– Kuo tave suintrigavo pasiūlymas kurti audio serialą?
– Visų pirma mane sudomino ne tik pats projektas, bet ir tai, kad jis apskritai atsirado. Iki šiol nebuvau dirbęs vien su garsu, todėl norėjau išbandyti šią raiškos priemonę. Taip pat man buvo nauja dirbti su tokio dydžio dramaturgine medžiaga. Viena serija trunka maždaug 22 minutes, o jų yra aštuonios, tad apimtis išties nemaža.
– Apie ką yra serialas „Šiaurės miestelis“?
– Serialas yra apie jaunus, studijas baigusius žmones, gyvenančius čia ir dabar. Draugai atsikrausto į naują butą, kuris neatrodo toks jau naujas, ir bando ten gyventi, linksmintis, mylėti, nekęsti, spręsti problemas, kurios, atrodo, yra kasdieniškos, tačiau iš jų kyla kitos, didesnės problemos. Kartais jiems nutinka kas nors netikėta ar įvyksta žmogiški nesusikalbėjimai.
– Kaip ruošeisi šiam projektui?
– Aš nemanau, kad Lietuvoje išvis įmanoma ruoštis audio serialo kūrimui. Kitose kūrybos srityse gali ieškoti laisvai prieinamų pavyzdžių, juos analizuoti. Radijo teatre prieiga prie spektaklių archyvų dažnai yra ribojama. Taip pat stabdo ir kalbos barjeras – gali klausyti spektaklio, bet neturėsi jo vertimo ir daugelio turinio niuansų nesuprasi. Šiais metais turėjau galimybę dalyvauti radijo teatro festivaliuose Didžiojoje Britanijoje, Kroatijoje, Rumunijoje, tad galėjau išgirsti, ką kuria kitų šalių menininkai, diskutuoti apie spektaklių subtilybes, susipažinti su naujovėmis. Manau, tai ir buvo didžiausias pasiruošimas.
– Šiame projekte dirbo du režisieriai ir du garso režisieriai (serialo įrašų režisierius Paulius Markevičius, garso įrašų režisierė Iveta Macevičiūtė, garso montažo režisierius Raimundas Paulauskas – aut.past.). Tai nėra dažna radijo teatro praktika. Kokius iššūkius tau tai sukėlė?
– Kine yra įprasta, kad prie vieno projekto dirba režisierius ir montažo režisierius. Vienas dirba aikštelėje, o kitas gauna filmuotą medžiagą ir naujomis akimis į ją pažvelgęs pradeda montuoti. Nors radijo teatre tai nėra būdinga, manau, kad naudinga tai taikyti.
Aš nemanau, kad Lietuvoje išvis įmanoma ruoštis audio serialo kūrimui.
– Kokias dar kine naudojamas praktikas pritaikai kuriant audio spektaklį?
– Filmo montažas vyksta kiekvienos scenos viduje. T.y. išimi tai, kas yra nereikalinga, ir pabrėži svarbiausius dalykus. Kine kuri dramaturgiją ir nesistengi atvaizduoti teksto, kai personažai tiesiog susako dialogus ir monologus. Juk svarbūs ne tik pokalbiai, bet ir žvilgsniai po kiekvieno pasakyto sakinio. Kurdamas „Šiaurės miestelį“ stengiausi apie tai galvoti. Pavyzdžiui, pirmos serijos paskutinėje scenoje kalbant dviem personažams stengėmės sukurti erdvę tarp jų – naudojome tokius efektus, kurie leistų pajusti, jog veikėjai yra tame pačiame bute, tačiau skirtingose jo vietose. Ir tik iškilus konfliktui mes abu veikėjus priartinom leisdami suprasti, kad dabar jie jau kalba būdami šalia vienas kito. Tai – darbo kine principas, kai stambų planą naudoji tik tada, kai atsiranda konfliktas, kai nori prabrėžti psichologinį momentą.
– Ar kiti radijo teatro kūrėjai nebando naudoti panašių principų?
– Tai girdėjau tik viename spektaklyje – belgo Wederiko De Backerio „Almanakas“. Bet jis eina dar toliau, jis nekuria radijo teatro – jo spektaklį galima vadinti audio filmu. Klausydamas „Almanako“ tu puikiai supranti erdves, kaip veikėjai juda, kur jie yra, ką sako. Tai nėra tiesiog įrašytas tekstas, kuris yra grįstas aktoriaus skaitymu ir garsiniais efektais bei kuriamomis atmosferomis. O juk labai dažnai radijo teatro kūrėjai tik tuo ir remiasi.
Nežinau lietuviškų pavyzdžių, kur būtų laikomasi tokių principų. Manau, kad didelė radijo teatro bėda yra ta, jog spektakliais stengiamasi kažką įteigti. To visiškai nereikia ir aš tuo netikiu. Žmogui reikia kažką transliuoti. Ir pats klausytojas nuspręs, kaip jam tai priimti ir suprasti. O kaip radijo kūrėjas tiesiog turiu žiūrėti ir analizuoti, ką ir kaip klausytojas suprato, kokias priemones reikia naudoti, kad jis suprastų ir pajaustų.
– Kaip apibrėžtum, kas yra audio filmas?
– Aš manau, kad klausant audio filmo net užsimerkus tu matai visą veiksmą.
Radijo teatras tikriausiai yra labiausiai ribojama meno šaka. Čia retai išgirsi šnekamąją kalbą – o ką jau kalbėti apie gatvės žargoną.
– Bet kuo tai skiriasi nuo radijo spektaklio? Juk radijo teatro kūrėjai kalbėdami apie savo spektaklius naudoja tokį pat apibūdinimą.
– Bet jis nėra teisingas. Išvis galima sakyti, kad skaitant knygą tavo mintys tau sukuria radijo teatrą. Yra pasakotojas, dialogai, aprašomos nuotaikos, atmosferos, pateikta daug aspektų, per kuriuos susikuri tą aplinką ir ją interpretuoji. Klasikinis radijas neduoda erdvės interpretacijai, jis yra per daug sausas. Toks teatras nepalieka erdvės vaizduotei, jis yra primetamas, bandantis įteigti ir kažką deklaruoti. Mano nuomone, lietuvių kūryboje apskritai trūksta variacijų tarp santykių į aplinką. Radijo teatras tikriausiai yra labiausiai ribojama meno šaka. Čia retai išgirsi šnekamąją kalbą – o ką jau kalbėti apie gatvės žargoną. Dėl įvairių radijo transliacijų ribojimų nėra galimybės laisvai manipuliuoti kūriniais, visuomet turi galvoti apie tam tikras taisykles – lyg pats save cenzūruotum.
– Ar „Šiaurės miestelis“ yra pirmasis lietuviškas audio filmas?
– Aš nenoriu bandyti apibrėžti, ar tai yra audio serialas, ar daug dalių turintis radijo spektaklis, ar tai – audio filmas. Kai man pasiūlė režisuoti „Šiaurės miestelį“, radijo teatras man asocijavosi su senu, lėtai tiksinčiu laikrodžiu. Kai su garso režisieriumi Raimundu paklausėme kitos režisierių komandos – Pauliaus ir Ivetos – pirmos serijos juodraščio, iškart nusprendėm, jog mūsų seriale ant sienos netiksės nei vienas laikrodis. O pas juos jis tiksėjo! Juk serialas yra apie jaunus žmones, kurie, nors ir gyvena sename bute Šiaurės miestelyje, tokių atributų neturi.
– Kuo radijo teatras galėtų būti patrauklus vaizdų kultūroje paskendusiam žmogui?
– Klausymas ir girdėjimas žmogui netrukdo atlikti kitų darbų. Paprasčiausias pavyzdys yra muilo operos. Kodėl ten veikėjai nuolat garsiai pasako, ką daro? Nes jų auditorija yra namų šeimininkės, kurios neturi laiko žiūrėti, kur veikėjas nuėjo, ką pakėlė ar kam trenkė per veidą. Jos atlieka namų ruošos darbus ir tuo metu klauso serialo. Manau, jog greitėjant žmogaus gyvenimo tempui, jam tiesiog pradeda trūkti laiko žiūrėti vaizdus. Be to, garsas turi galios padaryti daug didesnę įtaką nei vaizdas. Klausytojui nuo garso išsisukti yra daug sunkiau nei nuo vaizdo. Jei kažko nenorime matyti, mes užsimerkiame arba nusukame akis, bet mes nesame pratę užsidengti ausis.
