„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2010 11 04

Režisierius R.Goldsmithas: JAV valdžios slaptumas iki šiol nepasikeitė

Pakviestas žmogaus teisių kino festivalio „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“ organizatorių, Lietuvoje viešėjo garsus JAV režisierius ir prodiuseris Rickas Goldsmithas. Lietuviams jis pristatė šiais metais „Oskaro“ apdovanojimui nominuotą savo dokumentinį filmą „Pavojingiausias žmogus Amerikoje: Denielis Ellsbergas ir Pentagono dokumentai“.
Režisierius Rickas Goldsmithas
Režisierius Rickas Goldsmithas / Gedimino Andriukaičio nuotr.

Tai į 1971-uosius  grąžinantis filmas, primenantis apie Jungtinių Valstijų saugumo departamento analitiko D.Ellsbergo pasiryžimą paaukoti karjerą ir asmeninį gyvenimą tiesai, teisingumui ir sąžinės laisvei. Suvokęs, kad penki JAV prezidentai vienas po kitą melavo Amerikos tautai apie jų šalies vaidmenį Vietnamo kare, D.Ellsbergas žiniasklaidai nutekino 7 000 puslapių slaptų Pentagono dokumentų ir netrukus buvo paskelbtas pavojingiausiu žmogumi Amerikoje.

15min.lt pokalbis apie filmo paraleles su šiandienos aktualijomis, visuomenės izoliavimą nuo svarbių sprendimų priėmimo, D.Ellsbergą ir lietuviškas šaknis – su R.Goldsmithu. 

Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinį Jungtinių Valstijų prezidentą Baracką Obamą? Ar, Jūsų manymu, sprendimų karo Afganistane ir Irake priėmimo atžvilgiu jis elgiasi taip pat, kaip prezidentas Richardas Nixonas ir prieš jį buvę prezidentai elgėsi karo Vietname atžvilgiu?

– Deja, vienas dalykas, kuris iki šiol užtektinai nepasikeitė, yra valdžios slaptumas. Jungtinėse Valstijose daugybė sprendimų vis dar yra priimami už uždarų durų. Tai, ką pastaruoju metu atskleidė „Wikileaks“ nutekinta informacija, nebuvo visiškai nauji dalykai. Tačiau tai dalykai, susiję su Afganistano prezidento Hamido Karzai valdžia, su slaptąja Pakistano policija ir panašiais dalykais. Tai yra dalykais, kurie turėtų įtakos amerikiečių sprendimui dėl dalyvavimo Afganistano kare. Tačiau valdžia apie šiuos dalykus su žmonėmis nediskutavo.

Taigi šia prasme manau, kad ne tik dabartinis šalies prezidentas B.Obama laikosi valdžios slaptumo principo. Tai darė ir daugybė kitų valstybės lyderių, vadovavusių šaliai prieš jį. Tačiau taip pat manau, kad prezidento R.Nixono elgesys tam tikrais atžvilgiais buvo akivaizdžiai nusikalstamas. Kaip antai po Pentagono dokumentų nutekinimo prasidėję įvairūs nešvarūs dalykai, įsilaužimas į D.Ellsbergo psichologo kabinetą ir kt. Nemanau, kad prezidentus galima lyginti vieną su kitu iškėlus šį klausimą. Tarp jų veiksmų yra panašumų, yra ir skirtumų.

Ar buvo sunku įkalbinti D.Ellsbergą papasakoti savo gyvenimo istoriją ir tapti filmo dalimi? Ar kas nors prieš Jus jau buvo sukūręs filmą apie šį asmenį?

– Bemaž paskutinis nespalvotas filmo epizodas, kuriame D.Ellsbergas kreipiasi į minią žmonių ir kalba apie būtinybę turėti drąsos nesekti paskui lyderius, taip pat epizodas, kuriame jis duoda interviu žurnalistui, – tai ištraukos iš 1972 metais sukurto dokumentinio filmo. Filmas kurtas tuo metu, kai D.Ellsbergas laukė teismo sprendimo. Tai iš tiesų nuostabus kūrinys, gavę leidimą mes iš jo pasiskolinome 7–8 nedidelius epizodus.

Šis filmas vadinasi „Pokalbiai su Danieliu Ellsbergu“ ir iš esmės yra šio žmogaus apmąstymai apie vos metų senumo įvykius. Tuo metu D.Ellsbergo atmintyje viskas buvo dar labai gyva, taigi mums tai buvo itin naudinga informacija.

Tam, kad prikalbintume D.Ellsbergą kurti filmą apie jį, teko įdėti išties nemažai pastangų. Jis labai saugo savo gyvenimo istoriją. Pažinojau šį žmogų, nes kurdamas vieną iš ankstesnių filmų iš D.Ellsbergo ėmiau interviu.

Mano kolegė, antroji filmo režisierė Judith Ehrlich taip pat pažinojo D.Ellsbergą iš savo ankstesnio filmo. Taigi mes abu jį pažįstame, tačiau prireikė kelių mėnesių pokalbių, kol galiausiai jį įtikinome, kad jis mums gali patikėti savo subtilią gyvenimo istoriją.
 

Susitarėme, kad beveik baigtą kurti filmą parodysime D.Ellsbergui ir kad jis išsakys savo nuomonę. Pažadėjome atsižvelgti į jo komentarus, tačiau taip pat pabrėžėme, jog tai nereiškia, kad ką nors keisime. D.Ellsbergas buvo labai kantrus, o aš labai jaudinausi, kokia bus jo reakcija pamačius šį filmą. Kai galiausiai jis jį pamatė, sulaukėme 22 puslapių pastabų: pataisymų, pasiūlymų... Pamačius šiuos lapus man širdis nusirito į kulnus. Tačiau tarp D.Ellsbergo minčių buvo ir labai smulkių akcentų, ir faktų patikslinimų, ir teisėto susirūpinimo dėl kai kurių filmo epizodų. Taigi visus netikslumus, kiek jie buvo susiję su tam tikrais faktais, mes pataisėme, tačiau buvo ir pastabų, į kurias neatsižvelgėme pasakę, kad norime filmą pateikti būtent tokį, koks jis yra.

J.Ramanauskaitės nuotr./Ia kairės į deainę: Rickas Goldsmithas, Judith Ehrlich, Patricia Ellsberg, Daniel Ellsberg
Scanpix nuotr./Iš kairės į dešinę: Rickas Goldsmithas, Judith Ehrlich, Patricia Ellsberg, Daniel Ellsberg

Tačiau būtent šiuo laikotarpiu gimė mintis paversti D.Ellsbergą filmo pasakotoju. Jau nuo pat pradžių filme buvo naudojama labai daug informacijos, kuri susijusi su pirmuoju asmeniu. Dalis šios informacijos buvo paimta iš D.Ellsbergo parašytos knygos. Manau, tai, kad jis tapo filmo pasakotoju, šiam filmui suteikė didžiulį svorį. Jis buvo nuostabus pasakotojas. Juk pats dalyvavo įvykiuose, apie kuriuos kalbama filme, taigi viską galėjo papasakoti iš vidaus. Daugeliu atžvilgių jutome, kad toks sprendimas filmui suteiks daug daugiau emocinio svorio nei neutralaus trečiojo asmens pasakojimas.

– Kuo D.Ellsbergas užsiima šiuo metu?

– D.Ellsbergas vis dar yra labai aktyvus, ypač kiek tai susiję su protestais prieš branduolinio ginklo platinimą, taip pat karo ir taikos klausimais. Jis taip pat labai aktyviai reiškia savo poziciją karo Afganistane klausimu. Tuo galėjote įsitikinti viename iš paskutinių filmo epizodų, kuriame užfiksuota, kaip protesto metu jis įsodinamas į policijos automobilį ir išvežamas. Per pastaruosius 35–40 metų D.Ellsbergas buvo suimtas 70–80 kartų. Taigi jis labai aktyvus, labai atviras. Prieš 13 mėnesių, kai pasirodė šis filmas, D.Ellsbergas aktyviai prisidėjo prie gastrolių po šalį.

Per pastaruosius keletą mėnesių, kai žiniasklaidoje keliomis bangomis „Wikileaks“ nutekino informaciją, žiniasklaidos atstovai ne sykį šiuos veiksmus susiejo su Pentagono slaptų dokumentų nutekinimu ir lygino „Wikileaks“ su Pentagono dokumentais. Taigi D.Ellsbergas ir vėl atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre.

– Kaip Jums gimė mintis sukurti filmą būtent apie D.Ellsbergą ir nutekintus Pentagono dokumentus? Kokią viziją ar tikslą turėjote kurdamas šį filmą?

– J.Ehrlich ir man ši idėja kilo skirtingu metu. Kaip minėjau, pažinojau D.Ellsbergą jau seniau. Kai 2002 metais buvo išleista jo knyga „Paslaptys: prisiminimai apie Vietnamo karą ir Pentagono dokumentus“, perskaitęs ją parašiau dviejų puslapių filmo planą. Jau tada buvau užrašęs pavadinimą „Pavojingiausias žmogus Amerikoje“. Šį planą išsiunčiau D.Ellsbergui, tačiau jis man neatsakė. Greičiausiai tuo metu keliavo po šalį pristatydamas savo knygą. Taigi nesulaukęs atsakymo tiesiog padėjau galimo filmo planą prie kitų planų.

Tačiau po poros metų bendraujant su J.Ehrlich ir dalijantis idėjomis, ji prisiminė D.Ellsbergą. Taigi išsitraukiau seniau surašytą planą ir dar sykį pabandžiau susisiekti su D.Ellsbergu. Šįsyk ne tik su juo, bet ir su jo žmona – jie tuo metu stovėdami ant scenos kreipdavosi į auditoriją ir pasakodavo apie laikotarpį, apie kurį mes pasakojame savo filme. Tai buvo akimirka, kai supratome, kad tarp praeities įvykių – ne tik svarbūs politiniai dalykai, bet ir meilės istorija.

Filmų, kuriuos kuriu, tikslas – nusiųsti žinią žmonėms ir ypač jaunimui. Manau, kad mano amžiaus žmonėms, pamačiusiems filmą, jis gali patikti, tačiau mes jau užauginome vaikus, pamažu ruošiamės pensijai ir neketiname pakeisti pasaulio. Tuo tarpu jauni žmonės bando pažinti pasaulį, todėl kuriu filmus, kurie daugiau ar mažiau gali turėti įtakos jiems.

Žinoma, faktas, kad buvome įsitraukę į du karus, kai 2004–2005 metais pradėjome kurti šį filmą, taip pat buvo svarbi priežastis, nes Irako ir Afganistano karo vienoje pusėje ir Vietnamo karo kitoje pusėje panašumai ir skirtumai buvo akivaizdūs. Todėl jautėme, kad šis filmas labai aiškiai kreipiasi į šiandienos auditoriją ir priverčia ją susimąstyti, galbūt net veikti ar pasvarstyti kitas galimybes, ne vien tik sėdėti ir priimti tai, ką valdžia daro už šalies ribų. Tai buvo tikslas ir, manau, iš dalies jis buvo pasiektas.

Jungtinėse Valstijose filmas buvo sutiktas išties gerai, jis buvo nominuotas „Oskaro“ apdovanojimui. Prieš keletą savaičių filmą parodė šalies nacionalinė televizija. Jis taip pat pristatytas maždaug 16-oje užsienio valstybių.

Jūsų manymu, ar Jungtinėse Valstijose visuomenė turi efektyvių priemonių, kuriomis gali kontroliuoti valdžią, kad panašūs dalykai, apie kuriuos kalbama filme, nesikartotų?

– Manau, tai priemonės, kurias mes visada turėjome. Jaučiuosi laimingas, kad gimiau ir užaugau tokioje šalyje kaip Jungtinės Valstijos, kur pagarba žodžio ir išsireiškimo laisvei yra labai svarbi, kur galiu kurti tokį filmą ir nebijoti valdžios cenzūros.

J.Ramanauskaitės nuotr./Režisierius R.Goldsmithas
J.Ramanauskaitės nuotr./Režisierius R.Goldsmithas

Mes taip pat turime užtikrintą susirinkimų ir protestų teisę. Tiesa, šia nesinaudojame taip dažnai, kaip žmonės kitose šalyse, ir dėl to labai gaila. Taigi tai yra priemonės, kurias turi Amerikos visuomenė. Manau, jos yra labai geros, mums tiesiog reikia jomis pasinaudoti.

