– Pradėkime nuo paprasto klausimo – kokie darbai bus prioritetas jūsų rudens darbotvarkėje?
– Turbūt nebeverta darbų skirstyti į rudens ar pavasario. Jau praėjusią sesiją buvo priimta tikrai nemažai įstatymo pakeitimų – į Parlamentą atkeliavo šeši. Kitaip tariant, turime nemažai dalykų, kuriuos reikia vykdyti, užtikrinti jų realizavimą.
Iš kitos pusės, sesija yra ministro darbo su Parlamentu atskaitos taškas. Žiūrint tik į tai, pats svarbiausias šios sesijos darbas yra Paveldo apsaugos įstatymo pakeitimai. Tam buvo ruoštasi beveik visą kadenciją – diskutuota, nagrinėtos įvairios alternatyvos, poveikio vertinimai bei kiti dalykai. Jau netrukus viešai pristatysime patį teisės akto projektą, kuris, mano galva, yra reikšmingas dėl keleto dalykų.
Pirma, paveldas visada yra ta tema, kurioje niekada nebus per maža aiškumo, skaidrumo. Buvo įvairiausių įdomių bylinėjimosi procesų, kas irgi suponuoja pasekmes, suvelia paveldo reglamentavimo situaciją (galų gale netgi yra pateiktos tam tikros STT rekomendacijos). Šis įstatymas antikorupciniu požiūriu patenka į reikšmingų įstatymų sąrašą.
Kita iniciatyva yra kilusi iš labai realios situacijos. Jeigu pamenate, prieš kurį laiką prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto žmonės pamatė knygų pilną konteinerį. Universitetas buvo jas nurašęs ir vežė jas utilizuoti. Situacija buvo paprasta, bet ji mums davė nemažai įdomių diskusijų. Istorinių leidinių apsauga – visiška ministerijos kompetencija ir tuos dalykus susitvarkėme. Čia reikalingi įstatymo pokyčiai, ir jie tikrai bus atnešti šią Seimo darbo sesiją. Šiuo metu knyga kaip ir narkotikai, nelegalus alkoholis ar cigaretės yra tiesiog utilizuojami pagal vienodą principą, bet juk knyga kaip ir katė gali turėti devynis gyvenimus. Turime daugybę knygynėlių, privačių, viešų ir neviešų, veikiančių socialinių tinklų erdvėje ir fiziškai. Kol kas neturime jokių paliepimų tiems, kurie atsikrato knygomis, nors nevertėtų skubėti jų išmesti. Tam reikia mechanizmų, tokių, kaip, pavyzdžiui, aukcionai.
– Praėjusiais metais jūs naująjį Medijų rėmimo fondą įvardijote kaip prioritetą. Kokioje stadijoje dabar yra šis projektas?
– Jau dalininkai, tapę steigėjais, patį fondą iš esmės įkūrė, bet dar laukia tam tikros procedūros, kaip vizitas pas notarą. Greitu metu pasirodys visi reikalingi dokumentai bei konkursas į naujojo Medijų rėmimo fondo vadovo poziciją. Šis dialogas yra labai reikšmingas, ir ne tik Kultūros ministerijai. Čia svarbūs savireguliacijos principai, kurie gyvenant demokratiškoje valstybėje yra vertingi, bet nėra imlūs greitam procesui. Visgi ruduo yra tas laikas, kada fondas turi startuoti ir pradėti dalinti lėšas.
– Įprastai dabar jau panaikintas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas paraiškas kviesdavo teikti rugsėjį. Kaip reikėtų orientuotis?
– Natūralu, kad pokyčių bus, bet ar geriau turėti kreivą, neaiškų, visiems įprastą procesą, ar sulaukti naujovių? Ruduo tikrai yra tas laikas, kai tie kvietimai bus padaryti.
– Spalį, lapkritį?
