Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2023 10 06

Režisierius Lois Patiño apie „Samsarą“: norėjau sukurti filmą, kurį galima žiūrėti užsimerkus

Šiandien kino teatruose pasirodo „Samsara“ – ypatingas filmas, kurio metu žiūrovai atlikdami paradoksalų veiksmą kino salėje nusikels iš Laoso į Tanzaniją. Prieš atvykdamas susitikti su Lietuvos žiūrovais, apie filmo, vaizduojančio reinkarnacijos idėją, jo režisierius Lois Patiño papasakojo apie tai, kaip gimė šis poetiška juosta.
Režisierius Lois Patiño
Režisierius Lois Patiño / Organizatorių nuotr.

Susitikimai su režisieriumi vyks spalio 6 d. kino teatre „Pasaka“ ir spalio 7 d. specialiame kino ir muzikos renginyje kultūrinėje erdvėje „gallery 1986“.

– Anksčiau daugiausia kūrėte filmus, kurių veiksmas vyksta jūsų gimtojoje Galisijoje ir aplink. „Samsarą“ filmavote Laose ir Tanzanijoje. Kaip tai paveikė jūsų kaip režisieriaus darbo metodą ir kas patraukė į tas vietas?

– Kuriant „Samsarą“ daug kas buvo kitaip, bet aš to ir norėjau. Norėjau pakeisti savo metodologiją, ir tai, kaip dirbu. Tai ne Galisija ir ne mano gimtasis miestas. Nors dirbau ne savoje kultūroje, atsidūriau už jos ribų, vėl vaizduoju kultūras, kurios sutreikia kitas perspektyvas nei dominuojanti vakarietiškoji. Rodant tą įvairovę ekrane, manau, svarbu neprarasti to, kas yra praturtina.

Kai kuriu filmus, visuomet noriu ieškoti naujos kino kalbos, naujų kino formų. Pirminė „Samsaros“ idėja – norėjau sukurti filmą, kurį galima žiūrėti užsimerkus. Kai perskaičiau „Tibeto mirusiųjų knygą“, pagalvojau, kad būtų įdomu tokią žiūrėjimo patirtį sujungti su kelione per bardo.

Tam reikėjo dviejų vietų, dviejų kūnų. Kad pristatyčiau reinkarnacijos idėją, pirmoji šalis turėjo būti budistinė, taigi, pasirinkau Laosą. Apsilankiau Luang Prabange, Laoso kultūrinėje sostinėje, kur yra įsikūrę šimtai šventyklų. Nesitikėjau, bet radau tokią, kurioje mokosi 300 vienuolių naujokų.

Netrukus po to, kai baigiau filmuoti Laose, buvau pakviestas vesti videomeno dirbtuves Tanzanijoje. Ieškojau vietos, kuri sukurtų kultūrinį kontrastą visais aspektais: kraštovaizdžio, įsitikinimų, religijų, net žmonių pasaulėjautos. Taigi, dėl šio sutapimo atradau Zanzibarą ir kartu – kelią „Samsarai“.

Fiksuoti įvairias kultūras, ypač jei esi kūrėjas iš Vakarų, gali būti keblu. Ar įtraukdamas šias bendruomenes ir tradicijas buvote apdairus? Ar tai kažkaip paveikė kūrybinį procesą?

– Tikrai nuolat apie tai galvojau. Vienas iš gerų dalykų apie šį filmą yra tai, kad dėl mažo biudžeto, komandoje buvo vos keli žmonės. Iš Ispanijos keliavome keturiese: operatorius, garso režisierius, prodiuserė ir aš. Likusi komandos dalis – kiti prodiuseriai, garso ir kameros asistentai – buvo vietiniai. Kartu mes daug kartų peržiūrėjome scenarijų, o taip pat su aktoriais tikrinome dialogus, kad juose neatsirastų nieko jautraus, ar klaidingo. Kaip įmanydami vengėme primesti savo žvilgsnį. Be to, Laosas yra vienos partijos valdoma komunistinė šalis, todėl net pasitvirtinti scenarijų nėra lengva. Mūsų filmavimuose visuomet turėjo dalyvauti valdžios atstovas.

Filme norėjau atskleisti kontrastą ir tarp šių dviejų šalių, ir skirtumus nuo mūsų, vakarietiškos kultūros.

Didele dalimi tai – dokumentika. Mes laikėmės stebėtojo pozicijoje. Norėjau atskleisti kontrastą ir tarp šių dviejų šalių, ir skirtumus nuo mūsų, vakarietiškos kultūros. Mes stengėmės ne paveikti tikrovę, o ją priimti, ir priėmę joje sukūrėme mikro fikciją, kad atsirastų šiek tiek pasakojimo.

– Kartą per interviu paminėjote Zigmundo Froido idėją apie „vandenyno jausmą“. Kaip ši idėja pasireiškia jūsų darbuose ir kokia jos vieta „Samsaroje“?

– Man rodos, ši idėja gali būti esminė mano filmų tema. Aš noriu, kad po filmo žiūrovai išeitų su jausmų, jog visi esame visumos dalis. Manau tai galima aptikti daugelio religijų mistinėse atšakose, tiek sufijų ar katalikų misticizme, tiek, žinoma, budistiniame bardo.

Viena pagrindinių „Tibeto mirusiųjų knygos“ idėjų – atpažinti visą šviesą, kaip savo šviesą, visą garsą, kaip savo garsą. Šiame filme einam dar giliau, nes per sielos kelionę iš vieno kūno į kitą susijungia labai skirtingos kultūros. Tai lyg mažas bandymas sustiprinti bendrystę, mano manymu, tai gera siekiamybė.

Noriu, kad po filmo žiūrovai išeitų su jausmų, jog visi esame visumos dalis.

Mus iš esmės domina dalykai, kurių nesuprantame. Kiekviena kultūra, kiekviena religija bando mitų ir įsitikinimų forma atsakyti į nežinomybės keliamus klausimus. Vienas svarbių klausimų – kas atsitinka po mirties. Tais mitais ir istorijomis siekiama malšinti mirties keliamą nerimą, kurį patiriame visi. „Samsaroje“ norėjau susikoncentruoti į budistinį šios paslapties paaiškinimą. „Tibeto mirusiųjų knygoje“, kuri skaitoma mirštančiajam, budistai aprašė labai sudėtingo ir baigtinio išgyvenimo planą. Joje rašoma: štai, kaip bus, nėra nieko nežinomo, nebijok, viskas yra tavo dalis.

Tai ir yra tas „vandenyno jausmas“.

Vidurinis „Samsaros“ epizodas yra grynas pasinėrimas į kiną. Jo metu žiūrovų net paprašoma užsimerkti. Kur sėmėtės įkvėpimo tokiam sprendimui?

– Žinojau apie kai kuriuos šviesos eksperimentus, kaip Williamo S.Burroughs‘o „Sapnų mašina“. Tada Madride apsilankiau ispanų garso menininko Francisco Lopezo garso patyrime, kuriame reikėjo būti užsimerkus. Kitas įkvėpimas buvo su šviesa dirbantis menininkas Jamesas Turrellis. Mačiau jo darbą „Šviesos kvėpavimas“ Los Andžele. Šio kūrinio struktūra – tai begalinė šviesos erdvė, kurioje patiri šviesos ir spalvos kaitą. Šviesos intensyvumas kyla ir mažėja, todėl jaučiasi lyg ji kvėpuotų, o tu kvėpuotum ja.

Mėgaujuosi mintimi, jog penkiolikai minučių kinas pavirsta kolektyvine meditacijos patirtimi.

Ši idėja mane sužavėjo. Norėjau patyrinėti ją kine. Pamaniau, kad tokią labai eksperimentišką ir juslišką dalį įterpus į dokumentinį pasakojimą, kontrastas suveiktų labai gražiai. Šią idėją noriu toliau tyrinėti būsimuose filmuose – keliauti kartu su siela per skirtingus kūnus. Ir visada kelionę iš vieno įsikūnijimo į kitą praleisti užmerktomis akimis.

Ar linkėtumėt, kad idealiomis sąlygomis „Samsara“ būtų patiriama žiūrint kartu su kitais žiūrovais?

– Man labai smalsu. Mėgaujuosi mintimi, jog penkiolikai minučių kinas pavirsta kolektyvine meditacijos patirtimi. Viena vertus, tai labai intymu – esi savo kūne ir tik klausaisi – bet kartu, žinai, jog yra dar kokie 500 žmonių toje pačioje situacijoje. Manau tai gali būti labai stipru.

Daugiau apie filmą čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų