„Sangailės vasara“ (angl. „The Summer of Sangaile“) jau pakeitė šalies kino istoriją, nors Lietuvoje filmo dar beveik niekas nematė. Prancūzijoje gyvenančios lietuvių režisierės Alantės Kavaitės romantinė drama sausį įvertinta prestižiniame JAV „Sundance“ kino festivalyje. Jai įteiktas apdovanojimas už geriausią režisūrą užsienio šalių vaidybinio filmo kategorijoje („World Cinema Dramatic“).
Patekti į „Sundance“ šiemet siekė 12 tūkst. filmų iš viso pasaulio. Joks kitas ilgametražis vaidybinis lietuviškas filmas šiame, nuo 1978 m. rengiamame festivalyje nebuvo pristatytas, juolab laimėjęs. Visi „Sangailės vasaros“ aktoriai ir didžioji dalis kūrybinės grupės narių yra iš Lietuvos, filmas buvo nufilmuotas Lietuvoje. Jo sėkmė – didžiulis tarptautinis įvertinimas šalies kinui.
Filmas meniškai pasakoja istoriją apie paauglę Sangailę (aktorė Julija Steponaitytė), svajojančią skraidyti, bet bijančią aukščio. Viskas pasikeičia, kai herojė sutinka Austę (aktorė Aistė Diržiūtė).
Sangailė ir Austė filme nėra tik draugės – „Sangailės vasara“ pasakoja apie merginų tarpusavio meilę. Tarptautiniai kino apžvalgininkai filmą netgi lygino su „Adelės gyvenimu“ – Kanuose geriausia pripažinta prancūzų drama, išgarsėjusia atviromis filmo herojų, merginų, meilės scenomis.
Lietuvoje oficiali filmo premjera įvyks rudens pradžioje, o keli išankstiniai seansai bus surengti šiuo metu vykstančiame festivalyje „Kino pavasaris“ Vilniuje ir Kaune.
Pirmasis jų – šį sekmadienį. Belaukiant seanso, A.Kavaitė, kuri yra ne tik filmo režisierė, bet ir scenarijaus autorė, sutiko „Mano teisėms“ papasakoti apie filmo kūrimą ir pasidalino savo požiūriu į LGBT žmonių padėtį Lietuvoje.
Režisierė optimistiška: ji neabejoja, kad nauja karta situaciją pakeis į gera – pati tuo įsitikino filmuodama „Sangailės vasarą“.
Sveikinu su „Sundance“ laimėjimu! Kaip reagavote apie jį sužinojusi?
Buvo be galo smagu! Ypač dėl to, kad tai buvo įvertinimas būtent už režisūrą. Režisūra yra tai, kas mane domina labiausiai, kas motyvuoja kurti kiną. Dėl ko gyvenu.
Ar tikėjotės apdovanojimo?
Tikrai ne. Festivalyje dalyvavo puikūs režisieriai iš viso pasaulio, todėl visai negalvojau apie prizus, net nežiūrėjau, kokie apdovanojimai apskritai yra. Žinojau, kad tam tikri apdovanojimai bus, bet giliau nesidomėjau. Ne dėl to juk filmus kuriame.
Vėliau filmą pristatėte ir Berlyno kino festivalyje. Kaip sekėsi ten?
Irgi labai gerai. Žmonės filmą priėmė labai šiltai. Jaučiau, jog padarėme kažką, kas gali kitiems žmonėms padėti. Buvo keturi ar penki seansai – po kiekvieno apimdavo jausmas, kad kažkuriam iš žiūrovų filmas atvėrė akis.
Priešingai negu daugelyje kitų su LGBT siejamų filmų, „Sangailės vasaroje“ pagrindinių herojų merginų meilė nėra svarbiausia tema. Taip nusprendėte tyčia?
Nors meilė filme yra labai svarbi, „Sangailės vasara“ visų pirma yra filmas apie paauglę, norinčią skraidyti, bet bijančią aukščio. Ir kaip ji, sutikusi kitą merginą, atranda savyje jėgų įveikti baimę.
O tai, kad merginų meilė yra homoseksuali – apie tai net nėra diskutuojama. Iš to nekuriama drama. Dviejų merginų meilė pateikiama kaip natūralus dalykas.
