„Mano vaikas nuostabus. Nepaprastai juo didžiuojuosi. Kad jis homoseksualus, sužinojau prieš kelerius metus, – straipsniui „Mano vaikas LGBT, ir aš jį myliu“ sakė mano kalbinta vilnietė. – Didžiausias šokas ištiko, kai pagalvojau: „O Dieve, kaip mano vaikas gyvens tokioje netolerantiškoje visuomenėje? Juk jį gali užpulti, primušti, sužeisti, užmušti...“
Ir vėliau pridūrė: „Susimąsčiau, kaip ta žinia pakeitė mano gyvenimą. Nepakeitė. Viskas liko po senovei.“ Kita mama pasakojo: „Kartą sūnus man paskambino ir pasakė: „Mama, noriu pas tave atvažiuoti. Man labai reikia su tavim ir tėte pasišnekėti.“ Tuo momentu buvau parduotuvėje, iš rankų iškrito viskas, ką turėjau, – supratau, apie ką kalbėsimės. Sūnus pradėjo pasakoti savo dilemą. Aš visa virpėjau, buvo taip skaudu, kad tiek laiko negalėjo dalintis su tėvais savo išgyvenimais. O didžiausią apmaudą jaučiau dėl to, kad esu tokia tamsi, neišprususi.“
O kaip atsiskleidimą, t. y. sprendimą atvirai papasakoti apie savo seksualinę tapatybę, išgyvena pats žmogus? Apie tai prancūzas Nicolas Gerifaud sukūrė dokumentinį filmą, kuriame fiksuoja savo paties atsiskleidimo procesą ir artimųjų reakcijas – kartais labai netikėtas.
Vilniuje rugsėjo viduryje queer festivalio „Kreivės“ metu filmą „Pamatysi pavasarį“ pristatys pats režisierius. Prieš premjerą su Nicolas kalbamės apie kūrybinį procesą, ribų tarp privatumo ir viešumo tirpimą ir močiutę, kuri labai nustebino.
– Kaip nusprendei sukurti šį filmą? Kodėl jo reikėjo?
– Šis filmas man pačiam tapo priežastimi atsiskleisti. Savo seksualinę tapatybę atskleisti norėjau ne tuščiai, o prasmingai. Tad „Pamatysi pavasarį“ kūrimas man buvo vienintelis būdas kalbėti apie savo homoseksualumą. Jei nebūtų buvę šio filmo projekto, nesu tikras, kad būtų įvykęs ir mano atsiskleidimas. Kinas man suteikė galimybę ir tikslą tai padaryti – nors maniau, kad su mano šeima tai neįmanoma. Be to, filmas mane pastūmėjo už intymiosios sferos ribų, nes pagaliau pradėjau daugiau galvoti apie filmo idėją, nei savo atsiskleidimo pasekmes. Tad ir visa tai pateikti kaip performansą buvo labai geras pretekstas.
Na ir, žinoma, būnant ilgalaikiuose santykiuose atėjo laikas artimiesiems pasakyti tam tikrus dalykus.
– Pasirinkai labai asmenišką būdą kino kalba papasakoti istoriją – filmavai savo paties šeimos narius, ne aktorius. Kodėl? Tokiu būdu tapai labiau pažeidžiamas, o gal atvirkščiai – stipresnis?
– Nuo pat pradžių norėjau kurti dokumentiką, filmuodamas draugus ir šeimą. Kaip šeimos filmą. Pats labai mėgstu žiūrėti tokius filmus. Buvau sumanęs filmuoti aktorių vaidinamas reakcijas, tačiau kelerius metus su šeima filmuotos medžiagos užteko pilnametražiam filmui. Sąmoningai nusprendžiau visą dėmesį filme skirti savo šeimos nariams, todėl filmuoti aktorius nebeliko prasmės. Ir kuo daugiau filmavau, tuo aiškiau žinojau, kad tai bus šeimos filmas – asmeniškesnis, nuoširdesnis, emociškai paveikesnis.
Žinoma, buvo sunku. Bet mano pasirinktas atsiskleidimo būdas – kuriant dokumentinį filmą – visą procesą žymiai palengvino. Kamera mane apsaugojo, ji buvo labai reikalingas filtras. Kameros dėka neatsidūriau nepatogioje situacijoje akis į akį. Net jei viskas, kas vyko kadre, mane patį tiesiogiai lietė, privalėjau išlikti savo režisieriaus pozicijoje. Man tai suteikė papildomos stiprybės.
– Šiais socialinės žiniasklaidos laikais, kai tiek daug informacijos apie save pateikiame viešai, kaip tu vertini santykį tarp privatumo ir viešumo? Kur yra ribos?
– Manau, kad šiandien takoskyra tarp privatumo ir viešumo nebeegzistuoja. Viskas priklauso nuo paties žmogaus elgesio – kiekvienas gali pasirinkti labai intymų dalyką transformuoti į kažką viešo. Tačiau socialinė žiniasklaida absoliučiai nėra tas pats, kas kinas. Būna žmonių, kurie savo atsiskleidimą nufilmuoja ir įkelia į „YouTube“. Tačiau aš pasirinkau sukurti kino filmą, nes jis suteikia ilgesnę formą ir reikalauja pasakojimo, o kartu ir gilesnės refleksijos. To socialinė žiniasklaida pasiūlyti negali, nes joje paklūstama akimirksnio logikai ir nepertraukiamam informacijos srautui.
– Filme itin daug dėmesio skiriama tavo močiutei. Paprastai močiutės įvaizdis tapatinamas su vaikyste, saugia erdve. Ar todėl ji ir vaidina tokį svarbų vaidmenį?
– Mano santykiai su močiute yra labai, labai gražūs. Esame labai artimi dar nuo tada, kai buvau vaikas. Beprotiškai ją myliu. O prieš kamerą ji elgiasi natūraliai ir jai labai patiko būti filmuojamai. Iš visų mano šeimos narių geriausiai prieš kamerą jautėsi būtent močiutė. Taip pamažu ji susikūrė sau erdvę ir filme tapo nepakeičiama. O juk iš pradžių aš net neplanavau jai atsiskleisti, labai bijojau galimos jos reakcijos. Tačiau filmas pastūmėjo tai padaryti, o močiutės reakcija nustebino.
– Kaip tau sekėsi visas filmavimo procesas, kokių baimių ir vilčių turėjai? Kaip paaiškinai šeimos nariams, kodėl nori juos filmuoti? Ir kaip jie reagavo sužinoję, kad pasirodys filme, kurį pamatys tūkstančiai žmonių?
– Tikėjausi filmą sukurti geriausiomis įmanomomis sąlygomis. Mano tėvams nelabai patiko būti filmuojamiems, jie nesijautė patogiai. Prireikė pastangų priversti juos priimti tą faktą, kad su mumis yra kamera – dar ir dėl to, kad prieš filmavimus jie nežinojo tikrojo mano filmo tikslo. Bandžiau paaiškinti, kad man labai svarbu sukurti šį filmą. Čia padėjo ir sesuo. Pasakėm, kad reikia – kuriame archyvus prisiminimams.
Reakcijų, kurias gavau, visiškai nesitikėjau. Ir net negalėjau įsivaizduoti, kad kai kuriuos žmones mano atsiskleidimas taip stipriai emociškai palies.
Manau, mano šeimos nariams yra sunkoka apsiprasti su tuo, kad dalis jų asmeninio gyvenimo yra atskleista, nuo artimumo numestas šydas. Labiausiai dėl to, kad jie tą mano atsiskleidimo momentą išgyveno itin stipriai. Tačiau, nepaisant sunkumų, jie neprieštarauja tam, kad filmą mato kiti. Įtariu, kad giliai viduje jie patenkinti, nes visad sulaukia gražių atsiliepimų. Be to, turėtų didžiuotis žinia, kurią perduoda per mano filmą.
– Pakalbėkime apie kalbos svarbą. Filme tu pasirenki atsiskleisti pranešdamas, kad jau kelerius metus esi poroje su vaikinu. Nemini žodžių „gėjus“, „homoseksualumas“ ar „queer“ – juos ištaria tik kiti. Ar tai buvo sąmoningas tavo pasirinkimas? Ir kodėl draugams parašei raštelį?
