2016 m. su savo antruoju kūriniu „Mariupolis“ režisierius vėl pateko į Berlinalės „Panoramos“ programą. Šįkart M.Kvedaravičius pasakoja apie Mariupolį – Ukrainos uostamiestį ant Azovo jūros kranto, kur kadaise klestėjo graikai, o šiandien gyvenama karo laukimo nuotaikomis.
Nacionalinė filmo premjera įvyks Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ balandžio 8 d., o prieš ją režisierius dalijasi mintimis apie tai, kaip gimė šis filmas ir kas šiandien dedasi Mariupolyje.
Kiekvienas žmogus turi savo identitetą, savo istoriją, o staiga, kad ir kokios sudėtingos asmenybės bebūtų, smurto akivaizdoje turi pasirinkti kažkurią pusę, – sakė M.Kvedaravičius.
– Žinau, kad idėja sukurti „Mariupolį“ buvo ganėtinai spontaniška. Kaip atsidūrėte Mariupolyje, kodėl nusprendėte sukurti šį filmą?
– Buvusios graikų kolonijos mane domino pastaruosius ketverius metus, o Mariupolis visą šį laiką buvo mano horizonte.
Kažkuriuo metu, iš toli pamačius, kas ten dedasi, supratau, kad pats noriu ten nuvažiuoti ir pasižiūrėti. Jaučiau, kad vyksta kažkas svarbaus. Pirmą kartą į Mariupolį nuvažiavau kovo mėnesį, filmavimo darbai truko iki gegužės.
– Žiūrint filmą galima susidaryti įspūdį, jog Mariupolio visuomenė yra ganėtinai susiskaldžiusi, tačiau vis dar neprarandanti vilties. Koks yra Mariupolis šiandien? Kaip, jūsų nuomone, dabartiniai įvykiai pakeis miestą ateityje?
– Baisiausia, kad įvairios ideologijos formos reikalauja, jog žmonės palaikytų vieną ar kitą pusę. Ir tai yra labai sudėtinga, nes kiekvienas žmogus turi savo identitetą, savo istoriją, o staiga, kad ir kokios sudėtingos asmenybės bebūtų, smurto akivaizdoje turi pasirinkti kažkurią pusę.
Nežinau dėl ateities, bet šiuo metu, ar tuo metu, kai buvau Mariupolyje, man baisiausia buvo tai, jog žmonės skirstomi į politines kategorijas, kurios neatspindi paties gyvenimo turtingumo, sudėtingumo. Priešų ieškojimas, baimė ir smurtas eina jau po to.
– Filme, su retomis išimtimis, renkatės fiksuoti ne smurtą, bet kasdienį žmonių gyvenimą – net ir filmą dedikuojate Mariupolio poetams ir batsiuviams. Kodėl?
– Bet koks filmas, bet koks kūrinys ar pasisakymas yra reprezentacijos bei ideologijos forma. Mano filmas taip pat priklauso šiai kategorijai.
Norėjau kalbėti apie tuos žmones, kurie man yra įdomūs ir kurie man rūpi. Dėl to šis filmas ir yra apie juos.
Man atrodo, kad Mariupolis yra labai nuoširdus ir tam tikra prasme atviras miestas, – sakė M.Kvedaravičius.
– Ar nebuvo sunku įsilieti į šių žmonių kasdienybę?
– Sakyčiau, kad buvo lengva. Man atrodo, kad Mariupolis yra labai nuoširdus ir tam tikra prasme atviras miestas. Aišku, su savo paslaptim, visa tamsiąja puse, bet, bet kokiu atveju, atviras net ir tam.
– Filmo pasakojimas fragmentiškas – nesekate vieno konkretaus personažo ar visuomenės grupės. Kodėl renkatės tokį pasakojimo būdą? Kaip atrodė filmo kūrimo procesas?
– Pirmiausia, žinoma, herojus yra miestas, o šis filmas yra fragmentiškas mano bandymas jį pažinti. Todėl filmas ir yra toks, koks yra.
Filmo kūrimo procesas yra daugialypis. Filmuojama ne viskas, tik tai, kas atsirenkama, o kitame etape montuojama medžiaga, atitinkanti ar einanti link kino koncepcijos.
– Ar smarkiai galutinis filmo variantas skyrėsi nuo jūsų vizijos?
– Galutinis kūrinys atitinka viziją ne todėl, kad vizija buvo nepakitusi, bet dėl to, kad yra tam tikra dialektika, tam tikra sąveika tarp vizijos ir tavo galutinio kūrinio. Jie vienas prie kito prisitaiko.
Manau, kad kiekviena patirtis tam tikrame laike ir tam tikroje vietoje įsipina, rezonuoja ir paliečia kitas patirtis. Bet tam, kad tai įvyktų, ji turi būti absoliučiai unikali, – sakė M.Kvedaravičius.
– Ankstesniame savo filme „Barzakh“ realybę pynėte su sapnais, „Mariupolyje“ susišaudymus lydi su vaizdu disonuojanti populiari melodija. Kodėl dokumentiniam kinui kartais reikia atsitraukti, pasiūlyti kitą žvilgsnį?
– Pirmiausia todėl, kad dokumentinio kino samprata vis dar yra pririšta prie objektyvumo sąvokos. Mes jau seniai kalbam, kad objektyvaus dokumentinio kino nėra, bet kažkokiu būdu mes taip pat įsivaizduojame, kad dokumentinis filmas atspindi tik tam tikrą tikrovę. Kvestionuoti pačią tikrovę yra vienas iš kelių, leidžiančių suprasti interpretacijas, reprezentacijas ir medijų poveikį.
– Filmo pabaigoje pasirodantis Roberto Bolaño eilėraštis apie Meksiką tarytum dar labiau praplečia filmą ir kalba apie bendražmogiškas patirtis.
– Manau, kad kiekviena patirtis tam tikrame laike ir tam tikroje vietoje įsipina, rezonuoja ir paliečia kitas patirtis. Bet tam, kad tai įvyktų, ji turi būti absoliučiai unikali, o ne universali. Taip ji savo unikalumu kažkokiu būdu suvirpa su mūsų pačių unikaliomis patirtimis.
