Tačiau šįmet „Scanorama“ pralenkia net patį lietuvišką rudenį: išėjus po filmų – tamsiau nei lauke ar kino salėse. Trūksta anksčiau egzistavusių jaukių kampelių su kavos salelėmis, kur tikri sinefilai arba tokios ekspertės kaip, pavyzdžiui, mes galėtų padūsauti ar pabambėti, ekspertiškai ar ne visai aptarti ką tik matytus filmus. Idėjiškai tuščioje ūkanotoje erdvėje trūko tik lietuviško arklio. Tačiau nurašome tai festivalio komandos transformacijoms ar taip dabar madingam „restartui“.
Kadangi lauke ir viduj serotonino trūkumas, nusprendėme pasižiūrėti filmus, organizatorių rekomenduotus kaip komedijas. Esame didelės mizantropo Bruno Dumont‘o gerbėjos, tad pirmiausia pasirinkome naujausią jo filmą „Imperija“ („L‘empire“). Čia reikėtų skaitytojus įspėti, kad prieš tai gerai būtų mačius burleskišką Dumont‘o miniserialą „Mažasis Kenkenas“ („P‘tit Quinquin“, 2014), kitaip galimai tapsite dviejų valandų nesusipratimo įkaitais. Tačiau ir didžiausiems mažojo Kenkeno, žandaro Van der Veideno ir jo pavaldinio Karpentjė gerbėjams šįkart režisieriaus autorinis humoras gali pasirodyti ne visai suprantamas, arba, veikiau, priminti perlenktą lazdą. Visko gali būti, kad užsikėlėme per dideli lūkesčius.
Šįkart B.Dumont‘as sujungia ne tik skirtingus žanrus ar estetiką, bet ir paraleliai egzistuojančius pasaulius. Kartu „Imperija“ – supaprastinta vaizdinga ir filosofinė Geroge‘o Lucaso „Žvaigždžių karų“ bei Stanley Kubricko „2001: kosminė odisėjos“ samplaika. Virš Prancūzijos šiaurės kaimelio debesų ir kiek aukščiau – tarpžvaigždinėje galaktikoje – vyksta kova tarp archetipinių Gėrio ir Blogio, Materializmo ir Dvasiškumo, o konkrečiau – tarp Vienetų ir Nulių pasaulių. Šių kosminės stotys irgi atitinkamos: Gėrio (Vienetų) kosminė stotis – gotikinė katedra, Blogio (Nulių) – Versalio rūmai. Aišku, konfliktas tarp abstrakčių sąvokų būtų nykus, tad kovos lauku pasirenkamos šiaurinės Prancūzijos Opalo žemės ir jos gyventojai. Čia taip pat praverstų būti mačius antrą Dumont‘o miniserialo dalį „Kenkenas ir ateiviai“ („Coincoin et les z‘inhumains“, 2018), kad suprastumėte Nulių ikižmogiškosios konsistencijos priešistorę.
Regis, su Mažojo Kenkeno epopėja įjungęs kitą pavarą, šįkart Dumont‘as užtraukia rankinį stabdį – „Imperijai“ trūksta vientisumo. Ypač gaila buvo žandaro Van der Veideno ir jo dešiniosios rankos Karpentjė, nes jų sugrįžimas tik kelioms scenoms, nesugebėjo perteikti to, ką jie galėjo parodyti anksčiau, tad abu primena Kenkeno laikais iš dangaus nukritusią magmą. Apskritai visa istorija, anksčiau džiuginusi absurdiško netikėtumo akimirkomis, slypinčiomis už kiekvieno kampo, šįkart praranda energiją ir tampa tik dar viena groteskiška satyra: kartais juokinga, o kartais – nevykusiai ištęsta ar net erzinančia. Tačiau norisi Dumont‘ą palaikyti – kai realybė tokia banali, išlaisvinti kūrybinę fantaziją ir nebijoti nudengti rekomenduotume visiems.
Štai kitą komediją rinkomės dėl viliojančio pavadinimo ir dėl Kanuose apdovanoto filmo herojaus šunelio. Tačiau reikėjo numanyti, kad iš aktorės Laetitios Dosch, užsimaniusios tapti režisiere, – gero nelauk. Po filmo „Šuniškas teismas“ („Le procès du chien“) pasijutome kandusios ne vieną musę.
Drįstume sakyti, kad tokie filmai save gerbiančiuose kino festivaliuose (referuojame ne tik į „Scanoramą“, bet ir į Kanus) išvis neturėtų atsirasti. „Šuniškas teismas“ primena per LRT rodomas vokiškas komedijas visai šeimai. Filmas toks pat beviltiškas, kaip ir advokatę jame suvaidinusi L.Dosch, apsiėmusi ginti šunį, mat šis įkando vienai moteriai į veidą.
Regis, visi aktoriai vargiai tiki tuo, ką vaidina, o vargšas šunelis, vardu Kosmosas, dėl teismo, o gal ir siužeto absurdo kone išsikrausto iš proto. Suprask, filmo ištarmė ir filosofinis klausimas – kas žmogui yra šuo? (!) Tačiau paviršutiniški režisierės pamąstymai nukrypsta į feministines deklaracijas, visiškai nesusijusias su vargšu Kosmosu. Vienas prancūzų kino kritikas net kėlė klausimą, kaip Laetitia Dosch sugebėjo tokiam projektui gauti lėšų, o mums pasirodė, kad šiai istorijai būtų pakakę klojimo teatro.
Ukrainiečių režisieriaus Romano Bondarčiuko, geriau žinomo kaip dokumentinio kino kūrėjo antras vaidybinis filmas „Redakcija“ („Redaktsiya“) apibūdinamas kaip komedija ir drama. Nors filmas baigtas filmuoti Chersone likus pusei metų iki plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą, akivaizdu, kad montažas ir papildomi pabaigos epizodai nufilmuoti jau prasidėjus karui.
Bandyti kurti komediją karo akivaizdoje, kai trauminių padarinių ir tragedijos pabaigos nė nematyti, – sunki užduotis. Manome, kad Bondarčiukas nuoširdžiai ieškojo savos stilistinės išraiškos, jog papasakotų ne tik apie veidmainišką politiką, bet ir visuomenę, kritikuotų žmonių pasyvumą, trumpą atmintį ir norą išnaudoti esamą situaciją bei nerimą keliančias prognozes.
Deja, jo pasirinkta hiperbolizacija ir parodija veikia kaip pernelyg sutirštinta su įmantriais scenovaizdžiais satyra, kuri trukdo įžvelgti pagrindines filmo herojaus-idealisto Juros idėjas. Tikime, kad režisieriaus užmačios buvo kuo nuoširdžiausios, tačiau sunku juokauti, kai dar nesama distancijos nuo patirtos traumos, užtat tikriausiai ir itin skaudžiai atrodo filmo pabaiga, kurioje justi netikrumo ir nežinomybės jausmas, šiuo metu kamuojantis ne tik režisierių.
Ar nuoširdžias intencijas turėjo Sergejus Loznica, sukonstravęs (žodis režisūra mums čia atrodo per stiprus) naujausią savo filmą „Invazija“ („The Invasion“) – didelis klausimas. Juo labiau kad jo arogancija po filmo uždavinėjant žiūrovams klausimus, buvo labiau nei akivaizdi.
Regis, tik dabar Loznica sumanė pasidalyti savo skausmu dėl Ukrainoje vykstančio karo, patosiškai teigti, kad jo filmo herojai – Ukrainos tauta. Pats Ukrainoje režisierius nesilankė, užtat delegavo du savo operatorius – Jevgenijų Adamenko ir Piotrą Pawlusą. Loznica ir šiame filme kruopščiai kuria neutralumo iliuziją, išlieka formalistas nepriklausomai nuo konteksto. Nuoširdumu dar labiau suabejojome, kai režisierius „Invaziją“ palygino su ankstesniu savo filmu – 2006 m. iš archyvinių kadrų sukurta „Blokada“ apie Leningrado apgultį Antrojo pasaulinio karo metais, mat esą nei viename, nei kitame nenaudojęs vaizdų iš fronto linijos, nes žiūrovai ir taip turi jausti priešo buvimą, o svarbiausia buvo parodyti žmonių kasdienį gyvenimą karo sąlygomis (nesvarbu, kad Ukrainos ir Rusijos karas vyksta čia ir dabar, o ne praėjusiame amžiuje).
Išduosime, kad seanso metu žmonės išeidinėjo, mūsų gerbiamam profesoriui Vytautui Landsbergiui taip pat kilo klausimų dėl paties pavadinimo reikšmės filmo kontekste, o mus galiausiai pribloškė bent jau nuoširdus Loznicos atsakymas pokalbio metu su „Radio Svoboda“ – kadangi esantis bibliofilas ir kūrybos šalininkas, stebėti, kaip Ukrainoje atsikratoma rusiškomis knygomis, jam buvo taip pat skaudu, kaip matyti žmones, netekusius galūnių...
Manome, kad aktorė Isabelle Huppert gali ne tik suvaidinti bet ką, bet ir pakelti filmo kokybę, tad apsilankėme dviejuose prancūziškuose filmuose, kuriuose ji atliko pagrindinius vaidmenis. Pirmasis – kino meistro André Téchiné „Mano naujieji draugai“ („Les gens d‘à côté“).
Buvęs kino kritikas, 1985-aisiais Kanuose už režisūrą apdovanotas subtilusis Téchiné šįkart pasakoja apie asmenis, gyvenančius skirtingose šiuolaikinės Prancūzijos barikadų pusėse: vienoje jų – Huppert suvaidinta policininkė Liusi, kitoje, tiesiog už namų tvoros, – aktyvistas menininkas, kovojantis prieš policijos smurtą. Pradžia pasirodė daug žadanti, tačiau subtilusis Téchiné šįkart pernelyg švelniai rodo, kad ne viską galima skirstyti į juoda ir balta. Be to, kurdamas utopinį ir vilties suteikiantį filmą, ieškodamas sąsajų tarp individo ir visuomenės, noro būti savimi ir priklausyti, pamiršta draminį lygmenį, tad nors Huppert veikėja ir žaidžia su ugnimi, ji greit užgęsta, o visos problemos baigiasi net nespėjusios įsibėgėti.
Daug labiau niuansuotas pasirodė Patricios Mazuy filmas „Lankymo valandos“ („La prisonnière de Bordeaux“), kuriame vaidina ir Isabelle Huppert, ir Hafsia Herzi, sukūrusi aktyvisto menininko žmonos vaidmenį aukščiau apžvelgtame filme. Būtent šio aktorinio dueto puiki vaidyba suteikia filmui daugiau pustonių ir dviprasmiškumo. Režisierė Mazuy šįkart tyrinėja klasių santykius: abiejų filmo veikėjų vyrai kali tame pačiame kalėjime, kuriame per lankymo valandas moterys ir susipažįsta.
Turtingo neurochirurgo žmona Alma (Huppert) jaučiasi be galo vieniša, kol jo nėra, vyras pasiūlo jai įsigyti katiną. Tačiau Alma prisijaukina sunkiai besiverčiančią Miną (Herzi), ir netrukus jauna moteris su vaikais persikelia į prabangius Almos namus. Atrodo, užsimezgusi moterų draugystė peržengia visus klasinius barjerus, tačiau, stebint iš pažiūros idealius seseriškus santykius, neapleidžia nerimas – ar gali stiprų ryšį užmegzti buržuazijos atstovė, neigianti tikrovę ir darbo klasės atstovė su įgimtu išlikimo instinktu. „Lankymo valandas“ galima pavadinti romantiniu psichologiniu ir net politiniu trileriu. Tačiau Patricia Mazuy suklumpa pačioje filmo pabaigoje, kur akivaizdžiai ima dvejoti tuo, ką pasakoja.
Šioje „Scanoramoje“ bandėme susidaryti platesnį vaizdą apie pastarųjų metų Europos kiną. Deja, jis atrodo gana pasimetęs ir besiblaškantis, tarytum išgyvenantų vidurio amžiaus krizę, o gal paaugliškas audras. Tačiau siūlome kelis filmų pavadinimus, kuriuos vertėtų prisiminti, jei netyčia jie grįžtų į kino teatrų tinklelius: „Antras veiksmas“ („Le deuxième acte“, rež. Quentin Dupieux), „Mergina su adata“ ( „Pigen med nålen“, rež. Magnus von Horn), „Pavojaus zona“ („Danger Zone“, rež. Vita Maria Drygas).