– Ne, man taip išėjo spontaniškai. Su šeimos nariais kalbėti apie meilę, o ne aptarinėti savo seksualinę tapatybę, man pasirodė lengvesnis ir nuoširdesnis kelias. Siekiau išryškinti savo poros santykių ilgalaikiškumą.
O su draugais buvo taip – norėjau užfiksuoti jų pirmąsias reakcijas be bereikalingų žodžių. Man buvo įdomu, kas įvyks jų veiduose gavus tokią žinią. Tam rezultatui pasiekti pasirinkau raštelį. Ir, prisipažinsiu, parašyti man atrodė lengviau nei pasakyti.
– Kaip pasikeitė tavo gyvenimas po atsiskleidimo – ir po filmo?
– Pasikeitė daugybė dalykų! Dabar viskas yra daug lengviau. Esu žymiai atviresnis apie savo asmeninį gyvenimą, man nebereikia slėpti svarbios savo gyvenimo dalies nuo kitų. Atsiskleidimas nuėmė didžiulę naštą, taip pat leido į savo, suaugusiojo, gyvenimą labiau įtraukti ir šeimos narius. Tad atsiskleidimas tikrai gali pakeisti santykius su mus supančiais žmonėmis.
O filmas savo viešą gyvenimą dar tik pradėjo ir tikiuosi, kad jis bus ilgas. „Pamatysi pavasarį“ man jau padėjo išplėsti savo atsiskleidimą platesniam žmonių ratui – giminaičiams, vaikystėms draugams… Ypač smagu, kad filmas palankiai sutinkamas ir LGBT bendruomenėse, ir platesnėje visuomenėje.
Tikiuosi, kad mano filmas padės žmonėms, išgyvenantiems panašią situaciją, bei tiems, kuriems verta praplėsti savo mąstymo lauką.
– Ką patartum žmonėms, kurie galbūt irgi norėtų atsiskleisti, bet nežino kaip?
– Kokį būdą pasirinkti, priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai, taip pat nuo šeimos tarpusavio santykių. Mano atveju, santykiai su šeimos nariais nėra labai atviri, todėl jiems atsiskleisti buvo sunku. Padėjo kinas. Tačiau visa tai yra labai asmeniška ir kiekvienas turi pajusti, ką gali ir kaip.
Atsiskleidimas – labai svarbus gyvenimo momentas. Nemanau, kad yra kažkoks vienas geras ar blogas būdas tai padaryti. Kiekvienas turi atrasti sau tinkamą. Reikia įsiklausyti į save ir elgtis taip, kaip jauti reikalinga. Nedvejok pasipasakoti draugams – tau reikia paramos. Atsiskleidimas nėra lengvas ar jaukus žingsnis, tad labai svarbu turėti palaikymą. Tačiau lygiai taip pat svarbu tiesiog pasiryžti ir išdrįsti.
***
Kodėl „Kreivėms“ norėjosi į savo programą įtraukti būtent „Pamatysi pavasarį“? Anot vieno iš festivalio organizatorių Augusto Čičelio, garsius, pasaulyje dėmesio susilaukusius didelio biudžeto LGBT+ tematikos filmus greičiausiai savo programose parodys kiti šalies filmų festivaliai.
„Tačiau yra daug kitų vertingų, įdomių filmų, kurių autoriau dažniausiai yra jauni, pradedantys kūrėjai. Paprastai didžiosios filmų platintojų kompanijos jų neatstovauja, tad ir jų filmams sunkiau būti pastebėtiems ir patekti į kino sales. „Kreivių“ komandai ypač svarbu palaikyti ir pristatyti būtent tokius kūrėjus ir jų darbus, – sako A.Čičelis. – O Nicolas Gerifaud yra vienas tokių režisierių. Mums patiko, kaip jautriai ir nebanaliai filme paliečiamos visiems, ne tik LGBT+ bendruomenei svarbios temos – savęs priėmimas tokio, koks esi ir susidraugavimas su savimi, ramybės ir emocinės atramos paieškos, atsiskleidimai, santykiai su šeima. Šio filmo kalba labai asmeniška, paprasta ir nuoširdi.“