– Nenorėčiau veltis į konkretų mėnesį ar konkrečią savaitę. Natūralu, tiek žiniasklaidos sektorius, tiek ministerija supranta, kad kuo greičiau, tuo geriau. Ta linkme ir yra dirbama.
– Praėjusiomis savaitėmis nuskambėjusi arši diskusija dėl reklamos „Neik į teatrą“, anot kritikės Aušros Kaminskaitės, atskleidė kur kas gilesnę problemą – valstybinio ir nevyriausybinio (NVO) laukų konfliktą, kurį skatina neteisybės jausmas. Kritikė rašo: „Valstybiniams teatrams ir nepriklausomoms teatrą kuriančioms įstaigoms skiriamas daug kartų didesnis finansavimas. Tai pykdo Lietuvos kultūros tarybos konkursams projektus rašančius ir iš paskutiniųjų savo idėjas bei jų kokybę bandančius apginti žmones, kurie mato, kokios paviršutiniškos idėjos neretai nusėda valstybinių, net nacionalinių teatrų repertuaruose.“ Ar šį pusmetį bus bandoma šią nelygybę įveikti?
– Prieš atsakydamas į rimtąją šio klausimo dalį noriu pasidalinti atsiminimu. Visai neseniai „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje netiesiogiai, bet buvo percituoti, perinterpretuoti žodžiai apie mažą aktorių atlyginimą ir valandinį įkainį, nors iš esmės ten buvo apie aktorius iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT). Šiandien diskusija pasisuko visai į kitą pusę, nes sakoma, kad nacionalinė įstaiga gyvena geriau nei NVO.
Ta priešprieša arba nelygybė (labai sąlyginai vartojant šiuos terminus) bus visada.
Manyčiau, čia nereikėtų ieškoti priešpriešos. Ta priešprieša arba nelygybė (labai sąlyginai vartojant šiuos terminus) bus visada. Matau tai kaip vienos ekosistemos dalį – nei NVO gali egzistuoti be nacionalinių įstaigų, nei nacionalinės įstaigos be NVO.
Galų gale yra ir tam tikra profesionalumo kartelė, kurią tikrai gali priimti ir pakelti NVO. Kita vertus, NVO yra ta terpė, kur žmonės po mokslų eksperimentuoja, ieško savęs, kabinasi. Pažiūrėkite į LNDT ir į dabartinį jo vadovą Martyną Budraitį ir vieną iš meno vadovių Kamilę Gudmonaitę, atkeliavusius iš NVO. Kitaip tariant, ieškočiau ne priešpriešos, bet sprendimų, kaip padaryti geresnį santykį tarp NVO ir valstybės institucijų.
Kalbant apie pokyčius Lietuvos kultūros taryboje (LKT), vienas pokytis jau yra realizuojamas, teliko sudėlioti paskutinius štrichus. Tai valstybei priklausančių muziejų išėmimas iš LKT. Tai padės išsigryninti, padaryti, kad LKT telktųsi tik NVO finansavimas, o biudžetinės įstaigos būtų prie ministerijos.
Kitaip tariant, pajamų galima gauti ne iš vienintelės LKT.
Visgi tai yra ne vienintelė priemonė. Pačios nacionalinės įstaigos taip pat turi matyti, girdėti, kas vyksta, ieškoti bendrų sąlyčio taškų su NVO. Priminsiu, kad kai nešėme į parlamentą tvirtinti įvairiausių sektorių reglamentuojančius įstatymus, tarp jų ir profesionaliojo scenos meno, ten irgi įrašėme tam tikrus dalykus, kurie lengvina procesą. Tarkime, prailgintas terminas vyriausybinių organizacijų koprodukcijoms su NVO. Ministerija visada su palankumu žiūri ir tvirtina tokius projektus.
Kitaip tariant, pajamų galima gauti ne iš vienintelės LKT. O šis susiskaldymas galbūt kartais yra patogus kaip būdas pabrėžti, eskaluoti kokią nors problemą. Bet kol nematysime visų lauko žaidėjų vienoje ekosistemoje, tol tikrai turėsime problemų.
Paskutinis dalykas, ką noriu pasakyti šia tema, susijęs su Senuoju Vilniaus teatru. Konkursą laimėjęs naujasis vadovas Audronis Imbrasas atėjo su labai ambicinga programa, kalbant apie atsisukimą į NVO sektorių, teatrą kaip platformą įvairiausioms idėjoms.
-
Arūnas Dulkys: kas būtų, jeigu pusę sveikatos sistemos pinigų skirtume kultūrai?
-
Jonas Ohmanas: „Kultūra yra karo dalis ir tai – svarbiausia jo dalis, nes padeda atsakyti į klausimą, dėl ko kaunamasi“
-
VU rektorius Rimvydas Petrauskas – apie mokytojų trūkumą, mokslininkų padėtį bei dirbtinį intelektą
Manau, yra gerų pokyčių, procesai eina į priekį – NVO (kalbu ne tik apie teatrą) atsiranda vis daugiau naujų programų ir galimybių, kur galima kreiptis, gauti finansavimą ir vystyti savo veiklą.
Bet vėlgi valstybė yra vienas iš žaidėjų. Pavyzdžiui, visai neseniai diskusinėje erdvėje buvo nemokamas muziejų lankymas. Taip, tai yra šauni iniciatyva, tačiau turime žiūrėti ir į visuomenę – kiek ji yra linkusi įsitraukti, pirkti bilietą, įsigyti abonementą. Būtent visuomenės branda ir įsitraukimas yra ypač svarbus mano minėtai ekosistemai.
– Ar manytumėte, kad NVO turėtų būti labiau komercinis? Stengtis, kad žmonės daugiau pirktų bilietus, kad jie būtų savarankiškesni?
– Ir taip, ir ne. Iš vienos pusės, NVO yra ta terpė, kurioje galima užaugti. Nes eksperimentuoti, ieškoti savo kelio irgi reikia ir tą turi užtikrinti sektorius. Čia, aišku, yra nemažas ir LKT vaidmuo, nes galų gale čia veikia ir savireguliacijos principas. LKT taip pat gali gvildenti tam tikras idėjas, ieškoti sprendimų, nes ministerijai nereikia, kad klausimas (dėl finansavimo) būtų perduodamas atgal. Dėl to yra stengiamasi, dirbama.
Mes Lietuvoje vis dar turime tą inerciją ir įprotį kiekvienai naujai idėjai kurti naują programą, prašyti naujo biudžeto, papildomo finansavimo ir kitų dalykų.
Bet yra daug konceptualių dalykų, kuriuos galima pasižiūrėti. Akivaizdu, kad NVO išauga ir kartais labai puikiai. Čia atkreipsiu dėmesį į didelių tarptautinių projektų svarbą – „Kaunas – Europos kultūros sostinė“, Lietuvos sezonas Prancūzijoje. Tai taip pat yra puiki galimybė NVO.
Planuojat Lietuvos sezoną Prancūzijoje teko pamatyti, kaip elgiasi šios šalies nacionalinės įstaigos. Joms yra viskas aišku – yra kam nors skirti metai ir jos savo veiklą į tai orientuoja. Mes Lietuvoje vis dar turime tą inerciją ir įprotį kiekvienai naujai idėjai kurti naują programą, prašyti naujo biudžeto, papildomo finansavimo ir kitų dalykų.
Tad ne komercializacija čia yra tikslas, čia svarbu sektoriaus, pačių kūrėjų ir visuomenės augimas.
– Lyg ir girdžiu, kad matote NVO kaip terpę užaugti. O kai iš jos išaugama, tada pereinama į valstybines institucijas.
– Nereikėtų iškraipyti mano žodžių. Patį NVO sektorių matau ir kaip galimybę užaugti (tam LKT ir yra skiriamos individualios stipendijos), bet mes tikrai turime NVO, turinčių ir strateginį finansavimą, laiminčių didžiausius projektus. Jos jau pačios užduoda toną ir tampa puikiu pavyzdžiu mūsų biudžetinėms įstaigoms. Labai džiaugiuosi, kai šitie sektoriai tarpusavy bendradarbiauja, dažniausiai šios partnerystės turi visai kitą efektą ir matymą [...]. Ne vien skaitinė, piniginė išraiška yra esmė. Esmė yra ta, kad tavo projektas išvystų dienos šviesą, tavo vaidmuo įtikintų visuomenę. Tam reikia gauti šansą ir galimybes.
– Pakalbėkime apie mokesčių reformą. Kultūros bendruomenėje girdimas susirūpinimas dėl galbūt rudenį įsigaliosiančios mokesčių reformos, kurioje žadama dirbantiems pagal individualias sutartis didinti mokesčius. Menininkai, kurių tik kas penktas gali išgyventi iš kūrybinės veiklos, mato tame neteisybę. Kaip matytumėte šią mokesčių reformos dalį? Pritartumėte jai?
– Neseniai matėme „Eurostat“ statistiką, kuri sako, kad 88 proc. tiek viešajame, tiek privačiame kultūros sektoriuje dirbančiųjų turi vieną darbą. Žinoma, kokiu kampu paklausi, toks tas ir atsakymas. Todėl [dėl duomenų trūkumo] darosi labai sunku planuoti efektyvius įrankius, daryti reformas taip, kad jos būtų taiklios kalbant ne apie kažkokį socialinį teisingumą, bet apie efektą.
Tai atskleidžia kitą problemą – uždarbiai nėra tokie, jog į juos ta reforma būtų orientuota.
Kalbant apie individualiosios veiklos apmokestinimą iš skaičių (jie yra lengvai atrenkami) matosi, kad kūrybinio sektoriaus ši reforma neturėtų paliesti. Tai atskleidžia kitą problemą – uždarbiai nėra tokie, jog į juos ta reforma būtų orientuota. Visgi nuo tam tikrų dalykų Finansų ministerijai reikės atsitraukti. Jie išgirdo ir Kultūros ministeriją. Mes tikrai ne vieną kartą buvome susitikę su kultūros sektoriumi, gryninome savo bendrą poziciją, teikėm ją Finansų ministerijai ir tikrai buvo į kai kuriuos dalykus įsiklausyta. Taip atsirado kompromisai.
– Kokie kompromisai?
– Buvo visokių techninių dalykų dėl mokestinio kredito dydžio, bet dabar mes matome situaciją, kad šiuos sprendimus priima ne Vyriausybė, bet Seimas. Mano atstovaujama Liberalų sąjūdžio frakcija labai aiškiai yra išreiškusi, kad toks požiūris į individualią veiklą yra netinkamas. Bet labai tikiuosi, kad toji mokesčių reforma niekaip nepakenks mūsų kultūros sektoriui.
Vis dėlto, šioje mokesčių reformoje yra dar du svarbūs momentai. Pirma, reikėtų atsiminti Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatą tiek įvairių organizacijų, tiek pavienių atlikėjų renginiams.
– Bet ši lengvata yra tik renginiams?
– Viskam, bet viena problema yra – būtinai turi vykti bilietų prekyba. Kitaip tariant, tavo renginys turi būti lankomas, o bilietai perkami. Tokiu būdu kažkoks efektas pasimato.
Kitas dalykas, iki šiol mokesčių reforma buvo sudėta į vieną vietą, kitaip tariant, yra labai gerų ir nelabai gerų dalykų. Iš pastarųjų, kurie žūtbūt turi būti įgyvendinti, yra PVM lengvata kinui. Tai nėra naujas dalykas, šįmet ji baigia galioti ir ją reikėtų tiesiog pratęsti. Bet koalicijos pasitarime iškilo diskusija, kad klausimus vertėtų svarstyti vieną po kito. Tikiuosi šią problemą Seimas išspręs, nes jeigu ši mokesčių lengvata užstrigtų, tai būtų labai didelė problema visai kino industrijai.
Kultūros ministerija taip pat labai pritaria nekilnojamojo kultūros paveldo objektų savininkų atleidimui nuo nekilnojamojo turto mokesčio, jeigu tas objektas yra sutvarkytas ir jame vyksta kultūrinė veikla. Tai, be visų paveldo programų, orientuotų į tvarkybą, atsirastų ir dar viena priemonė, kuri demonstruotų valstybės požiūrį į tuos žmones, kurie rūpinasi paveldu. Toje reformoje slypi ir daugiau dalykų.
– Ar turite nurodymą iš Liberalų sąjūdžio, kaip balsuoti dėl mokesčių reformos, kai klausimas viena ar kita forma grįš į Vyriausybę?
– Pirmiausia, aš pats esu Liberalų sąjūdžio pirmininkės pavaduotojas, valdybos narys, tad tą nurodymą pats formuluoti irgi galiu. Dar anksčiau po koalicijos susitikimo liberalai išreiškė nuomonę. Pradžioje pritarėme, kad reforma atsirastų Seime, o tam, kad ji būtų teikiama sesijoje, ji turi išeiti iš Vyriausybės. O teikimas reiškia formalų diskusijų lango atvėrimą, nes visa kita iki tol tebuvo nuomonės. Dabar labai aiškiai matysis visi pasiūlymai, kompromisai.
– Neseniai susikūrusios Meno darbuotojų profesinės sąjungos diskusijoje buvo išryškinti keli aspektai. Už orų atlygį žadantys kovoti menininkai siūlo įvesti nuostatą, kad už eksponuojamus kūrinius jiems būtų mokama, taip pat pasiūlyta ir vieno procento nuo statybų idėja. Ar įmanoma tokius dalykus įgyvendinti Lietuvoje?
– Procentas nuo statybų nėra minėtos jūsų profesinės sąjungos, kurios idėjas girdėjau tik bendrais bruožais, siūlymas. Procentas kultūrai yra Vyriausybės priemonių plano įgyvendinimo dalis, tai jau yra realizuota – daugybė Lietuvos savivaldybių įsitraukė ir pasirašė bendrą deklaraciją. Rudenį vėl bus daug veiksmo. Dažniausiai problemos kyla, nes mes labai norime visko iš karto. Jeigu atsiranda priemonė, tai ji turi pradėti veikti jau rytoj. Daug kur reikia tiesiog kelti mūsų – įvairiausių įstaigų, užsakymų formuotojų – mentalitetą. Mes džiaugiamės, kad mums pavyko sprendimus priimančių ir viešųjų objektų statybas inicijuojančių subjektų dėmesį. Jiems siūlome kompetenciją, mechanizmus, geriausią kelią, kaip įtraukti menininkus. Visgi negalėjome įstatyme nustatyti, kad tai būtų vykdoma griežtai, nes Lietuva dar yra evoliuciniame taške [...].
[Atlyginimas už eksponuojamus kūrinius] taip pat nėra nauja diskusija. Štai muzika turi kitą rinką, tradicijas bei LATGA, per kurią įvyksta autorinių teisių atstovavimas. Kūrėjas, paleidęs savo kūrinį į gyvenimą, gauna už jį finansų. Vizualiuosiuose menuose autorius iš karto parduoda kūrinį ir gauna pajamas. Ar tikrai turėtų būti tokia situacija, kad už viešbutyje ar kitoje įstaigoje kabantį paveikslą būtų mokama tokia pat suma, kaip už tose pačiose vietose grojančią muziką? Manau, čia būtų gan stiprus klausimas visuomenėje, nes rezultatas būtų visko brangimas. Bet ar tada valstybė turėtų turėti specialų fondą, skirtą lėšoms už bet kokį viešą eksponavimą? Šis klausimas taip pat yra diskusinis, nes apie tą patį gali pradėti kalbėti ir architektai.
– Tam reikėtų, kad menų sąjungos aktyviau pradėtų reikštis? Kas turėtų nutikti?
– Ministerija labai aktyviai dirba su socialiniais partneriais. Aišku, nežinau, kas įvyko meno kūrėjų organizacijose, su kuriomis ginčijamės, sutariame ir dirbame, kad šie klausimai nebuvo atstovaujami. Bet štai atsirado profsąjunga, kuri, aišku, turi visas teises atsirasti. Visai įdomu bus padirbėti ir išgirsti siūlymus. Bet iš esmės visi klausimai, keliavę teisėkūros keliu, tikrai turėjo gana aiškų socialinių partnerių palaikymą. Jeigu tai yra pamatuotos, orientuotos į rezultatą idėjos bei tokios, kurias Kultūros ministerija gali atliepti, nematau jokių problemų. Tik, kaip ir minėjau, yra tokių klausimų, kurių paprastai neišspręsi, nes tikrai ne viskas priklauso nuo ministerijos ar LKT.
– Taip pat jūsų neapleidžia ir akcijos „Skaidrinam“ dalykai. Opozicijoje esantis Robertas Šarknickas lrt.lt teigė, kad jūs įsivėlėte į tiek situacijų ir štai siūlo inicijuoti jūsų interpeliaciją. Kaip vertinate tai?
– Aš pono Šarknicko pasisakymų tikrai nekomentuosiu, nes iš paskutinių jo parašinėjimų viešojoje erdvėje (rašo ir apie kultūros politiką, ir apie vaiko pagrobimą bei išvežimą į Rusiją) matau kažkokį kliedesį. Jeigu yra kažkoks konkretus klausimas, būtų gražu, kad kažkas imtų ir klaustų, o į pono Šarknico mintis paprasčiausiai sunku sureaguoti.
Grįžtant prie jūsų klausimo apie „Skaidrinam“, tai jau daugybę dalykų yra atsakyta. Nemanau, kad geras kelias yra grąžinti lėšas, kurias gavai pagal galiojančias tvarkas, patvirtintas ne kažkur, o taryboje, perėjusias visus teisininkų derinimus ir t.t. Ataskaitų sistemą galima įvairiai interpretuoti, bet ji tikrai buvo ir buhalterija turėjo daugybę galimybių klausti, prašyti tikrinti. Mano atveju, jau dvylika metų yra praėję ir staiga turiu kažką pagrįsti, atsakyti. Tai tiesiog sudėtinga. Lėšų grąžinimas, mano galva, išvis yra netinkamas būdas ir ne tik paklausus, iš ko tos lėšos yra grąžinamos. Prieš baigiantis praėjusiam politiniam sezonui, politikai kaltę bandė išpirkti kuo pigiau – vieni keliais tūkstančiais, kiti keliolika, treti keliais šimtais, ketvirti pridėjo dar kažkokių ašarų. Tai tiesiog yra ne man. Aš priimu tą situaciją kaip iššūkį, kuris yra reikalingas.
Beje, tai nebuvo kažkokia tema. Dirbant Kauno miesto taryboje vietinė žiniasklaida visada išrikiuodavo visus pagal tai, kiek išleidžia kanceliarinių išlaidų. Kauno reglamentas buvo toks blogas, bet Seimas jį priėmė dar labiau supaprastindamas. Šiandien apskritai yra fiksuota suma ir tau apskritai nieko nereikia nei aiškinti, nei rodyti. Ir jeigu pats ponas Šarknickas kelia šitą klausimą, tai Alytui yra dar įdomesnė situacija – jie sako, kad jie išvis neturi jokių arba nedideles kanceliarines išlaidas, išskyrus atlygį už bendravimą su rinkėjais. Kas jį kontroliuoja? Kas čia per sistema?