Toks požiūris man buvo labai svarbus rašant filmo scenarijų. Žinau, kad ir Vakarų šalyse dar esame toli iki tokio požiūrio. Bet manau, kad kurdami filmus, galime daug ką pakeisti. Buvo labai smagu, kai po peržiūrų Berlyne žiūrovai dėkojo būtent už tai, kad homoseksualumas nėra filmo tema. Jie pritarė, kad tik taip, priimdami meilę kaip visiškai natūralų dalyką, mes galime pajudinti dalykus į priekį.
Dažnai kine lyginami vyrai ir moterys, rengiami specialūs renginiai, netgi festivaliai. Normaliame pasaulyje to apskritai neturėtų būti. Jame mes vertintume skirtingas asmenybes, o ne skirtingų lyčių ar skirtingų odos spalvų atstovus. Mes spręstume apie žmones pagal tai, ką jie patys pasirinko, ką patys kuria. Juk nei Sangailė, nei jos draugė Austė, nei aš – mes nepasirinkome būti merginomis, ar sakykim, baltaodėmis. Tai apie ką čia kalbėti…
Dažnai kine lyginami vyrai ir moterys, rengiami specialūs renginiai, netgi festivaliai. Normaliame pasaulyje to apskritai neturėtų reikėti. Jame mes vertintume skirtingas asmenybes, o ne skirtingų lyčių ar skirtingų odos spalvų atstovus.
Tikiuosi, kad visuomenė išsivystys į tokį lygmenį, kad apie visa tai net nebešnekėsim. Homoseksualią meilę matysime tiesiog kaip dviejų asmenybių meilę. Svajoju, kad tokia visuomenė ateitų greitai. Bet norint, kad tai įvyktų, reikia dėl to kovoti.
Nesirinkti klasikinės meilės istorijos tarp vaikino ir merginos – jūsų kovos būdas?
Jeigu filme būtų vaikinas ir mergina, istorija būtų visai kitokia – stiprus vaikinas padėjo silpnai merginai įveikti baimes. Tai mes jau esame matę.
Pasaulyje, kuriame nebūtų svarbūs vyrų ir moterų skirtumai, kuriame būtų žiūrima tik į pačius individus, būčiau galėjusi sukurti filmą apie merginos ir vaikino meilės istoriją. Bet žinau, kad iki tokio pasaulio dar toli.
Tai, kad filme yra simetrija, dvi merginos – lygiai taip pat galėjo būti ir du vaikinai – man daug įdomiau. Atmetus lyčių skirtumo klausimą galima pasigilinti į herojų asmenybes, į jų asmeninius skirtumus: kodėl viena jų išaugusi taip, o kita – kitaip.
Kaip pačios aktorės reagavo į savo vaidmenis ir jų meilės istoriją, taip pat į atviras meilės scenas?
Kai darėme pirmuosius bandymus vaidinti, nei Aistė, nei Julija dar nebuvo skaičiusios scenarijaus. Žinojo tik pagrindinį sinopsį. Link meilės aspekto ėjau palengva. Ir kai tikrai supratau, kad jos abi yra tos aktorės, kurių ieškojau, su jomis apie tai pasikalbėjau. Sakiau, kad aš jas jau išsirinkau – o dabar metas apsispręsti joms.
Prieš duodant paskaityti scenarijų iš karto pasakiau, kad bus ir meilės scenų. Paaiškinau kodėl: filmas yra jaunatviškas, impresionistinis. Vasara, karštis, pirmi kartai – norint tai pavaizduoti reikėjo žmonių odos. Pasakiau, kad reikės nuogumo.
Aistė sureagavo labai džiugiai – iškart pagalvojo, kad galbūt tokiu vaidmeniu ji galės kam nors padėti, pavyzdžiui, Lietuvos provincijoje gyvenantiems jauniems žmonėms. Tai ją labai įkvėpė.
Julijos charakteris yra santūresnis. Bet ji tiesiog į mane pažiūrėjo žvilgsniu sakančiu, kodėl apskritai to klausiu. Julija sunkiau priėmė nuogumą. Bet kalbant apie lesbiečių meilę – nei viena, nei kita dėl to nesutriko. Tai mane labai nudžiugino.
Ar tikėjotės tokios reakcijos žinant, jog homofobijos mastas Lietuvoje vis dar yra didelis?
