„Šiais metais festivalio kuratorinę kryptį ir vidinės struktūros pokyčius tiksliausiai įvardytų modernizmo literatūros pradininko Franzo Kafkos kūrinys „Metamorfozė“. Festivalio programa atskleidžia besikeičiančio pasaulio perspektyvas bei paties kino procesus, o prie komandos prisijungusi patyrusi šveicarų programų sudarytoja Annina Wettstein sustiprino dėmesį naujoms kino tendencijoms, radikaliau pažvelgė į komercinį kiną, surado originalių raiškos priemonių ir parodė atidumą jaunoms talentingoms Europos režisierėms“, – programą pristatė festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
22-ąjį festivalį atvers Kanų kino festivalio atidarymo filmas, prancūzų režisieriaus Quentino Dupieux „Antrasis veiksmas“, simboliškai atkartosiantis pagrindinio Europos kino festivalio atidarymo intonaciją. Didžiausią rudens kino šventę užvers Lino Mikutos dokumentinė juosta „Gabrielius iš neprarastojo rojaus“, pratęsianti tradiciją užbaigti festivalį lietuvių kūrėjo filmu.
Plačioji Europa
Europos kino horizontus šiais metais plačiausiai atvers portugalų kinas. Karlovi Varų konkursinėje programoje pristatytas Margaridos Cardoso „Banzo“ sukrečiančiai ir kerinčiai atskleidžia šiurpias Portugalijos ir kitų teritorijų kolonijines patirtis. Jį visiškai kitais estetiniais registrais pratęsia Miguelio Gomeso kolonijinės Azijos odisėja „Grand Tour“, įvertinta už geriausią režisūrą Kanų kino festivalyje.
Berlyno kino festivalyje „Sidabrinio lokio“ apdovanojimu įvertinta Bruno Dumonto „Imperija“ kuria europietišką „Žvaigždžių karų“ versiją, pasiūlydamas ne tik satyrišką kosminės apokalipsės viziją, bet ir taikliai komentuodamas šių laikų žmogiškąją būklę.
Programą „Kertant Europą“ taip pat paveikė metamorfozės vėjai – joje atsirado akcentai atskiriems miestams. Klaipėdai skirti prancūzų klasikės Agnès Varda filmo „Trumpasis iškyšulys“ (1955) ir britų režisieriaus Marko Jenkino juostos „Masalas“ (2019) seansai. Išskirtinis 35 mm juosta nufilmuotas, iš vienintelės kopijos rodomas ir sulig kiekvienu seansu nykstantis britų kūrėjo Charlie’o Shackletono „Pomirtinis gyvenimas“ (2021) bus rodomas tik „Skalvijos“ kino centre Vilniuje ir Kauno kino centre „Romuva“. Klaipėdos žiūrovų lauks ir specialus kino bei gyvos muzikos seansas – italų režisierių Francesco Bertolini, Adolfo Padovano ir Giuseppe’s de Liguoro sukurta Dante’s „Dieviškosios komedijos“ ekranizacija „Pragaras“ (1911) atvers retai išvystamus nebyliojo kino istorijos puslapius.
Šiaurės balsas
Vienoje pamatinių „Scanoramos“ programų „Naujienos iš Šiaurės“ – Kanuose nuskambėjusios švedų režisieriaus Magnuso von Horno „Mergina su adata“ ir islando Rúnaro Rúnarssono „Kai lūžta šviesa“. M.von Hornas tęsia bergmanišką lyčių įtampų tradiciją gotiškame trileryje, sukurtame pagal tikrus praėjusio šimtmečio įvykius, palikusius neišdildomą pėdsaką Danijos istorijoje. Naujausias R.Rúnarssono filmas įtraukia subtiliu paprastumu, šiandien vis rečiau sutinkamu efektus pamėgusiame kino pasaulyje.
Menine branda įsimena norvegų režisierės režisierės Liljos Ingolsdottir debiutas „Verti meilės“, pasakojantis sudužusios meilės ir griūvančios šeimos istoriją. Filmas pelnė net 5 apdovanojimus Karlovi Varų festivalyje – Specialųjį žiuri prizą už geriausią debiutą, apdovanojimą už geriausią aktorės vaidmenį, prestižinį Fipresci apdovanojimą, Ekumeninės žiuri prizą ir Europos kino teatrų apdovanojimą.
Norvegų režisieriaus Dago Johano Haugerudo trilogijos pirmosios dalys „Seksas“ ir „Meilė“ tyrinėja šiuolaikinius žmonių santykius, atskleisdamos neįtikėtiną aktorių tarpusavio dinamiką ir panardindamos į tankią kinematografišką atmosferą. Suomių režisierės Tiinos Lymi filmo „Maja iš Audrų salos“ scenarijus primena Žemaitės „Nutekėjimo laimės“ istorijas, bet pagrindinės veikėjos laikysena ir istorijos baigtis siūlo visiškai kitą žvilgsnio kryptį.
Pagrindinis konkursas: talentingų moterų balsas
Šiais metais pagrindiniame konkurse, pasižyminčiame stilistine ir prasmine įvairove, vyrauja jaunų ir talentingų Europos moterų režisierių balsas, aprėpiantis plačią teminę ir estetinę amplitudę nuo karo siaubo iki tarpusavio konfliktų analizės.
Ukrainiečių režisierės Oksanos Karpovič dokumentinis filmas „Perimtas ryšys“, Berlyno kino festivalyje įvertintas Ekumeninės žiuri specialiuoju paminėjimu, rusų karių pokalbius su artimaisiais jungia su karo nusiaubtos Ukrainos kraštovaizdžius, sukrečiančiai atskleisdamas naikinančias Rusijos imperijos tikslus ir preciziškai veikiantį propagandos aparatą. Lenkų režisierės Vitos Marios Drygas debiutinė dokumentinė juosta „Pavojaus zona“, pristatyta Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje IDFA, tyrinėja populiarėjantį karo turizmą ir jo asmenines bei geopolitines teritorijas.
Rūsčiame Bosnijos ir Hercogovinos kraštovaizdyje besiskleidžiantis Majos Novakovič dokumentinis pasakojimas „Kas ateis pasibelsti į namo duris?“ įdėmiai stebi natūralią ir neišvengiamą gyvenimo tėkmę. Išskirtinės kinematografinės tekstūros Saros Summos „Artūras ir Diana“ ieško naujų apibrėžčių šeimos ryšiams. Jai antrina Sawandi Groskindo ir Kimo Ekbergo „XXL“, išradingai trinantis ribas tarp realizmo ir fantazijos brolio ir sesers klajonėse po kaurismakiškąjį Helsinkį. Ramono Zürcherio „Žvirblis kamine“ šeimos egzistenciją tyrinėja pindamas dviejų seserų likimo linijas. Sonjos Prosenc „Šeimos terapija“ tyrinėja išorinės ir vidinės tikrovės ribas, kviesdama įsižiūrėti į sudėtingą baimių ir lūkesčių audinį. Louise Courvoisier „Velniava“ pasakoja gyvą ir jautrią brandos istoriją. Pavelo G.Vesnakovo „Štilis“ leidžiasi į savęs pažinimo kelionę, atverdamas asmeninę atmintį. Sudėtingą atminties peizažą atskleidžia ir Ivos Radivojevič „Kai suskambo telefonas“.
Kino ekscentrikams skirta programa „Galvok ką nori“ intriguos įdomiais debiutais ir kino formas tyrinėjančiais kūriniais. Žanrinio kino įdomybėms skirtos programos „Naktinės būtybės“ kertiniu filmu taps norvegų režisierės Theos Hvistendahl konceptualus zombių filmas „Kaip elgtis su nemirtingaisiais“, atvėręs Geteborgo kino festivalį.
Lietuvių kino dabartis ir praeitis
Lietuviškosioms premjeroms be uždarymo filmo šiais metais atstovaus Elizabetes Mežules-Gricmanes ir Ramunės Rakauskaitės režisuota Latvijos ir Lietuvos bendros gamybos juosta „Paskutinis rokenrolas“, Ksenios Kravtsovos režisuotas Ukrainos ir Lietuvos bendros gamybos filmas „Pro begalybės objektyvą“ ir „Klaipėdos programą papildysiančios Šarūno Mikulskio „Nykstančios rūšys“.
Programa „Atvira Lietuvos kino istorija“ šiais metais kvies paminėti vienintelio lietuviško miuziklo „Velnio nuotaka“ 50 metų jubiliejų, prisiminti Donato Banionio šimtmetį ir jo kūrybinei biografijai svarbų filmą „Adomas nori būti žmogumi“, žymintį lemtingą susitikimą su jo režisieriumi Vytautu Žalakevičium, Klaipėdoje – dar kartą įsižiūrėti į ankstyvąjį Algimanto Puipos kūrybos laikotarpį ir jo legendinį filmą „Moteris ir keturi jos vyrai“.
Nepažintasis sovietinių laikų Sakartvelo kinas
„Lietuvos kino“ archyvo lobius šiais metais atvers didžiųjų sovietmečio Sakartvelo režisierių, Tengizo Abuladzės ir Otaro Iosselianio filmai. Sovietinio Sakartvelo kino šedevrus su šiuolaikinių jo režisierių meninėmis paieškomis ir laimėjimais pasaulio kino erdvėje sujungs Lanos Gogoberidzės naujausia juosta „Motina ir dukra, arba naktis niekada nesibaigia“, pristatyta Berlyno kino festivalyje.
Jaunojo kino balsus tradiciškai pristatys Trumpametražių filmų konkursas. Keturios trumpametražių filmų programos iš skirtingų Europos šalių atskleis naujausios kino kūrėjų kartos žvilgsnį į juos supantį pasaulį ir kiną.
Kino industrijai skirta programa „SCA kryptys“ kvies apmąstyti sudėtingus Ukrainos kino istorijos ir dabarties santykius, diskutuoti apie autoriaus sąvoką kine, giliau pažvelgti į kino kritiko ir aktoriaus profesijas bei joms tenkančius sunkumus, taip pat aptarti dešimtmečiais pranašaujamos kino pabaigos klausimą.
Šiais metais Europos kino festivalis „Scanorama“ vyks lapkričio 7–21 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje ir Visagine. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras.