– Dažnai yra diskutuojama apie tai, kad kuriant radijo spektaklį nežinai, kas yra tavo auditorija, nematai jos reakcijos. Kine yra visiškai taip pat. Ar tau yra lengviau kurti vien dėl to, jog tu esi pratęs nematyti savo auditorijos?
– Taip, aš esu pratęs prie to, kad nematau, kam kuriu. Kine kartoja, kad turi kurti žiūrovui, radijo teatre – klausytojui, bet aš ne apie tai galvoju. Man svarbiausia, ką transliuoja istorija, kokia yra jos mintis. Ir tada galvoji, kaip tai galėtų suprasti auditorija. Stengiuosi daryti kuo geriau ir tiek.
Kadangi serialui yra kuriama ir tinklalaidė, šį kartą mus pasieks tiesioginiai atgarsiai, turėsime ir statistiką, kiek yra perklausų, kas klausė iki galo, o kas tik iki kažkurios minutės, kokiu įrenginiu buvo klausyta, kokiame mieste ir t.t. Ir man tai yra net labai įdomu. „Šiaurės miestelio“ stiprioji pusė yra dialogai. Jie yra labai gerai parašyti, o tai retai pasitaiko tiek kine, tiek radijo teatre. Scenarijaus paviršutinis sluoksnis yra lengvas ir paprastas, problemos atrodo paviršutiniškos ir buitiškos, bet iš jų visų ir susideda didesnė drama, kai lašas po lašo yra pildoma taurė, ir pagaliau ji pradeda bėgti per kraštus. Žinoma, yra ir daugiau sudėtingesnių, gilesnių sluoksnių. Tad labai įdomu, ką atras klausytojas, kas jį sudomins, suintriguos, o gal ir nuvils.
– Kas yra serialo auditorija?
– „Šiaurės miestelis“ yra apie jauną žmogų, bet tikrai nebandome įtikti jaunajai kartai ar šiuolaikiškiems, progresyviems žmonėms. Mes tiesiog kuriame serialą, kuriame įvairių artimų dalykų gali atrasti skirtingos kartos. Nenoriu skirstyti, kad šis spektaklis yra jaunam žmogui, o šis – senam. Radijas turi būti šiuolaikiškas ir šis serialas yra būtent toks pat. Jis kalba apie šiuolaikišką žmogų ir jo problemas, kurios stabdo jo progresą. Šiuo atveju tai pasireiškia per būstą – jaunas žmogus persikrausto gyventi į naują butą ir bando pradėti naują savo gyvenimo etapą, tačiau jį pradeda stabdyti buto stagnacija. Juk ir pačiame seriale sako „Šiaurės miestelis nėra centras“. Juk tai nėra progresas, tai nėra Berlynas ar Vilniaus senamiestis.
– Kuriant serialą prisijungei prie kūrybinės komandos „Bilietų nėra“. Kokia ji?
– „Bilietų nėra“ yra fenomenas, reiškinys. Ji išsiskiria tuo, kad turi teigiamą, sveiką požiūrį į kūrybą. Kūrėjai stebi aplinką, domisi tuo, kas yra aktualu ir progresyvu. Jie atneša naujovių į radijo teatro lauką, bet tai nėra naujovės vardan naujovių – jie nesivaiko madų. „Bilietų nėra“ režisieriams tiesiog įdomu tai, kas yra nauja ir šviežia, ir tai pasiteisina. Ši komanda jau yra pelniusi daug apdovanojimų Lietuvos ir Europos mastu, jie jau yra atpažįstami ir vertinami tarptautinės radijo teatro bendruomenės, tačiau Lietuvoje apie šiuos kūrėjus dar yra mažai žinoma.
– Ar „Šiaurės miestelis“ įkvėpė ateities audio projektams?
– Taip, norėčiau padaryti audio dokumentiką ir žanro radijo dramą. Taip pat labai norėčiau, jog serialas sulauktų ir antro sezono.