Tiesa tai, kad net ir užsienyje Lietuva yra garsi savo homofobija – tiek žurnalistai, tiek filmo žiūrovai po seansų nuolat klausdavo, kaip į filmą reagavo lietuviai. Kol kas dar to negaliu pasakyti. Bet visa komanda, su kuria dirbau, dėl to neturėjo jokių problemų. Dar daugiau – filmas buvo finansuotas Lietuvos kino centro, turėjo gauti patvirtinimą iš komisijos. Laimėjome konkursą finansavimui, nors žiuri buvo įvairiausio amžiaus žmonės.
Kalbant apie jaunus Julijos ir Aistės amžiaus žmones – per 4 – 5 mėnesius dirbdama su jais supratau, kad homoseksualumas jų nešokiruoja. Priešingai – jis yra tapęs savaime suprantamu dalyku, kaip ir vaikino ir merginos meilė.
Buvau pastarosiose „Gay Pride“ eitynėse Vilniuje – jos vyko prieš pat filmavimą. Atsimenu, kad prie Katedros stovėjo gal 20 senukų su kryžiais. Jie rodė tuos kryžius į mus – net juokinga buvo. Fotografavau juos, nes man jie pasirodė kaip vampyrų medžiotojai iš kokio nors prasto filmo. Tų žmonių tikrai nebepakeisi, bet ant jų net sunku pykti, žinant, kiek daug pokyčių buvo jų gyvenime. Pakeisti mąstymą dar kartą jiems gali būti per sunku.
Buvau pastarosiose „Gay Pride“ eitynėse Vilniuje – jos vyko prieš pat filmavimą. Atsimenu, kad prie Katedros stovėjo gal 20 senukų su kryžiais. Fotografavau juos, nes man jie pasirodė kaip vampyrų medžiotojai iš kokio nors prasto filmo.
Mačiau ir žmonių, kurie mėtė pomidorus į eitynių dalyvius. Bet aš esu įsitikinusi, kad taip galvojančių yra mažuma ir dalies jų požiūris dar gali pasikeisti. Ateinanti karta man apskritai teikia labai daug vilčių. Klausimai užsienyje apie Lietuvos homofobiškumą mane netgi nervina, nes į situaciją žiūriu gana teigiamai. Kita vertus, viską matau iš nemažo atstumo. Nežinau, ką iš tikrųjų išgyvena LGBT bendruomenė Lietuvoje.
Kokios idėjos vedina ėmėtės kurti „Sangailės vasarą“? Ar turėjote tikslą padėti LGBT žmonėms, ypač Lietuvoje?
Nėra vienos priežasties dėl kurios kuri filmą – viskas daug sudėtingiau. Kaip ir visi menininkai, jaučiau, kad egzistuoja mazgai, kuriuos turiu išnarplioti visų pirma pati sau. Esi priverstas kurti, kitaip negali. Tai kaip savotiška liga.
Kita vertus, taip: nors gali nuskambėti pretenzingai, tuo, ką darau, bandau keisti visuomenę. Ir ne tik kalbant apie homoseksualumo aspektą – turiu omenyje ir kitus su paauglyste susijusius dalykus, kurie vaizduojami filme.
Norėjau sukurti tokį filmą, kokį pati būčiau norėjusi pamatyti būdama paauglė. Tarp Sangailės ir manęs yra 25 metų skirtumas. Kai žiūriu į paauglystės laikotarpį iš tokios perspektyvos suprantu, kad viskas buvo tiesiog augimo etapai. Tai, kas paauglystėje atrodė taip sunku, juoda ir baisu, dabar atrodo kaip pats gražiausias gyvenimo laikotarpis, kuriame tiek daug naujų jausmų, tiek daug pirmų kartų…
Paauglystėje yra daug autodestrukcinio elgesio, bet, nors gali pasirodyti keista, net ir jis dažniausiai baigiasi gerai. Dėl to norėjau viską perteikti šviesesnėmis spalvomis, nes daug filmų apie paauglystę yra labai tamsūs.
O kalbant apie homoseksualumą – jeigu „Sangailės vasara“ galėtų mergaitei ar berniukui, kurie gyvena kažkur toli ir jaučiasi vieniši, leisti pasijausti truputį geriau, tikslas būtų išpildytas.
Aš pati tarsi vis dar viena koja esu Sangailės laikotarpyje, bet kita jau nebe. Nepaisant visų sunkumų, kuriuos perėjau paauglystėje, dabar jaučiuos laiminga. Norėjau tuo pasidalyti su žmonėmis – parodyti, kad paauglystės kančios yra normalu, kad tai yra savęs paieškų dalis.
O kalbant apie homoseksualumą – jeigu „Sangailės vasara“ galėtų mergaitei ar berniukui, kurie gyvena kažkur toli ir jaučiasi vieniši, leisti pasijausti truputį geriau, tikslas būtų išpildytas.
Kiek filmas jums yra autobiografinis?
Films, be abejonės, iš dalies susijęs su manimi. Bet tai nėra tiesioginė mano istorija. „Sangailės vasara“ yra labai impresionistinis filmas, o ne toks, kuriame istorija labai greitai ir toli vystosi. Jei nebūčiau pati tų dalykų išgyvenusi, nebūčiau galėjusi jo šitokio nufilmuoti. Negaliu sakyti, kad tai yra mano istorija. Bet joje yra manęs.
Joje taip pat yra ir daug Lietuvos. Prancūzijoje gauti finansavimą filmams ne prancūzų kalba praktiškai neįmanoma. Dėl to vienu metu svarstėme, kad galbūt filmo veiksmą reikėtų perkelti į Prancūziją. Daug kas uždavė klausimą, kodėl to nepadariau.
Nepadariau, nes supratau, kad tai būtų neįmanoma. Taip, ir Prancūzijoje yra akrobatiniai skraidymai, visi kiti dalykai, kurie yra „Sangailės vasaroje“. Tačiau filmas turi savyje šį tą labai lietuviško. Lietuvių prisirišimas prie skraidymo, gamtos, dangaus yra kažkas ypatingo – norėjau, kad tai jaustųsi ir filme.
Kaip jaučiatės prieš filmo premjerą Lietuvoje?
Šiek tiek jaučiuosi, tarsi važiuočiau į egzaminą. Parodyti filmą Vilniuje bus svarbus žingsnis, kurį reikia žengti. Prancūzijoje gyvenu jau 23-ejus metus, bet vaikystę ir paauglystę praleidau Lietuvoje. Išvažiavau tik pabaigusi mokyklą. Bet 23 metai yra daug. Jau ilgiau gyvenu Prancūzijoje negu Lietuvoje. Bet Lietuvai jaučiuosi skolinga. Ir jaučiu didelį norą patikti šaliai, kuriai jaučiuosi skolinga. Norėčiau, kad Lietuvai mano filmas patiktų, kad ji ant manęs nepyktų, už tai, kad ją palikau.
Ar tai, kad filme vaizduojama dviejų merginų meilė, prideda baimės dėl žiūrovų reakcijos?
Ne. Galbūt esu naivi taip galvodama, bet man baisiau, kad žmonės nesupras paties filmo žanro. Nesu mačiusi daug impresionistinių lietuviškų filmų – tokių, kuriuose istorija mažiau reikšminga nei vaizdai. Labiau apnuoginu save rinkdamasi radikalius sprendimus režisūroje, negu sakydama nuomonę apie gėjų meilę. Nes meilės aspektas yra asmeninio gyvenimo dalis. Manau, kad Lietuva jau yra pakankamai išsilaisvinusi, kad žmonės turėtų teisę į asmeninį gyvenimą ir dėl jo nebūtų atakuojami. Gali žmogų kritikuoti už jo darbą, bet ne už asmeninį gyvenimą.
Bandau tikėti, kad jeigu bus kritikos strėlių, jos bus skirtos filmo meninei pusei, o ne asmeninei. Nes mano gyvenimas yra mano gyvenimas. Tai privati sfera. Nežinau ką kas nors galėtų prikišti kalbant apie merginų meilę. Net nežinau nuo ko pradėti galvoti apie galimą problemą – nes man tai atrodo absurdiška. Bet jeigu gausiu supuvusiu pomidoru per galvą – atlaikysiu.
„Sangailės vasara“ „Kino pavasaryje“ bus rodoma Vilniuje kovo 29 d. sekmadienį (20:45 val.) ir balandžio 1 d. trečiadienį (16:45 val.) Abu seansai vyks „Forum Cinemas Vingis“ kino teatre. Sekmadienio seanse dalyvaus A.Kavaitė, pagrindinės aktorės ir filmo komanda. Trečiadienį – viena A.Kavaitė.
Balandžio 2 d., ketvirtadienį, 18 val. filmas bus parodytas ir Kaune, „Forum Cinemas“ kino teatre.
