„Ugnis ateis“ – trečiasis talentingojo O. Laxe ilgametražis darbas, su kuriuo jis grįžta į „Kino pavasarį“. Ankstesnis jo filmas, pristatytas festivalyje „Mimozos“ (Mimosas), kvietė klajoti po Atlaso kalnus Maroke. Šįkart režisierius grįžta į savo vaikystės kaimelį Šiaurės Ispanijoje, Galisijos regione. Pasitelkęs vietinius gyventojus, o ne profesionalius aktorius, režisierius autentiškai vaizduoja žmonių, iki šiol paklususių senajai gamtos tvarkai, gyvenimą ir subtiliai užsimena apie besiartinančias šiuolaikybės grėsmes.
„Ugnis ateis“ prasideda, kai atlikęs bausmę už padegimą, Amadoras grįžta į motinos namus Galisijos kalnų kaimelyje. Vyras padeda jai rūpintis gyvuliais ir tvarkytis buityje. Tylus judviejų gyvenimas bėga ramiai, kol vieną naktį ugnis įsižiebia ir vėl.
Mintimis apie Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ žiuri prizu apdovanotą filmą „Ugnis ateis“ sutiko pasidalyti V.Katkus, kurio trumpametražis filmas „Kolektyviniai sodai“ (Community Gardens) taip pat pernai buvo pristatytas Kanuose. Jo darbas įtrauktas į šiųmetę „Kino pavasario“ konkursinę programą „Trumpas konkursas“.
„Po Maroke praleistų 10 metų – ten filmavo pirmus filmus „Jūs visi kaimynai“ ir „Mimozos“ – režisierius O.Laxe grįžta į Ispaniją, į Galisijos regiono kaimą, kur gimė ir augo jo mama, ir neskubėdamas parodo tikrąjį kaimo vaizdą, atskleidžia jo grožį ir susvetimėjimą tarp artimųjų, pažįstamų ar net su gamta.
Filme labai stiprus gamtos (ji tampa vienu iš pagrindinių veikėjų) ir miško portretas.
Nors filme kalbama, kad visas Galisijos regionas ir kaimas, kuriame vyksta veiksmas, traukia turistus ir toliau trauks juos dar labiau, Laxe regioną rodo labai tikrą ir priešingą tam, ką įsivaizduoja turistai ar pateikia „Google“ nuotraukos. Beveik viso filmo metu lyja arba yra apsiniaukę, o niūrus vaizdas tik pastiprina atmosferą ir santykius tarp gyventojų ir pagrindinio veikėjo Amadoro.
Kinas yra tam tikras ritualas, ir šiuo atveju režisierius parodė, kaip sūnus ir mama gali paprastai pasirūpinti vienas kitu – taip, kaip Galisija pasirūpino jo mama ir juo pačiu vaikystėje. „Ugnis ateis“ yra tarsi nuoširdi režisieriaus duoklė Galisijai ir vaikystės kaimui, kuriame vyksta veiksmas.
Filme veikia daug priešpriešų: stiprūs santykiai tarp žmonių, bet jie parodomi be žodžių, regiono grožis rodomas blogomis oro sąlygomis. Visi žinome, kad gaisras padaro daug žalos, bet niekas negali pasakyti, kad jis nėra gražus ar vizualus. Jis tik dar labiau sustiprina visą filmo nuotaiką. Operatorius Mauro Herce stengiasi dokumentiškumą, tikrumą perteikti ir 16 milimetrų kino kamera.
Pirmąkart pamatęs filmą, buvau nustebintas jo paprastumo ir stiprumo. Atrodė, kad filmas kalba ne tik apie santykius, bet ir apie pasaulio pabaigą. Antrą kartą pažiūrėjus, matymas buvo dar kitoks – pasaulio pabaigą pakeitė gamtos grožis, jos svarba žmonių santykiuose.
Atrodo, kad filmavimo komanda neskubėjo ir laukė tam tikros šviesos. Laukė, kol aktoriai nieko per daug neveikdami atskleis savo nuotaiką. Laukė, kol ateis gaisras... Man, kaip žiūrovui, šiame filme norisi pabūti ilgiau ir neskubėti.“
