Net ir pelės keliauja į dangų (rež. Jan Bubeníček ir Denisa Grimmová, 2021, 87 min.)
Po nelaimingo atsitikimo tvirto charakterio pelytė ir intravertiška lapė vėl susitinka gyvūnų rojuje. Amžini priešai sužino, kad čia neveikia jiems įprastos sugyvenimo taisyklės. Jiems teks pamiršti apie instinktus ir atrasti naują gyvenimo prasmę. Šioje nuotykių kupinoje kelionėje jiems lemta tapti geriausiais draugais.
Maišalynė 2 (rež. Marta Karwowska, 2020, 83 min.)
Kai kolekcijos pažiba – Claude’o Monet paveikslas „Paplūdimys Purvilyje“ – dingsta iš Nacionalinio muziejaus Poznanėje, o Julios teta apkaltinama vagyste, jai padėti gali tik Julia ir jos draugas Olekas. Tikėdamiesi atskleisti tikrąją vagių tapatybę, vaikai imasi savarankiško tyrimo, tačiau prie jų prisijungia patrakėlė Felka, ir viskas apsiverčia aukštyn kojomis.
Nepritapėliai (rež. Hajni Kis, 2021, 98 min.)
Sužinojusi, kad tėvas išėjo iš kalėjimo ir grįžo į miestą, Nikė nepaklūsta močiutei ir slapta jį susiranda. Susidūręs su 12-mete dukra, Tiboras priverstas prisiimti tėvo vaidmenį o kartu ir su juo susijusią atsakomybę. Nebendravę 7 metus, jie turės iš naujo pažinti vienas kitą ir patirti milžinišką atleidimo galią.
Kuris esi danguje (rež. Tea Lindeburg, 2021, 90 min.)
14-metė Liza su džiaugsmu ir viltimi žiūri į ateitį. Būdama vyriausioji iš vaikų, ji pirmoji šeimoje ruošiasi iškeliauti į mokyklą – tai planai, kurie jos tėvui atrodo tušti ir ekscentriški. Tačiau kai jos nėščia motina pradeda gimdyti, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Per naktį Lizai reikės iš naivios paauglės tapti suaugusia moterimi ir namų šeimininke. „Kuris esi danguje“ – fantastiško grožio kūrinys, kurio veiksmas vyksta XIX a., bet kritikos strėlės nukreiptos į dabartį.
Viskas dėl mano mamos (rež. Małgorzata Imielska, 2020, 103 min.)
Olia – berniukiškai atrodanti septyniolikmetė, didžiąją dalį gyvenimo keliaujanti iš vienų vaikų namų į kitus. Galiausiai patekusi į pataisos namus, ji nepritampa ir čia. Olia nesupranta vietinių taisyklių ir jai nerūpi vietos merginų vertybės. Vienintelis jos gyvenimo tikslas – susigrąžinti motiną. Galbūt tai pavyks padaryti, tapus žinoma sportininke?
Žeme, stop (rež. Kateryna Gornostai, 2021, 122 min.)
Abiturientė Maša sunkiai randa bendrą kalbą su savo bendraamžiais. Išimtį sudaro tik jos geriausi draugai Jana ir Senia, tokie pat intravertai-nonkonformistai kaip ir ji. Ją visai tenkina šis statusas, kol ji neįsimyli kito savo klasioko – tylenio Sašos ir nėra priversta išeiti iš savo komforto zonos. „Žemė, stop“ – žaismingas ir melancholiškas portretas jaunuolių, stovinčių ties suaugusiųjų gyvenimo slenksčiu.
„Šaukiniai iš tolimo uosto“ (rež. Albertina Griniūtė, 2021, 70 min.)
Šitame uoste sustoja buriuotojai – pavieniai, šeimos su vaikais, jaunos ir pagyvenusios poros. Tai žmonės, kuriems keliavimas vandenynais yra gyvenimo būdas. Plaukdami per Atlantą jie trumpam užsuka į uostą pailsėti – plauna bures, užtaiso skyles laive, piešia, ieško vienovės su visata. Toli nuo pasaulio problemų, paprastoje kasdienybėje ypač gerai matosi paprasti dalykai: draugystės ir išsiskyrimai, dvasiniai nušvitimai ir praradimai. Sezonas trumpas – uostas ištuštėja. Bet lieka jūreivių piešti piešiniai. Ir kito sezono laukimas.
Šiušia (rež. Vittorio de Sica, 1946, 93 min.)
Benamiai Paskalis ir Džiuzepė uždarbiauja blizgindami batus. Jų skurdžiai buičiai pokario Italijoje vilties teikia vaikystės nekaltybė ir grožis, o gatvėmis aidintys jų šūksniai „Šiušia!“, kviečiantys pro šalį skubančius miestiečius atkišti savo batus, leidžia svajoti apie šviesesnes dienas. Nusprendę įsigyti arklį, vaikai įvykdo nusikaltimą, už kurį atsiduria už grotų, o jų ankstyvas susidūrimas su brutaliu suaugusiųjų pasauliu atskleidžia žmogiškųjų santykių trapumą ir aplinkos žiaurumą, sklidiną abejingumo likimo apleistiesiems. Režisierius jautriai stebi dūžtančias pagrindinių veikėjų pastangas išlikti rūsčioje tikrovėje, perteikdamas ne tik jų tragizmą, bet ir mėgindamas suprasti jį supančią aplinką.
Dviračių vagys (rež. Vittorio de Sica, 1948, 93 min.)
Italija, pokario metai. Antonijus už paskutinius pinigus įsigyja dviratį, kad galėtų dirbti reklaminių plakatų klijuotoju ir išlaikyti šeimą, bet pirmąją darbo dieną jį nukniaukia vagis. Policija bejėgė jam padėti, todėl Antonijus leidžiasi į paieškas su sūnumi Brunu. Vedami neteisybės jausmo, jiedu žingsniuoja Romos gatvėmis, skendinčiomis sekmadienio saulėje ir lietuje, o apleistus rajonus keičia šurmuliuojančios turgavietės ir atgiję restoranai. Tėvo ir sūnaus pasivaikščiojimas pelnytai vadinamas vienu gražiausių kino istorijoje, o neprofesionalūs aktoriai, filmuojami gimtosiose gatvėse, tampa, André Bazino žodžiais tariant, idealiu centru, aplink kurį, kiekvienas likdamas savo orbitoje, gravituoja didžių režisierių filmai.
Stebuklas Milane (rež. Vittorio de Sica, 1951, 100 min.)
Našlaičių prieglaudoje užaugęs Toto glaudžiasi skurdžiame Milano priemiestyje. Geraširdis vaikinas neriasi iš kailio, norėdamas praskaidrinti niūrų kaimynų gyvenimą, o lūšnyno gyventojai jo pastangomis iš tiesų tampa laimingesni. Netikėtai pasirodęs priemiesčio žemvaldys leidžia benamiams likti savo pašiūrėse, bet sužinojęs, kad kolonijos teritorijoje esama naftos, nusprendžia juos išvyti. Socialinės kritikos ir pasakos elementus jungiantis filmas stebina nežabota vaizduote ir specialiaisiais efektais, o neprofesionalus aktorius ir neįtikėtino fizinio subtilumo komikas Francesco Golisano istorijai apie pokario Italijos skurdą suteikia kerinčio žavesio ir lengvumo.
