Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2016 11 07

„Scanoramos“ dienoraštis. 1 dalis

Lapkričio 3–20 d. vykstančiame Europos šalių kino forume „Scanorama“ žiūrovų laukia 100 filmų – nuo naujausių pripažintų meistrų darbų iki retrospektyvinių juostų ir lietuviškų premjerų. Kad susidaryti savąjį repertuarą būtų lengviau, dalinamės pirmaisiais „Scanoramos“ filmų įspūdžiais.
Kadras iš filmo „Drakonas atvyksta!“
Kadras iš filmo „Drakonas atvyksta!“

ŠEIMOS ŠVENTĖ

Šių metų „Scanoramą“ atvėrė Karlovi Varų kino festivalio laureatas, vengrų režisieriaus Szabolcs Hajdu filmas „Šeimos šventė“, apie kurį norėtųsi pradėti kalbėti nuo pabaigos – finalinėje scenoje, atitinkančioje visus šiuolaikinio indie kino standartus, skamba Danielio Johnstono daina „Life In Vain“, kurios eilutė If we were all in the movies / Maybe we wouldn't be so bored privertė suklusti ir mane – filme sėdinčią bei nuobodžiaujančią žiūrovę, nagrinėjančią savo 81 minutę trukusios apatijos priežastis.

Skųstis lyg ir nėra kuo – komedijos ir dramos žanrus pinanti „Šeimos šventė“ pasakoja apie jauną vengrų šeimą, kurios ir taip chaotišką rutiną dar labiau sudrumsčia į duris netikėtai pasibeldę giminaičiai, į Vengriją sugrįžę po nesėkmingo bandymo įsitvirtinti Škotijoje. Abiejose šeimose apstu neišsipildžiusių lūkesčių ir įsisenėjusių konfliktų, kurie netrukus prasiveržia visu gražumu.

Premisa, rodos, vykusi, tačiau žiūrint filmą niekaip negali pabėgti nuo minties, jog čia viskas parašyta ir išgalvota. Netikra. Filmo realybę griauna tiek 10-ies metų mergaitę vaidinanti aktorė, kuri atrodo bent penkiais metais vyresnė už savo personažę, tiek neįtikėtinu dažniu pasipylę barniai, įvykiai ir dramos. Tokia režisūra patogi: uždarai personažus į butą ir leidi jiems verstis kūliais, galiausiai žiūrovams pateikdamas universalią, todėl jau šimtus kartų girdėtą tiesą – tame nėra nieko labai blogo, bet, pripažinkim, ir nieko įdomaus.

VIDEO: Filmo „Šeimos šventė“ anonsas

ATEITIS

Paryžių sukaustęs streikas, pusryčiai gamtoje, atostogos Bretanėje, samprotavimai apie autoriaus sąvoką ir socializmą – skaitant šiuos žodžius nesunku susidaryti įspūdį, jog režisierės Mios Hansen-Løve Prancūzija filme „Ateitis“ yra nelyg atgyvenusi Prancūzijos parodija. Tačiau tai toli gražu nėra tiesa – rodydama Prancūziją, kaip ir pasakodama savo herojės istoriją, režisierė sugeba remtis puikiai atpažįstamomis detalėmis, kurios čia nevirsta klišėmis.

Natali (akt. Isabelle Huppert) moko filosofijos Paryžiaus licėjuje. Ištekėjusi, du suaugusius vaikus turinti moteris vieną dieną išgirsta vyro sprendimą – po 25-erių bendro gyvenimo metų jis palieka namus, nes rado kitą.

Prasideda nelaimių ruožas, o aiškiai sustyguotas Natali gyvenimas netenka pagrindo. Tik priešingai nei daugelyje filmų, pasakojančių apie krizes, Ateityje“ atsisakoma verksmingo tono ir bet kokios užuominos į tradicinę dramą. Nors filme netrūksta įvykių, atrodo, jog nieko neįvyko – akistaton su savo vienatve stojusi moteris gyvena toliau. Jos kasdienybė pernelyg nepasikeičia, gyvenimas nesugriūna, o ir jos pačios, rodos, tikrai negalėtum pavadinti palūžusia.

M.Hansen-Løve režisūra, Berlynalėje apdovanota Sidabriniu lokiu“, dvelkia netikėtu lengvumu – Ateityje“ nėra nei kulminacijos, nei viską išsprendžiančios viltingos atomazgos ir būtent dėl to šis filmas pelnytai minimas tarp metų geriausiųjų.

VIDEO: Filmo „Ateitis“ anonsas

LIUDVIKO XIV MIRTIS

Pasakyti, jog Albertas Serra kuria lėtą kiną, tai nepasakyti nieko – filmas „Liudviko XIV mirtis“ peržengia net gerokai toliau nei įprasta nubrėžtas kino festivalių lankytojų kantrybės ribas. Nenuostabu, kad seanso metu ne vienas jų paliko salę – morališkai nepasiruošus dvi valandas žiūrėti į prieblandoje merdintį karalių, žiūrovus gali ištikti šokas.

Tačiau nustojus priešintis monotonijai, prie filmo ritmo prisitaikyti stebėtinai paprasta, net ir turint omeny tą faktą, jog A.Serra karaliaus agoniją renkasi rodyti be menkiausio sentimentalumo grūdo. Čia nėra išsigelbėjimo, tik liokajai, šaukiantys „bravo!“ papusryčiavus, ir šarlatanai, siūlantys keisčiausias mikstūras. A.Serra neapgaudinėja – mirtis yra lėta, skausminga ir tamsi. Net jei tu Karalius Saulė.

Pagrindinį vaidmenį filme atlieka legendinis prancūzų „Naujosios bangos“ aktorius Jeanas-Pierre’as Léaud, šių metų Kanų kino festivalyje apdovanotas už viso gyvenimo nuopelnus. Nepakildamas iš lovos, neatlikdamas nei vieno bereikalingo judesio, Jeanas-Pierre’as Léaud sukuria pribloškiančiai tikrą ir niūrų savo personažo portretą.

VIDEO: Filmo „Liudviko XIV mirtis“ anonsas

DRAKONAS ATVYKSTA!

Pristatydamas Irano režisieriaus Mani Haghighi filmą „Drakonas atvyksta!“ vienas „Scanoramos“ programos sudarytojų Dmitrij Gluščevskij taikliai pastebėjo, jog papasakoti, apie ką jis – beveik misija neįmanoma. Ne ką lengviau yra ir nusakyti žanrą – tai truputį trileris, truputį film-noir, truputį mockumentary, truputį vaiduoklių istorija.

Berlyne pristatytas „Drakonas atvyksta!“ sunkiai įsivažiuoja ir kartais buksuoja, tačiau neabejotinai išlieka dėmesio verta kino patirtimi. Nepaklysti tarp filmo siužetinių plotmių, o juo labiau išgliaudyti žinutę, nėra lengva, tačiau net ir pametus siūlo galą M.Haghighi žiūrovus kviečia į pritrenkiančiai vizualų ir atmosferišką, taisykles laužantį tūsą.

„Drakonas atvyksta!“ yra itin eklektiškas filmas, tačiau nei mozaikiškai dėliojama naratyvinė struktūra, nei chaotiškas žanrų kratinys žiūrovo nesupurto taip, kaip filmo pradžioje pasirodantis užrašas „paremta tikra istorija“ – galbūt čia ir slypi raktas į filmą, jei tik toks išvis egzistuoja.

VIDEO: Filmo „Drakonas atvyksta!“ anonsas

NEPAŽĮSTAMOJI

Kanų kino festivalyje pristatytame naujausiame brolių Dardenne'ų filme „Nepažįstamoji“ pasakojama apie gydytoją Ženi Davan, kuri vėlų vakarą pasigirdus durų skambučiui sudrausmina duris atidaryti pasiruošusį praktikantą – darbo laikas jau seniai baigėsi. Kitą dieną gydytoja sužino, jog tąkart į duris skambino pagalbos prašiusi moteris. Ji negyva, jos kūnas rastas netoli Ženi Davan klinikos, tačiau moters tapatybė nežinoma. Gydytoja nusprendžia žūtbūt ją išsiaiškinti.

Broliai Dardenne’ai ištikimi savo temai – individo ir visuomenės priešpriešai. Apkaltinti režisierius kuriant vis tą patį filmą gal ir būtų neteisinga, juk tai, iš dalies, yra autorinio kino bruožas, jo stiprybės įrodymas. Tačiau tenka pripažinti, jog joks kitas režisierių darbas neatrodė toks matytas ir regėtas – „Nepažįstamoji“ yra nelyg blankesnė ankstesnių Dardenne’ų filmų kartotė, stokojanti emocinio užtaiso.

Labiausiai nuvilia tai, kaip paprastai režisieriai painioja socialinę dramą – visi mūsų sutinkami personažai, iš kurių išgirstame daugiau nei sakinį, pasirodo, yra susiję su nepažįstamąja. Sakytumei, labai jau selektyvus realizmas ir itin sėkmingai vykdomas detektyvinis tyrimas, tačiau net ir žiūrint akivaizdžiai ne patį geriausią kūrėjų darbą, vargu, ar kas nuneigtų, jog ir čia justi Dardenne’ų talentas – santūri ir nuspėjama „Nepažįstamoji“ savo tikslą vis dėlto pasiekia.

VIDEO: Filmo „Nepažįstamoji“ anonsas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos