Filmas pasakoja apie septyniolikmetę paauglę Sangailę (aktorė Julija Steponaitytė), leidžiančią vasarą tėvų sodyboje prie ežero. Sangailė turi aistrą akrobatiniams lėktuvams ir tikisi vieną dieną pilotuoti vieną jų.
Tačiau užsispyrusios ir uždaros merginos gyvenimas tą vasarą ima keistis, kai ji sutinka, iš šalies žiūrint, visišką savo priešingybę – aktyvią ir drąsią – bendraamžę Austę (aktorė Aistė Diržiūtė). Merginos po truputį neria į subtilios draugystės verpetus ir padeda viena kitai pažinti save iš naujo.
Režisierės A.Kavaitės pasiekimai „Sundance“ festivalyje įrodo, kad lietuviškas kinas nusipelno gero įvertinimo. Būtent tokie filmai paprastai ir rieda ant kino festivalių bangos – liberalūs, tikri, nerėkiantys, bet vaizdingi. Ir būtent tokio filmo nori kiekvienas šiuolaikinis „arthouse“ mėgėjas.
Viena iš pagrindinių „Sangailės vasaros“ sėkmės priežasčių yra tikrai stiprus operatoriaus Dominique Colino ir A.Kavaitės tandemas.
Filme gausu ir nuostabios Lietuvos gamtos. Dauguma lietuviškų filmų pasižymi ilgais ir tyliais kadrais, rodančiais mūsų tėvynės grožį, tačiau dažnai neturinčių gilesnės meninės reikšmės. Tai pirmasis filmas, kuriame matau ramumą ir tylą atspindinčius Lietuvos krašto kadrus, kurie labai tinka prie filmo temos ir išsakomų idėjų.
Visgi, nors filmas stipriai užliūliuoja savo gražia kinematografija ir garso takeliu, po kurio laiko pastebime scenarijaus spragas.
Režisierė A.Kavaitė puikiai atliko savo darbą. Puikiai perteikė merginų emocinį kontaktą, jų meilę ir parodė išties intriguojančias ir prikaustančias meilės scenas, ne ką nusileidžiančias Abdellatif Kechiche filmui „Blue is the Warmest Color“.
Visgi, nors filmas stipriai užliūliuoja savo gražia kinematografija ir garso takeliu, po kurio laiko pastebime scenarijaus spragas. Filme susipažįstame su Sangailės tėvais, kurie antroje filmo dalyje dingsta, nors santykiai tarp jų taip ir lieka neišspręsti. Mums tik leidžiama suprasti, kad Sangailės mama yra buvusi balerina, kuri spaudžia savo dukrą, jog ši būtų stipri ir siektų įprasminti savo vardą.
Iš dalies neaiškūs yra ir pagrindinių filmo veikėjų – Sangailės ir Austės – santykiai. Matome daug erotinių scenų, tačiau galutiniai taip ir nesuprantame, kas tarp jų dedasi.
Susidaro įspūdis, kad režisierė buvo labiau suinteresuota vizualia filmo dalimi nei istorijos vystymu, o dialogų trūkumas tai dar labiau paliudija.
Labiausiai akį rėžė visą filmą šmėžuojantys tie patys Sangailės rūbai ir begaliniai montažai, kurie turėjo simbolizuoti lekiantį laiką, tačiau jų buvo tiek daug, o dialogo tiek mažai, kad galiausiai darosi sunku suprasti, kiek laiko praėjo nuo praėjusio montažo. Ir, po galais, kas sodina aukščio bijančią merginą į lėktuvą ir pradeda ją vartyti ore kaip tik įmanoma įmantriau?
Apibendrinant, tai labai stiprus režisūrinis darbas, kuriam jėgos priduoda ir stiprus garso takelis bei kinematografija. Tačiau filmas iškelia problemas, kurių taip ir neišsprendžia.
Ilgi Lietuvos gamtos kadrai po tam tikro laiko prarandą įdomumą ir vertę. Personažai gan stereotipiški, tačiau sugebantys sukelti emocijas žiūrovui. Tiesa, trūko įsigilinimo į pagrindinius personažus supančius žmones, o kelios scenarijaus skylės gadina gerą įspūdį.