Ar kurdami filmą mąstėte apie tai, kad galite sulaukti valdžios įsikišimo?

– Niekada nemaniau, kad taip gali nutikti. Labai aiškiai žinojome visus filmo kūrimo etapus. Negana to, taip pat puikiai žinojome, kad buvome teisingame kelyje, ir jautėme, jog turėjome labai gerą istoriją. Nacionalinė šalies televizija, kuri Jungtinėse Valstijose nėra vienas iš valdžios ginklų,  prisidėjo prie šio filmo kūrimo finansavimo. Neabejojome, kad ji parodys šį filmą ir jo atžvilgiu bus nusiteikusi entuziastingai.

Taigi niekada nemaniau, kad valdžia sieks cenzūruoti šį filmą. Apskritai mūsų šalyje tokių dalykų valdžia tiesiogiai nedaro, nebent kas nors iš tiesų peržengia liniją. Kitais atvejais pirmasis cenzūros ar įsikišimo lygmuo – tai žiniasklaidos priemonės, atsisakančios spausdinti ar rodyti tam tikrą informaciją.

Ar šis filmas bus parodytas Rusijoje?

– Jis jau pristatytas Maskvos kino festivalyje. Deja, vasarą dėl įvairių kitų įsipareigojimų ir asmeninių reikalų neturėjau galimybės keliauti su filmu. Tiesą sakant, apskritai dažniau nei aš pristatyti šį filmą vyksta J.Ehrlich. Tačiau nė vienas iš mūsų neturėjo galimybės nuvykti į Rusiją, todėl negaliu atsakyti, kaip mūsų filmas buvo sutiktas šioje šalyje.

Manau, kad gerai ar blogai, bet šis filmas aktualus daugeliui valstybių, galinčių jame rasti nemažai paralelių su savo įgyvendinama užsienio politika bei požiūriu į karą bei taiką.

Filme naudojama daugybė archyvinės medžiagos. Kaip ilgai dirbote su archyvais?

– Dirbti su jais pradėjome labai anksti. Iš pradžių dirbau aš su J.Ehrlich ir dar keli žmonės. Mano didžiausias įdirbis buvo susijęs su prezidento R.Nixono įrašais ir žinių archyvais. R.Nixono administraciija įrašinėjo vakaro žinių vaizdo įrašus, kurie šiuo metu yra Nacionalinio archyvo dalis. Jie labai padėjo kuriant filmą.

Vėliau turėjome analitikų komandą, kuri taip pat dirbo su archyvais. Visas projektas užtruko apie ketverius metus.

Žinome, kad pats turite lietuviškų šaknų. Kokiomis emocijomis gyvenate lankydamasis čia?

– Aš esu žydas. Mano visi seneliai užaugo Lietuvoje. Vieno iš jų tėvai taip pat gyveno šioje šalyje. Pastarąsias kelias dienas praleidau keliaudamas po Lietuvą. Lankiausi Kupiškyje, Jonavoje, taip pat vyksiu į Kauną – čia gyveno mano seneliai.

Tai karčiai saldi patirtis. Lietuvoje ir apskritai šiame regione lankausi pirmą sykį. Buvo gera pajusti ryšį su šia žeme ir jos žmonėmis. Tačiau liūdna matyti, kad bet kokios užuominos apie žydų kultūrą ir čia gyvenusias žydų bendruomenes jau seniai išnykusios. Bemaž vienintelis įrodymas, kad jie čia kadais gyveno, – kapavietės ir muziejai.

Lankiausi muziejuje Vilniuje, jame pažvelgiau į dvi istorijos puses: į tai, kaip siaubingai Europos žydai buvo sunaikinti, – teigiama, kad Lietuvoje per holokaustą buvo sunaikinta 94 proc. čia gyvenusių žydų, – ir į tai, kad buvo žmonių, padėjusių žydams: slėpusių jų ar padėjusių pabėgti.

Taigi laikas, kurį praleidau Lietuvoje, susipažindamas su senelių gimtine ir šios šalies žmonėmis, buvo ypatingas. Žmonės čia labai šilti ir man tai buvo labai turtinga patirtis.

Ačiū už pokalbį.

VIDEO: The Most Dangerous Man in America: Daniel Ellsberg and the Pentagon Papers

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs