme žiūrovą nukeli į tarpukarį. Koks tavo santykis su šiuo laikmečiu?
– Mano šeimoje prisiminimų apie tarpukarį nėra išlikę, arba jie – labai fragmentiški. Tą laikmetį daugiausiai pažįstu iš knygų, spaudos, savo paties tyrinėjimų. Ką betyrinėdamas atradau, kad tarpukaris, ypač vėlyvieji jo metai man yra kažkuo labai artimi dabarčiai. Dėl keleto priežasčių. Kaip miesto žmogus, ieškodamas lietuviškos miesto kultūros, 1938-tais metais aš ją randu Kaune. Ten, atrodo, dominuoja visai kitokia atmosfera, nei, tarkime, kolektyvizuojamame kaime, ar Brežniavo laikų Lietuvoje, su kuria man sunku tapatintis.
Tarpukario pabaigoje gyvenimas jau lyg ir neblogas. Visi daugiau ar mažiau prakutę, tik yra blogų nuojautų, kažkokių keistų signalų, kurių tuo metu negali atpažinti. Atsivertęs to meto spaudą ir skaitydamas puslapį po puslapio iš dabarties taško matau, kas turės fundamentalią reikšmę, ir kuriuos straipsnius reikėjo dėti į pirmąjį puslapį. Bet jie yra 8-tajame, 16-tajame puslapyje... Pirmajame puslapyje kažkas totaliai nereikšmingo, kas nebeturės jokios reikšmės jau po pusmečio.
Kažkuriame Lenkijos muziejuje, nebepamenu, ar Antrojo pasaulinio karo Gdanske, ar Oskaro Šindlerio Krokuvoje, mačiau kambarį, skirtą 1939-ųjų metų rugpjūčio 31-ajai dienai (arba rugsėjo 1-ajai). Žodžiu, diena kaip visos. Išėjus į gatvę – viskas kasdieniška ir normalu, niekas nepasikeitę. Yra išlikusi nuotrauka, daryta Vilniuje, Gedimino prospekte (tuo metu prie lenkų – Mickevičiaus prospekte), kurioje – kino teatras ir afiša 1938-ųjų metų rusiško filmo „Если завтра война...“ („Jei karas ateis rytoj“, – red. past.). Ir visi eina pro šalį, niekas nepriima to tiesiogine to žodžio prasme...
Tai man ir buvo įdomiausia tuometiniame laike. Vieną dieną viskas gerai, o kitą – tuch, ir nieko nebėra. Tie pokyčiai – tokie fundamentalūs, kad atrodo, po jų niekas ir nebeprisimena, kas buvo iki tol.
– Yra toks memas, inscenizuojantis valstybių susirašinėjimą Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kaip jis galėtų atrodyti „Facebook'e“. Kaip manai, jei tais laikais būtume turėję socialinius tinklus, pasaulis būtų kitoks?
– Galbūt žinia, kad Lenkiją jau užėmė naciai dėl „Facebook“ Marijampolę pasiektų greičiau, nei pasiekė tuo metu. Tačiau nemanau, kad socialiniai tinklai būtų pakeitę ką nors fundamentaliai. Rezultatas būtų toks pats, tik su žymiai daugiau triukšmo.
Ar žmonės tuo metu nenujautė, kad vykta? Nujautė. Ar nematė, kas darosi? Matė. Ar jie stengėsi nuvyti mintis ir gyventi toliau savo gyvenimą taip, tarsi nieko nevyktų? Taip. Bet ir dabar, esant socialiniams tinklams, elgiasi panašiai.
Ignas Šeinius yra rašęs, kaip jis važiuoja per Lietuvą jau vykstant okupacijai, 1940-tų metų birželio 15-tą dieną. Su savo mašina jis pasiveja gurguoles, pralenkia jas ir atvykęs į kažkokį miestelį (rodos, kažkur Suvalkijoje) kioske nusiperka laikraštį. Atrodo, dar vietiniai žmonės iki galo nesuvokia, kas vyksta, tačiau tai – tik dienų klausimas...
– Man, gimusiai 1990-iais, sunku įsivaizduoti, kad žemė po kojomis gali būti taip greitai išplauta. Bandau įsijausti, kokią būseną išgyveno to laikmečio žmonės...
– Tai yra patirtis, kurią turi tik tam tikrų šalių gyventojai. Tą nuolatinį priminimą, jog vieną dieną tu esi, kitą dieną kažkas norėtų, kad tavęs neliktų. Rusijoje ne kartą yra nuskambėjus frazė, jog pats Baltijos šalių egzistavimas yra klaida.
Ne visi yra pajautę tą egzistencinę netvarumo būseną, o ypač didesnių valstybių gyventojai. Tarkime, man, kaip asmeniui, gal gresia vienodai, kaip ir kažkam Paryžiuje. Gal net Paryžiuje daugiau grėsmės vakare, nei einant naktį per Naujininkus. Bet būdamas Lietuvos piliečiu, aš turiu didesnį šešėlį, kabantį virš mano bendruomenės galvos. Tai sunku paaiškinti prancūzams ar italams. Galvoju, šis pasąmoningas suvokimas labai veikia lietuvių charakterį – tai, kaip žmonės planuoja savo ateitį, galų gale, ką jie vartoja.
Turbūt, dabar yra labai panašus laikas į tarpukarį. Praėjus keliems dešimtmečiams nuo valstybės susikūrimo, formuojasi nauja karta, kuri valstybę priima kaip duotybę. Jeigu ji ir jaučia kažkokią baimę, tai žymiai mažiau nei mes, mūsų tėvai ar seneliai. Gal todėl ir atsakomybės tokios nejaučia – šis darinys, na, jis tiesiog yra. Bet tada prasideda Rusijos karas prieš Ukrainą arba pandemija ir išjudina tai, kas buvo laikoma savaime suprantamu dalyku.
Česlovas Milošas rašo, kaip jis Gedimino prospekto pradžioje, per tuometinės „Literatų“ kavinės (cukrainės „Pas Rudnickį“ – red. past.) langus mato važiuojančius raudonosios armijos tankus ir tik tada supranta, kad jau viskas. Jau tankai važiuoja pro mano kavinę. Man šie liudijimai – pačios vizualiausios detalės, kurios leidžia suprasti, ką jaučia tuometinis žmogus.
Didieji žodžiai, kaip „okupacija“, „genocidas“, viso labo yra istorinės sąvokos, kurias labai lengva skaityti kaip grynąją statistiką. Man atrodo, jeigu yra kažkoks naivus noras ko nors išmokti iš istorijos, būtinai turi suprasti, ką jautė tuometinis žmogus, ir įsivaizduoti, kaip tai atrodytų dabarties sąlygomis. Kitaip šios patirtys netenka prasmės.
Likusią pokalbio dalį kviečiame klausytis „Nišinių pokalbių“ audiolaidoje „Įdabartintas tarpukaris juostoje „Nova Lituania“.
