Japonijos klasikinį kiną daugelis visų pirma sieja su Akira Kurosawa, Masaki Kobayashi ar Kenji Mizoguchi vardais bei specifine tematine ir estetine šių režisierių filmų aplinka – senąja Japonijos sostine Kijotu, klajojančiais roninais, samurajais, kovomis kardais. Iš tiesų, ilgą laiką vienas pagrindinių ir populiariausių kino žanrų Japonijoje buvo jidaigeki – filmai, kurių pasakojimas nukelia žiūrovą į Edo laikotarpį nuo 1603 m. iki Meidži reformos 1868 m.
Šis kino žanras išaugo iš japonų klasikinio kabuki teatro ir su juo buvo tampriai susijęs estetika, temomis bei aktoriais, kuriais dalijosi tiek teatro scena, tiek ir ekranas. Jidaigeki savo aukso amžių išgyveno 6 ir 7 dešimtmečiais, tačiau vienas svarbiausių periodų šio žanro vystymuisi buvo 4 dešimtmetis. Tam įtakos turėjo ne tik garso įsitvirtinimas japonų kine, tačiau ir politinis Japonijos klimatas, skatinęs kino kūrėjus eksperimentuoti tiek kino kalba, tiek temomis.
Viena svarbiausių asmenybių kuriant ir transformuojant jidaigeki žanrą buvo Sadao Yamanaka (1909 – 1938). Šio jauno režisieriaus įtaka japoniškajam kinui yra neginčijama – japonų kino tyrinėtojo Donaldo Ritchie teigimu, be Yamanaka kino kūrybos net nebūtų tokių kino šedevrų kaip Kenji Mizoguchi „Ugetsu“ ar Akiros Kurosawos „Rasiomono“. Režisierius per savo trumpą gyvenimą sukūrė virš dvidešimties filmų, iš kurių iki mūsų dienų išliko, deja, tik trys.
Jaunasis režisierius jau su pirmaisiais savo filmais atsidūrė kino kritikų akiratyje – tuometinėje kinui skirtoje spaudoje ir periodikoje Yamanaka buvo liaupsinamas kaip vienas perspektyviausių ir geriausių Japonijos režisierių. Yamanaką daugelis jo amžininkų vadino kosmopolitu – jis buvo gerai susipažinęs ne tik su Japonijos (režisierius buvo geras dar vienos Japonijos kino legendos – Yasujiro Ozu bičiulis), bet ir su Amerikos ir Europos kinu, neretai lygintas su tokiais Europos režisieriais kaip Jean Vigo arba Rene Clair. Ir nors Yamanaka kino meistrų įtakos neneigė, tačiau nekopijavo vienos ar kitos kino mokyklos, veikiau stengėsi surasti sąlyčio taškų tarp Vakarų kino tendencijų ir tradicinės japonų estetikos – todėl daugelis to meto kritikų atkreipė dėmesį į Yamanaka atidumą detalėms, efektyvų montažą, o jo filmų bendrą planą, mizanscenos struktūrą, naudojamą giluminį fokusą lygino su japoniškomis medžio graviūromis (ukiyo-e) ar tapyba tušu.
Paskutinysis Yamanaka filmas „Samurajus ir garbė“ (1937) yra brandžiausias bei daugiausiai dėmesio sulaukęs režisieriaus darbas. „Samurajus ir garbė“, kaip ir kiti Yamanaka filmai, priklauso jidaigeki žanrui. Kaip ir daugelis šio žanro filmų, jis yra paremtas kabuki teatro pjese: filmo siužetas sukasi aplink du veikėjus: šeimininko neturintį ir darbo ieškantį samurajų (roniną) Matajuro ir prasilošusį bei į nuolatinius konfliktus papuolantį kirpėją Shinzą. Šių dviejų vyrų likimai persipina, kai Shinza pagrobia turtingo pirklio dukrą ir paslepia ją Matajuro namuose – poelgis, vėliau skaudžiai atsiliepsiantis abiem veikėjams.
Nors „Samurajus ir garbė“ iš pirmo žvilgsnio turi nemažai jidaigeki žanrui būdingų naratyvinių elementų, filmas vis dėlto gerokai nutolsta nuo originalaus pjesės teksto, kas liudija ne tik režisieriaus siekį eksperimentuoti su žanrinėmis konvencijomis, bet ir santykį su to meto politinėmis Japonijos aktualijomis. Vienas kritikas yra pasakęs, kad Yamanaka savo jidaigeki filmus kuria kaip gendaigeki (šiuolaikinius filmus) – t.y. feodalinės Japonijos laikotarpio dramai suteikia realizmo. Tai gali būti siejama su tuo, kad skirtingai nei kiti režisieriai, kurie savo jidaigeki filmams dažniausiai rinkdavosi kabuki teatro aktorius, Yamanaka filme „Samurajus ir garbė“ bendradarbiavo su zenshinza teatro aktoriais Chojuro Kawarasaki ir Kanemon Nakamura, kurie vos po kelių metų atliks pagrindinius vaidmenis viename iš žinomiausių Kenji Mizoguchi filmų „47 roninai“ (1941).
Zenshinza teatras buvo reformatoriškas – jo aktoriai siekė sumoderninti kabuki teatrą atsisakydami hierarchinės jo struktūros, keisdami kabuki pjesių atlikimą, supaprastindami bei sušiuolaikindami kūrinių kalbą, suteikdami scenos judesiui natūralumo bei išlaikydami istorinį vaizduojamo periodo kostiumų autentiškumą. Todėl juostoje „Samurajus ir garbė“ taip pat jaučiama didelė zenshinza teatro įtaka – filmo personažai yra daug realistiškesni, gyvesni nei daugelio kitų to meto jidaigeki filmų.
Filmo realizmas taip pat yra sąlygotas ir režisieriaus atkaklaus nenoro paklusti to meto politinės ideologijos diktuojamoms imperinėms ambicijoms: Yamanaka filme nėra išaukštinamas samurajaus heroizmas, čia neišvysime ir žanrui būdingų įspūdingų kovų kardais scenų – veikiau priešingai, dėmesys kreipiamas į skurdžius Tokijo priemiesčius, paprastus ir net marginalizuotus žmones. Į ikonišką Japonijos praeitį ir paveldą žvelgiama kritiškai, neretai per satyriškas, net komiškas situacijas ir dialogus (pvz. roninas, kuris pasikaria, nes nebeturi kardo atlikti sau seppuku, o jo šermenys tampa pretekstu išgerti kuo daugiau sakės).
Kvestionuodamas jidaigeki konvencijas režisierius tarsi siekia pažvelgti, kas slypi po didingu Japonijos kultūros fasadu ir tokiu būdu per feodalinio laikotarpio prizmę referuoja į šiuolaikinės Japonijos kontekstą. Būtent todėl ganėtinai paprastas filmo siužetas ne kartą nustebina subtiliu tragizmu bei giliu požiūriu į žmogų, jo būties trapumą: režisierius koncentruojasi veikiau į ninjo (žmogiškumo, asmeniškumo), nei giri (pareigos, lojalumo klanui) apmąstymus, į ką nurodo ir pats originalus filmo pavadinimas (japoniškas filmo pavadinimas „Ninjo Kami Fusen“, arba „žmogiškumas ir popieriniai balionai“). Japoniškame filmo pavadinime figūruojantys popieriniai balionai taip pat funkcionuoja kaip stiprus metaforinis žymeklis, ypač ryškiai atskleisdamas filmo temas paskutiniuose jo kadruose, sulaukusiuose daugybės skirtingų kritinių interpretacijų.
Yamanaka buvo paimtas į karo tarnybą filmo „Samurajus ir garbė“ premjeros išvakarėse. Draugui, atlydėjusiam į Kijoto traukinių stotį, režisierius atsisveikinimui teištarė: „Viskas jau baigta“. Nežinia, ar Yamanaka nujautė savo tragišką lemtį – jis netrukus mirė nuo dizenterijos Kinijos Mandžiūrijoje, o Japonija neteko kino genijaus. Tačiau režisieriaus sukurtas filmas „Samurajaus garbė“ išliko vienu svarbiausių ir įtakingiausių Japonijos filmų.
