Ne, kal̃bos apie esmę šiame kontekste neturėtų būti siejamos su itin gilia įžvalga. Šis filmas nėra gilus, tačiau nepanašu, kad režisierė to būtų siekusi. „Negilūs“ personažai, „negilūs“ dialogai, „negilus“ scenarijus, „negilus“ idėjų simbolizmas, keli „gilesni“ kadrai gamtos grožiui atverti. Minėtus aspektus puikiai apibūdina mūsų siūloma „dėmesio stoka“. Kameros skvarba nėra didelė, ji lengva ir nedėmesinga, kamera ne klimpsta, o slysta paviršiumi. Scenarijus taip pat gana nedėmesingas – tiek pagrindinių veikėjų psichologijos, tiek siužeto vingių, tiek ir dramatinės kūrinio struktūros atžvilgiu. Nedėmesingi pasimetusios savo dukters atžvilgiu yra tėvai, nedėmesingi draugai. Netgi daug aptarinėtas intymus santykis tarp dviejų merginų veikiau primena nedėmesingą žaidimą, o ne rimtus tarpasmeninius ryšius. Tad kas atsiduria dėmesio centre?
Šio filmo dėmesio centre atsiduria pati dėmesio stoka. Visomis šios išraiškos prasmėmis. Juostą galima kritikuoti už dėmesį sunkiai prikaustantį scenarijų, tačiau pačiame jos centre atsiduria paaugliams būdinga „dėmesio stoka“ (identiteto krizė, „savęs paieškos“, asmens brandos raida, maištas prieš tikrovę...). Ir viskas tarsi ima slysti paviršiumi. Galbūt dėl to, kad ši dėmesio stoka nėra verta gilesnės analizės?
Filme gausu stereotipinių įvaizdžių, kurie nenusipelno gilios analizės vardo. Tačiau ar nėra taip, kad paauglio psichologinė tikrovė dažnai tik patvirtina tokį banalų įvaizdį? Taigi, kurių galų režisierei būtų reikėję komplikuoti paviršutinišką paaugliui būdingo tikrovės suvokimo vaizdinį? Akivaizdu tik tai, kad filme stereotipai neanalizuojami. Jie paprasčiausiai išstatomi prieš žiūrovo akis. Tai galbūt nėra malonu. Gėda juos prisiminti? O galbūt nesutinkate, kad viskas yra „taip paprasta“? Sunku pasakyti, kokiu būdu konkrèčios filmo režisierės intencijos pinasi su kultūriškai nusistovėjusių įvaizdžių prasmės masyvais. Balansas tarp šių dviejų polių vadinamas interpretacija.
Tačiau akivaizdu, kad režisierė kūrė lengvai žiūrimą filmą. Kaip jau minėta, kadrai nėra klampūs. Aktorinis darbas palieka paviršutiniškumo įspūdį. Tai keistai derinasi su dar viena juostos ypatybe. Šioji pasireiškia tuo, kad vaizdas nebando smelktis į tikrovę, nebando jos performuoti ar pakeisti. Tokia maniera nufilmuotas kinas nepatinka žiūrovams, mėgstantiems režisierius, kurie tarsi bando palikti savo žymę kiekviename nufilmuotos tikrovės lopinėlyje. Beje, garso takelis taip pat nėra įpareigojantis.
Pasakojama istorija tarsi sklendžia ore, ji nedaro sudėtingų vingių. Sudėtingus vingius danguje daro filme vaizduojami akrobatinio skraidymo meistrai. Šiose ir kitose panašiose scenose atsiveria „gilesni“ kadrai, skirti perteikti lietuviškos gamtos grožį. Tiesa, galbūt norėtųsi, kad jie būtų dar gilesni, tačiau ne kiekvienas imasi „tapybos kino kamera“. Verčiau tai palikti Andrejaus Tarkovskio sekėjams.
Tačiau grįžkime prie dėmesio stokos. Ji sukuria lengvą rezignacijos atmosferą. Bene vienintelis dėmesio ir susikaupimo reikalaujantis juostoje vaizduojamas užsiėmimas yra akrobatinis skraidymas. Taigi, visiškai nuoseklu, kad galų gale Sangailė imasi būtent jo. Būtų įdomu pamatyti šio filmo tęsinį, pasakojantį apie brandesnį Sangailės gyvenimo tarpsnį, kuris turėtų sekti po aptariamo filmo pabaigos. Galbūt tuomet išvystume dėmesingesnį požiūrį į savo ir kitų gyvenimus. Tačiau paauglystės reikšmės ignoruoti taip pat nederėtų. Kaip ją pateikiame sau ir kitiems? Kaip norėtume ją prisiminti? Kokią reikšmę jai suteikiame? Ar apskritai skiriame pakankamai dėmesio šiems klausimams? O galbūt visa tai – tik tuščias laiko gaišimas? Atsakymų laukiame iš kiekvieno „Sangailės vasaros“ žiūrovo.