Visuomet svajojęs apie ilgo metro „Frankenvynį“, 1984-aisiais dėl riboto biudžeto sukūręs tik 29 minučių trukmės animacinį filmą, šią svajonę režisierius nešiojosi ketvirtį amžiaus. „Priežastis dėl kurios visuomet norėjau sukurti ilgo metro „Frankenvynį“ visų pirma buvo ta, jog užaugau žiūrėdamas kino klasikai priskiriamus siaubo filmus. Nepaisant to, kadaise ir pats buvau mažu berniuku, auginusiu mylimą šunį. Kaip bebūtų gaila, šunys negyvena taip ilgai kaip mes norėtume, tad esame priversti išgyventi taip brangintų santykių griūtį. Šis skaudus ir nepamirštamas išgyvenimas bei Frankenšteino istorija savaime susidėliojo mano galvoje, o kai suaugau, peraugo į filmą“, – į prisiminimus, kai, būdamas aštuonerių, neteko mylimo šuns, leidosi režisierius T.Burtonas.
 |
| Kadras iš filmo/„Frankenvynis“ |
Naujojo savo filmo veiksmą režisierius ne tik perkėlė į savo gimtąjį Berbanko miestelį, apgyvendinęs jį keistuoliais, tačiau ir atkūrė mokyklą, kurioje mokėsi, filme atvaizduodamas savo bendramokslius. Prisimindamas mokyklos laikus režisierius sakė, jog anuomet nė viena mergaitė nenorėjo su juo eiti į pasimatymą ir juokdamasis užsiminė, jog kerštas – viena stipriausių varomųjų jėgų. „Keršydamas už tai, kad nė viena mokyklos mergaitė nesutiko su manimi nueiti į pasimatymą, sukūriau joms šį filmą“, – juokėsi režisierius, paskui kurį šiandien būriuojasi ištisos gerbėjų armijos.
Paklaustas, kodėl „Frankenvyniui“ pasirinko lėlinę animaciją T.Burtonas atsakė, jog tai jo dievinama meno forma, kuri niekuomet nepasens. „Galimybė laikyti ir liesti šias lėles, keisti jų buvimo vietą – neįtikėtinas procesas, turintis kažkokios magijos. Tai sunku nupasakoti žodžiais, tačiau jeigu išbandysite lėlinę animaciją, suprasite apie ką aš kalbu“, – sakė režisierius T. Burtonas.
Būdamas užkietėjusiu lėlinės animacijos gerbėju, režisierius atskleidė, jog ateityje, pasinaudodamas stop motion technologija, planuoja sukurti dar kelis panašaus pobūdžio filmus. „Mano galvoje visuomet sukasi aibė minčių apie stop motion technologijos pagalba sukurtus animacinius filmus, tačiau kuriant tokio pobūdžio animaciją iškyla problema – jos gamybai reikia paaukoti kelerius savo gyvenimo metus, tad kūrybos procesas vyksta lėčiau negu norėtųsi. Nepaisant to, ši technologija animacijai suteikia su niekuo nesulyginamo žavesio“, – kalbėjo kūrėjas, pristatydamas savo naująjį animacinį filmą „Frankenvynis“.
Mylimas Viktoro Frankenšteino šuo Sparkis žūva po automobilio ratais. Mylėdamas kiną, fiziką ir savo žuvusį šunį berniukas nusprendžia apsilankyti gyvūnų kapinėse pagrobti šunelio kūną, o kiek vėliau, padedamas griausmingo žaibo, atgaivinti ištikimiausią savo draugą. Deja, miestelėnai išvydę gatvėmis vaikštinėjantį šunį-zombį netrykšta džiaugsmu – vieni berniuko bijo, o kiti slapta pavydi iš pomirtinio pasaulio prikelto šuns. Tačiau nė vienas jų net nenutuokia, jog Viktoro eksperimentą lydi nenumatyti padariniai, o jau netrukus miestelį apspinta agresyvūs iš mirusiųjų prikelti mutantai...
Paties Timo Burtono labiausiai vertinamas jo kūrybinis projektas 3D formatu – jau Lietuvoje.
Filmo anonsai:
Kūrybinio proceso užkulisiai:
