Iš pirmo žvilgsnio filmo „Ieškoti Greimo“ linija rodos geometriškai tiesi ir aiški – pokalbiai su A.J.Greimo aplinkos žmonėmis, tačiau iš antro arba trečio matymo – kur kas daugiau.
„Aš viską ten sudėjau, visus ženklus. Ir nekomentuosiu jų, nes tada bus neįdomu. Akylesnis žiūrovas pastebės“, – sako R.Zemkauskas.
Ir pripažįsta: galbūt pastebės ne iš karto. Nes pajusti R.Zemkausko filmą nėra visiškai paprasta. Dėl tos pačios priežasties – tiesi filmo linija tėra optinė apgaulė.
Seimui 2017 metus paskelbus semiotiko, eseisto Algirdo Juliaus Greimo metais Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka inicijavo filmo apie A.J.Greimą kūrimą, o šio darbo ėmėsi R.Zemkauskas su kūrybine komanda.
Greimo paiešką kūrėjai pradėjo Lietuvoje, nuo M.Mažvydo bibliotekos durų, o tęsė Prancūzijoje.
„Greimo metai. Nežinau, kaip jie skaičiuoja tuos metus. Keistas man tas reiškinys – kieno nors metai. Na, bet mes taip suprantam pasaulį. Progiškai“, – sako R.Zemkauskas.
– Kodėl filmo linija sudėliota būtent taip ir nuo ko pradėjote? – 15min paklausė R.Zemkausko.
– Mane domina žmogus ir niekas kitas. Domina, kaip jis jautėsi. Aš tai bandžiau įsivaizduoti. Įsivaizduokim žmogų, kuris gimsta Tūloj, paskui mokosi Marijampolėje, išvažiuoja mokytis į Grenoblį ir ten lieka. Lietuva praranda savo valstybę, jis atranda savo struktūralizmą, dėsto Egipte, Turkijoje, po to – Paryžiuje.
Sukuria mokslo projektą. Semiotikos jis niekada nevadino mokslu, vadino projektu. Jis būna Paryžiuje, bet ar jis ten nenori būti? Dar vėliau išsikrausto į Prancūzijos kaimą, kurio – kaimo – kaip koncepcijos visą gyvenimą nekentė. Tą rodo tam tikri ženklai. Tai – labai dramatiškas likimas.
– Ryti, kiek jūs „pažinojot“ Greimo iki filmo kūrimo?
– Kai prieš daug metų universitete parašiau savo diplominį darbą, buvo vienas skyrius, kur aš leidau sau taip, kaip noriu, analizuoti senovės britų ir škotų balades. Tada prigalvojau, kaip man atrodė, kad reiktų. Mano recenzentė paklausė, ar esu girdėjęs ką nors apie semiotiką? Ne. „Šitame skyriuje tu ją ką tik atradai“, – pasakė ji.
A.J.Greimas, mano nuomone, mums yra svarbiausias kaip visuomenės ir kultūros kritikas, o ne kaip semiotikas.
Po to aš pasiėmiau A.J.Greimo kūrybą ir perskaičiau tai, kas tuo metu buvo prieinama. Labiausiai mane sudomino jo publicistika, kurią aš nuoširdžiai skaičiau ir labai ja žavėjausi. Tai buvo kandus, ironiškas, labai protingas visuomenės kritikas. A.J.Greimas, mano nuomone, mums yra svarbiausias kaip visuomenės ir kultūros kritikas, o ne kaip semiotikas.
– A.J.Greimą jūs lyginate su dabartinio laikmečio visuomenės kritikais. Kritikuoti viešoje erdvėje dabar tapo kasdieniška.
– Bet reikia kokybės. Mes kritikuoti turim ir galim. Pagrindinis viešojo kritiko uždavinys pirmiausia kiekvieną dieną lavinti save. Turi būti pakankamas asmenybės kalibras, reikia dirbti su savimi.
– Neužtenka pasakyti: ne už tokią Lietuvą kovojom?
– Būtų gerai, kad tu pasiūlytum, už kokią reikia kovoti. Būtų gerai, kad tu pats būtum tai apmąstęs. Tu gali labai klysti, bet už tavo pasakymo turi jaustis žinojimas, refleksija. Refleksija būtina.
Kritikuoti nėra sunku ir vadinti kitus kvailiais lengva. Bet kiekvieną rytą pabudus aiškintis savo kvailumą yra svarbiausia. Tą A.J.Greimas darė, aš tą iš jo jaučiu.
Labai gerbiu šią asmenybę už daugelį dalykų. Aš jį galiu kritikuoti, ir tai man visai nesunku. Bet greta to jis galėtų būti vienas iš mano mokytojų.
– Kurdamas filmą ir pats atradote gerokai daugiau Greimo?
– Be jokios abejonės. Mane konsultavo Greimo mokovai, žinovai. Aišku, kad viskas atsiveria – ir citatos, ir akcentai sudėlioti. Daug kalbėjomės su Teresa (A.J.Greimo žmona – red. past.).
Apie jį kaip asmenybę aš sužinojau daug, o kaip apie mokslininką man daugiau ir nereikėjo. Filmo kūrėjas neturi būti perskaitęs visos savo herojaus kūrybos. Labai mėgstu šitą kartoti ir kartosiu dar kartą. Jei tu kuri filmą apie rašytoją, tai tu neprivalai skaityti jo knygų, tu privalai mokėti kurti filmus. Tai yra ne tavo kompetencijos reikalas, nes yra konsultantai, kurie bus skaitę knygas ir tau pasakys, į ką reikia atkreipti dėmesį. Tu gali skaityti, bet neprivalai.
O pas mus tai nesuvokiama. Man kartais sako: jūs dabar turbūt viską išmanot apie semiotiką. Nieko panašaus. Tai ne mano sritis, mano sritis kurti filmus.
– Filme kalbinate skirtingus žmones, kas jie? Ir ką iš kalbėtojų įvardytumėte kaip filmo „perlus“.
– Apie dešimt žmonių, daugiausia – mokiniai. Svarbiausi – jo žmona Teresa ir kaimynas, iš kurio jis nusipirko namą Prancūzijos kaime. Tai – paprastas kaimo žmogus. Namas, kur gyveno Greimas, nebuvo namas, tai – tvartas. Ir net ėdžios yra paliktos. Greimas gyveno, tam tikra prasme, perstatytame ir puikiai įrengtame, bet vis vien formaliai tvarte.
Vėliau man priekaištavo, kad titruose neįvardijau Teresos kaip antrosios žmonos. O man labai nepatinka toks titras. Ką reiškia antroji žmona? Ji tada buvo žmona.
Man buvo labai svarbu pakalbinti žmoną, nes tai moteris, su kuria jis praleido paskutinius gyvenimo metus. Vėliau man priekaištavo, kad titruose neįvardijau Teresos kaip antrosios žmonos. O man labai nepatinka toks titras. Ką reiškia antroji žmona? Ji tada buvo žmona. Antroji ar trečioji – koks skirtumas? Mano nuomone, tai yra kažkoks žmonių gradavimas. Labai negražu.
Pašnekovus radome „ieškojimo būdu“. Susitikome su semiotikais, pasikalbėjome su kritiškai mąstančiais žmonėmis, konsultavomės su UNESCO Lietuvos komisija, su mūsų ambasada Paryžiuje, kai ką žinojome patys. Taip ir ėjome nuo žmogaus prie žmogaus.
Dalį interviu prancūzų kalba paruošė mano kolegė Sigita Trainauskienė, kuri yra filmo pavadinimo autorė ir jo sukūrimo iniciatorė. Tai ji mane paakino kurti filmą ir labai daug prisidėjo. Kartu dirbo ir mano draugas, operatorius Gvidas Kovėra.
– Kuriant filmą ir ieškant Greimo jums reikėjo ir buvimo su savimi: kūrybinės grupės paprašėte palikti jo name jus vieną ir taip praleidote kelias valandas.
– Man buvo įdomu ten būti. Niekada negalvojau, kad būsiu Greimo name. Yra pasaulyje viena ar kita vieta, asmenybė, kur aš visą gyvenimą svajoju atsidurti. Bet Greimo namas nebuvo ta vieta.
Niekada negalvojau, kad ateis diena, kai aš stovėsiu kažkur Prancūzijos kaimelyje La Chaussée – taip, kaip dabar stoviu priešais savo namą. Būna visaip gyvenime. Ten yra visiškas kaimas, o A.J.Greimo namas yra privati nuosavybė. Ten – aukšta žolė, ir tik mūsų atvažiavimo proga ja nupjovė.
Aš norėjau pajausti, kaip jisai jautėsi. Žinoma, tai yra spekuliatyvu. Tu puoli iš Paryžiaus, važiuoji dvi valandas mašina, staiga – kaimas ir gryčia.
Tada užlipi į antrą aukštą, matai žmogaus knygas, likę kai kurie baldai. Ir net nežinai, kurie iš jų autentiški, kurie – ne. Po jo mirties tame name buvo pokyčių – kažkas stumdyta, kraustyta. Kiek tos tikrosios dvasios, kas ten žino?
Bet tu stovi tarp tų sienų, atidarai langą. Vaizdas pro langą nesikeičia, jis yra pats svarbiausias. Viduje keičiasi daug kas, o vaizdas pro langą mus formuoja.
Man rūpėjo garsas, kvapas ir ką reiškia ten būti. Kaip galėjo jaustis žmogus savo gyvenimo pabaigoje, turintis daug apie ką pagalvoti, turintis daug nusivylimų, su kažkuo, matyt, susitaikęs, turintis kažkokią viltį. Kaip jis galėjo jaustis? Tik visa tai liko man, į filmą nepateko. Tačiau tai formuoja tave kaip autorių, kai tu vėliau sėdi priešais šešias kameras vaizdų, ir esi paveiktas buvimo toje patalpoje.
– Akcentuojate pojūčius ir keliate klausimą, ką A.J.Greimas jautė. O ką jautėte jūs, žvelgdamas pro langą, ir apie ką galvojote?
– Daugybę dalykų. Pirmiausia galvoji apie save, juk pasaulį mes matome per save. Ir visi mūsų filmai iš esmės pasakojimai apie save.
Aš vis grįžtu mintimis, nes man ten patiko, buvo įdomu ir smalsu. Aš knisausi po knygas, ieškojau keistenybių.
Aš vis grįžtu mintimis, nes man ten patiko, buvo įdomu ir smalsu. Aš knisausi po knygas, ieškojau keistenybių. Filme yra visi ženklai sudėti, žiūrovui yra palikta vietos. Kažkas man sakė: trečią kartą žiūrėjau, ir vėl atradau.
– Minėjote, kad į filmą daug kas nepateko, tad galbūt bus ir tęsinys?
– Aš apie tai galvoju ir vadinu filmą pirmąja serija. Jis buvo labai mažo biudžeto, jį reikia vadinti filmuku, o ne filmu.
Tas, kas kuria tokius dalykus, žino, kad dramaturgija yra stipresnė už mus. Kartais labai nori vieno ar kito vaizdo, bet neįmanoma, nes „nelimpa“. Tada tenka atsidusti ir palikti kitam kartui. Antraip nebūtų įmanoma atvesti žiūrovo į kontekstą – tai bus ritmo klaida, dėmesio išlaikymo klaida. Jis turi veikti kaip vientisas kūrinys, pasibaigti toje vietoje, kuri yra pati įdomiausia ir palikti norėti dar. Išsemti temą iki galo? Aš tokių filmų nesu matęs.
Filmo pabaiga yra giluminis lygmuo. Taip leidžiu sau pavadinti. Nes giluminis lygmuo yra arčiausiai kūno: pats jautriausias, pats sunkiausias, pats skaudžiausiais. Tai yra tai, kas esame mes.