1
★★★★☆ / „Pažadėtoji žemė“
Ne kartą internete esu skaitęs mintį – geriausi filmai yra tie, kuriuos žiūrėdamas pamiršti, kad išvis žiūri filmą. Kino tyrėjams toks pasakymas, ko gero, ne prie širdies. Būtent meninės kalbos priemonių refleksija jiems yra didysis profesijos džiaugsmas. Visgi tokia yra viena kino mokyklų – jungti vaizdus stiliumi, kuris nereikalautų interpretacijos ir būtų suvokiamas kuo paprasčiau.
Režisieriaus Nikolajaus Arcelio „Pažadėtoji žemė“ – vienas tokių epinių pasakojimų, kuriuose kino kalba atlieka tik žinutės perdavimo vaidmenį. Po juostos neprisimenu nė vieno jos kadro ar vizualaus triuko. Užtai kuo puikiausiai įsijaučiau į jos pasakojimą – į gėrio ir blogio, dorybės ir niekšybės priešpriešą. O kur dar faktas, kad pagrindinis juostos herojus yra šiuolaikinio Skandinavijos kino alfa ir omega – Madsas Mikkelsenas.
Daniškas vesternas neišradinėja kino kalbos dviračių, jis tiesiog nuosekliai bei įtraukiai papasakoja istoriją, kurią žiūrovai taip mėgsta: nepalaužiamas herojus, supuvęs priešas, Dovydo ir Galijoto jėgų santykiai, galiausiai, emocinė personažo raida atrandant, kad svarbiausia – rūpestis kitais.
Jei norite „Scanoramoje“ vakaro su filmu, leidžiančiu pamiršti, kad žiūrite filmą, eikite į „Pažadėtąją žemę“.
2
★★☆☆☆ /„Blogas gyvenimas“
Mene nelabai tikiu „prasmės“ klausimu. Kaip individuali estetinė patirtis menas gali ne vien atlikti funkciją (skaidrinti nuotaiką, sukelti emocinį katarsį, atsikleisti naują požiūrį), bet puikiausiai gali būti ir savitikslis. Menas yra žaidimas suaugusiems ir juo galima džiaugtis be išorinio pateisinimo, kokiu tikslu tai daroma.
Visgi žiūrėdamas portugališką „Blogą gyvenimą“ sau vis uždavinėjau ir niekaip neradau atsakymo į klausimą: kam? Atrodo, kad filmo kūrėjai išsikėlė tikslą kaip įmanoma sausesne forma pateikti kuo daugiau skausmo. Mano tėvai nepagydomai sutraumavo mane, aš nepagydomai sutraumuosiu savo vaikus, niekas nesugeba mylėti, o gyvenimas yra ilga kančia, pagydoma vienu vieninteliu būdu. Ačiū, bet gal ne.
Kino istorijoje tokia tiršta tamsa – ne naujiena. Tik režisieriaus João Canijo juosta tą tamsą įvelka į nepaprastai pilką vystymosi kreivę. Net Ingmaras Bergmanas, būtent tokius filmus kūręs prieš daugiau kaip penkiasdešimt metų, leisdavo savo veikėjams daugiau spalvų, protrūkių, sąlyčių. Ten, galų gale, veikėjai bent jau sąlyginai gebėdavo susikalbėti vieni su kitais. „Blogame gyvenime“ net tais retais momentais, kai veikėjos tiesiai šviesiai prašo pagalbos, kitos joms atsako daugiau mažiau „dusk“. Iš šių personažių išsiurbta visa, kas nėra pagieža.
Ir tai nėra mano kritika filmo purvui. Pasakojimas turi teisę būti toks purvinas arba toks saulėtas, koks tik nori. Bet lygiai taip, kaip neįdomu žiūrėti į žmones, kuriems viskas visuomet nuostabiai gerai, neįdomu žiūrėti į stulbinantį, beprasmį žiaurumą, kuris gali baigtis tik mirtimi. Purvas irgi turi turėti dinamikos, įtampos, priežastį žiūrovui ką nors palaikyti.
Taip, vizualinė kalba, nors ir statoma aplink statiškus kūnus ir akmeninę vaidybą, estetiška. Tik nežinau, kada paskutinį kartą man šis „estetiška“ skambėjo tuščiau. Nežinau, kam galėčiau rekomenduoti tokį arthousinį „Pjūklo“ atitikmenį. Galbūt nebent tiems, kuriems mizantropijos matymas atlieka terapinę funkciją.
3
★★★★☆ / „Amžinoji dukra“
„Scanorama“ yra rodžiusi visus režisierės Joannos Hogg filmus. Šis – jau šeštasis. Mano galva, J. Hogg yra nuostabi autorė. Ji nuostabiai jaučia savo personažus ir yra tiesiog fantastiška pasakotoja vaizdais. Net ir kalbėdama kino kalba, kuri mažai kuo įsimena. Režisierė visuomet kuria paprastais dėmenimis ir pasakoja apie paprastus žmones. Tik išeina jai tai kažkaip nebepaprastai, o kompleksiškai, jautriai ir žmogiškai (žiūriu į tave, „Blogas gyvenime“).
„Amžinojoje dukroje“ Tilda Swinton vaidina dukrą ir mamą atvykusias drauge praleisti laiko beveik apleistame viešbutyje. Atmosfera žada šmėklas, bet kai šios galiausiai materializuojasi, tai mažai ką turi su siaubu. Hogg domina ne baimė sutikti anapusybę, ją domina mirties paliekamas neapibrėžtumas. Neapibrėžtumas, kurį visuomet matome kitame, net pačiame artimiausiame žmoguje.
Kaip jai įprasta, J. Hogg pasakoja pernelyg nemaskuodama savęs. Jos filmų protagonistės dažniausiai taip pat yra režisierės. Ir jau įprasta, kad šios režisierės pasakojime kuria kaip tik šį filmą, kurį žiūrovas mato. Bet kuo asmeniškiau J. Hogg neria, tuo labiau jos istorijos tampa apie bendražmogiškas, egzistencines problemas.
Tiek „Amžinoji dukra“, tiek likusi autorės kūryba mane taip emociškai veikia savo įsijautimu į žmogiškąją būklę. Tai nėra juostos apie liūdesį, laimę ar mizantropiją. Tai juostos apie galimybę jausti. Apie galimybę išgyventi pasaulį jo nesuskirstant į geras ar blogas dalis.
4
★★★★☆ /„Tylioji migracija“
Į šią juostą atėjau apie ją žinodamas lygiai nieko. Ir jis tapo man pirma malonia festivalio staigmena.
Pasakojama apie Carlą – korėjiečių kilmės vaikiną, įvaikintą ir užaugusį su danų tėvais. Carlo širdį spaudžia sunkiai nusakomas (ir žodžiais niekuomet neįvardijamas) troškimas. Danijoje jis negali jaustis pilnai savas, kaip netrunka pastebėti ir „tolerantiški“ vietiniai. Bet Korėja – taip pat šmėkla, kurioje niekas nelaukia. Net įvaikinimo dokumentuose jo tėvai neegzistuoja.
Režisierė Malene Choi kartais tikroviškos buities, kartais magijos scenomis sukuria atmosferinį pasakojimą apie buvimą kaip klausimą. Jausmą, kad nesi tai, ką tau liepia tėvai ar kuo tave laiko aplinkiniai, ir kartu nežinią, kas tu visgi esi. Trauką paaiškinimui, nors tokio ir nėra. Vaiduoklius ne tų, kurie iš mūsų gyvenimų dingo, o tų, kurių niekuomet nepažinojome.
5
★★★☆☆ /„Superpozicija“
Premisa „kompanija atvyksta į atokią trobelę, kur neveikia ryšys – pradeda dėtis pavojingi dalykai“ yra tarsi atskiras žanras. Dažniausiai tapatus siaubo filmų kategorijos slasher pogrupiui – ateina žudikas ir visus vieną po kito nugalabija. Retsykiais žudiko nėra ir situacija panaudojama vien šeimos santykių tyrimui. Tokia yra danų „Superpozicija“.
Esminis dalykas, kuris režisierei Karoline Lyngbye nepavyksta – įtraukti žiūrovą emociškai. Kai tavo filmas pasakoja apie ant išsiskyrimo ribos esančią porą ir priežastis, kodėl abu nariai (pagrįstai) vienas kito nemėgsta, nelabai turi už ką sirgti. „Superpozicijoje“ paaiškėja, kad pora turi ir savo dublerius, tad staiga jau keturi žmonės visi vieni kitų negali pakęsti. Aš, žiūrovas, seku be didelio emocinio įsitraukimo, nes skirtumai tarp „originalų“ ir „kopijų“ tokie minimalūs, jog net patys veikėjai susipainioja tarpusavyje.
Vystydamas mistinę situaciją filmas tarsi pabijo žengti gilyn į savo paties premisą. Kai jau ateina laikas smurtui, šis nutinka lyg tarp kitko, be didelių vidinių kančių. O sudėtingiausią klausimą – ką daryti su sūnaus kopija – filmas spręsti atsisako. Bet kadangi neegzistuoja ypatingas stimulas už ką nors ir prieš ką nors sirgti, vingių kiekis ne toks jau ir svarbus.
„Superpozicijos“ pabaigoje justi gaida klausimo, būdingo filmams su antrininkais. Klausimo, ar tikrai kažkuriuo metu veikėjai slapta nuo žiūrovo nepasikeitė vietomis. Tačiau priešingai nei, pavyzdžiui, Jordano Peele‘o filme „Ne“ (angl. Nope) arba Charlie McDowello komedijoje „Tas, kurį myliu“ (angl. The One I Love), šis skirtumas tarp personažų versijų nelabai turi reikšmės. Jei filmas būtų pasibaigęs 180 laipsnių kitaip, tai nieko nepakeistų.
Problema grasina visą pakankamai smagiai sustyguotą juostą nustumti į greitą užmarštį – jos konfliktai ir kulminacija tiesiog neturi kuo vožtelėti.
6
★★☆☆☆ /„Burbulas“
Scanoramiškiau nebūna. Suomių paauglių girtuokliavimai, šeimyninė nesusikalbėjimo dramelė, išlendantys visų veikėjų melai šeimos nariams. Klišinis tokių juostų apibūdinimas (nuskambėjęs ir mano lankyto seanso pristatyme) yra „nepretenzinga drama“. Nepaneigsi.
Bet tai implikuoja ir mintį, jog nutrynus „pretenziją“ pasiekiama kažkas tikresnio ar nuoširdesnio. O kažin.
Panašūs filmai visuomet taip stengiasi susitapatinti su paauglio perspektyva, taip nori suvokti jo „tėvai idiotai“ perspektyvą ir norą parodyti pasauliui save, kad virsta kitokio tipo melu. Užtenka pažvelgti į visus paauglius be pagrindinės herojės – jie tiesiog juokingai paprasti ir vargiai primena tikrus pažinotus paauglius.
Viskas čia per paprasta, per švaru. Ne tik lyginant su tokiais paauglystės kino šedevrais kaip rež. Kennetho Lannergano „Margaret“, bet ir su pernykštės „Scanoramos“ „Merginos gali viską“ ar „Nekaltos būtybės“. Didžiausioji varomoji paauglystės jėga yra vidinė nežinia (puikiai tiriama ir šiuometinėje „Tyliojoje migracijoje“) todėl filmai, kuriuose paaugliai tokie tvirti, išmintingi, vienpusiški man kvepia melu, kurį apie paauglius sugalvoja suaugusieji.
7
★★★☆☆ /„Varžovas“
Režisieriaus Milad Alami juostoje telpa daug temų. Truputį per daug. Pasakojama apie imtynininką Imaną, su šeima gyvenantį pabėgėlių stovykloje Švedijoje. Jo praeityje – incidentas privertęs palikti gimtąjį Iraną. Jo ateitis – miglota dėl nežinia kada pasieksiančio sprendimo dėl teisės likti Švedijoje. Imamas yra mylintis, nors ir ydingas tėvas. Bei kartu Imamą traukia tolyn nuo šeimos.
Temos gimdo įvairius simbolius bei metaforas. Tai namuose atsiranda gyvas elnias. Tai miškuose kaukia vienišas vilkas. Tai realizmą pasirinkęs filmas staiga įkrypuoja į fantastinę ateities viziją. Tai vis ta pati dingstanti elektra.
„Varžovas“ supranta savo personažą ir esminį jam teksiantį pasirinkimą. Skausmingo konflikto čia tikrai esama. Visgi filmas užsibūna. Dar ilgai žiūrovui suvokus esmę juosta trypčioja aplink nieko pernelyg nepridėdama esmei. O nuokrypiai į, pavyzdžiui, biurokratijos kritikos lauką – ypač viena žiauri ir filmo kontekste netikėta savižudybės scena – atrodo atėję iš truputį kito filmo.
8
★★★★☆ / „Mokytojų kambarys“
Filmas, kurį žiūrint jo stiprybės ir silpnybės, mano galva, tiesiog bado akis. Stiprybių, laimei, kur kas daugiau. Režisieriaus Ilker Çatak pasirinktas pasakojimo stilius, jo rankose laikoma ir į stambius planus linkusi kamera taip susitapatina su pagrindine personaže. Filmas yra jos patirtis, o nuolatinis judrumas bei greitas montažo tempas visuomet skubina patį žiūrovą dalyvauti situacijoje, kurios nėra kada pergalvoti – reikia veikti čia ir dabar.
Nors „Mokytojų kambaryje“ ant kortos stovi sąlyginai maži dalykai, juos sekiau taip, lyg nuo baigties priklausytų visas mano suvokimas apie pasaulio teisybę ir neteisybę. Prie to prisideda ir nuostabus aktorės Leonie Benesch vaidmuo – ji čia nuolat laviruoja tarp etinės tvirtybės ir palūžimo nuo spaudimo.
Rimtas ir aiškus filmo minusas – scenarijaus progresija. Pasakojime sėkmingai atrandami konfliktų taškai bei veliamos neišsprendžiamos situacijos. Žavus ir dėmesys kalbai, nes būtent įvykius apibūdinantys žodžiai kartais priešpriešas kuria net labiau už pačius įvykius.
Tačiau įtampa priklauso nuo to, ar visos konfliktų pusės situaciją eskaluos ir niekas neleis sau sekundę sustoti bei ramiai reflektuoti to, kas vyksta. Dėl to kuo toliau, tuo sunkiau patikėti antraplanių personažų logika. Viena yra viršų imančios emocijos ir jau kiek kita – kai paaugliai tampa genialiais sofistais, o mokytojai netenka bet kokių kritinio mąstymo užuomazgų.
Šiaip ar taip, kino žiūrovai Lietuvoje dažnai prašo įtemptų juostų. Jei to norite ir jūs – būtinai eikite į „Mokytojų kambarį“, ten įtampas nepalyginamai daugiau negu standartiniame Holivudo veiksmo filme.
