SERBĖ / Srbenka
Visiems, viešojoje erdvėje garsiai svarstantiems, ar Juozo Miltinio dramos teatrui gali būti leidžiama į sceną perkelti prieštaringai vertinamos autorės Rūtos Vanagaitės kūrinį „Mūsiškiai“, būtų neprošal pasižiūrėti Nebojšo Slijepčevićo dokumentinį filmą „Serbė“.
Jo dėmesio centre atsiduria kroatų teatro režisieriaus Oliverio Frljićiaus spektaklio kūrimo procesas, įrodantis, kad kūrybinė provokacija nėra vien menininko ego patenkinimas. Gali būti, jog ji išjudins it styga įsitempusią visuomenę, ir padės bent kiek lengviau atsikvėpti tos visuomenės užspaustiesiems. Arba nenutiks nieko panašaus, bet pabandyti verta.
Ar O.Frljićius savo spektakliu provokuoja? Dar ir kaip. Jis pasirenka kalbėti apie dvylikametę serbę Aleksandą Zec, kuri su savo šeima 1991 m. buvo nužudyta Kroatijoje, šiai tuo metu besiginant nuo Serbijos karinės agresijos. Nei vienas žmogžudystės kaltininkas nebuvo nuteistas, o ši istorija Kroatijoje lig šiol kelia daug aistrų.
Kai kuriuos O.Frljićiaus režisūrinius sprendimus galima kvestionuoti, pavyzdžiui, kelti klausimą apie fizinio ir emocinio smurto vaizdavimo ribas scenoje ar bandymą atsišaudyti spektaklio kritikams, dešiniojoje žiniasklaidoje pradėjusiems aktyviai reikštis dar iki spektaklio premjeros.
Tačiau kūrybinio proceso metu vykstančios diskusijos, atsirandančios dvejonės, tinkamo tono ir registro paieškos rodo, jog tik per refleksiją galima išjudėti iš mirties taško, kuris ištinka savo ligos simptomus po kasdienybės kaldrute kamšančią visuomenę. Geriausiai tai atliepia spektaklyje vaidinančios dvylikametės Ninos linija, kuri nerimauja, kas nutiks, kai dalis jos pažįstamų spektaklio metu išgirs, jog ji yra serbė – šį faktą mergaitė linkusi nutylėti, kad nereiktų klausytis žiaurių keiksmų savo pusėn. Bet nustoti bijoti savęs ir kitų yra išlaisvinantis sprendimas ir už šio fakto priminimą reiktų dėkoti abiems režisieriams – tiek O.Frljićiui, tiek N.Slijepčevićui.
ILGŠĖ / Beanpole
Kantemiras Balagovas, prieš kelerius metus driokstelėjęs su „Ankštumu“ (Closeness), šių metų Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje pelnė Geriausio režisieriaus bei FIPRESCI apdovanojimus už filmą „Ilgšė“ (Beanpole) ir dar kartą įrodė, kad yra vienas įdomiausių šiandienos jaunųjų režisierių.
Visų pirma, dėl to, kaip su scenarijaus bendraautoriumi Aleksandru Terekhovu konstruoja naratyvą. Ne pateikdamas klasikinę dramaturginę struktūrą, bet įliedamas siužetines linijas vieną po kitos, kurdamas prieštaraujančius pasakojimus ir visą filmą kunkuliuojančius, kintančius, manipuliatyvius pagrindinių herojų – Ilgšės Ijos ir jos draugės Mašos – santykius.
Visų antra, dėl to, kad į karą bei pokarį siūlo pažvelgti iš moterų perspektyvos. Ija kovojo, gindama savo miestą, ir dabar kenčia nuo pokomocinio sindromo, Maša ką tik grįžo iš fronto – išsekusi ir sužalota, net jei to iš pirmo žvilgsnio ir nematyti. Tačiau abi moterys 1945-ųjų Leningrade yra pasiryžusios ištverti žiemą, o po to, jei tik pavyks, gal ir gyvenimą. K.Balagovas nukarūnuoja karo didvyriškumą ir dėmesį kreipia į mažas žmogiškas tragedijas bei visus viltingus, skausmingus, iliuzinius bandymus iš jų išsivaduoti.
Galiausiai, dėl to, kaip dirba su aktoriais. Kad visus juos atrado, kad sukūrė aplodismentų vertą ir gluminančiai realistišką sceną, kurioje Paška žaidžia su Ija, kad net drauge su operatore Ksenia Sereda atrasdamas įspūdingus spalvinius ir kompozicinius sprendimus jų niekada neiškelia aukščiau ekrane regimo žmogaus.
ZOMBI VAIKAS / Zombi Child
Filme „Zombi vaikas“ (Zombi Child) režisierius Betrandas Bonello mus nukelia į 1962 m., kai vudu magijos pagalba Haityje Clairvius Narcisse’as buvo užkastas, o vėliau prikeltas kaip zombis, kad dirbtų cukranendrių laukuose. Tuomet keliamės į šiandienos Paryžių, kur Garbės legiono mokykloje iš Haičio kilusi Melissa savo naująsias drauges, elitinio literatūros būrelio, kurį lig tol sudarė tik baltosios mergaitės, nares, tikina esanti Narcisse’o anūkė, o Fanny išgyvena nelaimingos meilės kančias.
Kiek bebandai „Zombi vaiką“ įdėti į vieną lentynėlę, tiek jis iš jos iškrenta – nėra tai nei tradicinis siaubo filmas, nei coming-of-age drama, nei, juo labiau, filmas apie zombius, bent jau tokius, prie kurių kine mes esame pratę. „Zombi vaikas“ vienus savo elementus ima iš vieno žanro, kitus iš kito, gręžiasi į skirtingus geografinius bei laiko taškus, ir jei reikėtų rasti bendrą vardiklį, sakyčiau, jog juo šiame filme tampa klausimas apie istorijos naštą, tyliai slegiančią net tuos, kurie jos sąmoningai nereflektuoja.
Vienoje scenoje Melissa klausia, ar jos išgyvenamas skausmas yra mažiau reikšmingas, nes ji yra sveika baltoji – B.Bonello leidžia savo personažams būti įsiskaudinusiems, naiviems, nejautriems, pernelyg susikoncentravusiems į save. Ir to nesmerkia. Tačiau greta nuolat kelia klausimus apie jų santykį su istorija ir kolonialistine praeitimi: kodėl Melissa prie naujųjų draugių bijo klausytis jai patinkančios muzikos ir kodėl anglų kalbos pamokoje rengia prezentaciją apie Rihanną, ar Fanny gali rinktis svetimos ir jai nepažinios kultūros ritualus, kiek iš tiesų svarbios istorijos pamokoje mokytojo iškeltos mintys apie revoliucijos idealų vaidmenį šiandien?
Klausimai reikalingi ir sudėtingi, tačiau nesu tikra, jog jų kartais nenustelbia įmantroka filmo forma – nors B.Bonello režisūra ambicinga, nutiesti tiltą tarp praeities ir dabarties, gyvųjų ir mirusiųjų, filme „Zombi vaikas“ ne visada pavyksta. Arba, kaip kad finalinėje scenoje, pavyksta tai padaryti tik pernelyg tiesmukai.
