Minėdamas neva kažkur pranykusias „tikrąsias vertybes“, pats noriu raukytis. Lyg kažkada žmonės išties gyveno, o dabar mes jau tik nevykusiai tą kartojame. Visgi esminis skirtumas ne emocijos gylis ar plotis. Gerą pavyzdį visai neseniai sutikau Marko Fisherio knygoje „Kapitalistinis realizmas“. Jis pristato palyginimą tarp klasikinių gangsterių filmų, „Krikštatėvio“ (angl. The Godfather) ir „Karščio“ (angl. Heat). Abu žiaurūs, bet pirmajame egzistuoja kažkokia kreiva šeimos, ištikimybės logika. Antrajame likęs tik ekonominis santykis – niekas blogiukų nesieja, jokia vieta ir jokia asmenybė nėra išskirtinė. Egzistuoja tik pinigai.
2022 03 05
„Saldynmedžio pica“: įsimylėti kito netobulumą
Ir su muzika, ir su kinu egzistuoja segmentas vartotojų, kurie itin nostalgiškai žiūri į praeitį bei nepakankamai domisi dabartimi. Va tada tai buvo gerai. O dabar viskas kažkaip ne taip. Su nusistatymu niekuomet nesutikau ir, tikiuosi, visuomet turėsiu pakankamai meilės meno gebai kisti, kad nesutikčiau toliau. Bet jausmą suprantu – atrodo, kad kultūroje išnyko kažkoks paprastumas, naivumas, gal net nuoširdumas. Jei tą bent iš dalies jaučiate ir jūs, eikite į „Saldynmedžio picą“.
Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą
