AUŠTANT
Šiandien dažname kino festivalyje (laimė, ne „Scanoramoje“) pirmu smuiku vis dar griežiant socialinėms dramoms, ilgainiui pradeda atrodyti, jog žiūri vis tą patį filmą, tik kita kalba. Albano Gentiano Koçi „Auštant“ šiame kontekste yra maloni išimtis – rodos, režisierius, kurdamas pilką ir skurdžią nūdienos realybę, naudoja tas pačias kino priemones ir kelia tuos pačius moralinius klausimus, tačiau viską daro taip užtikrinai, jog nuogas filmo realizmas tampa ne pabodusia kliše, o tiksliu dūriu į širdį.
Vieniša motina Leta praradusi darbą nebeišgali susimokėti nuomos, todėl su kūdikiu ant rankų yra išmetama į gatvę. Ji persikrausto pas senyvo amžiaus moterį, kurią slaugo – pragyvenimo šaltinį ir stogą virš galvos Leta turės tol, kol rusens ligonės gyvybė.
G.Koçi triumfuoja ten, kur suklumpa didžioji dalis socialinių dramų režisierių – jo filmo pasaulis nėra tik juodas ir baltas, o jį sudaro ne tik bendražygiai ir priešai. „Auštant“ nieko nesupaprastina, nieko neutriruoja, tik patikina, jog net jei viskas ir atrodo sudėtinga, iš tiesų yra kur kas sudėtingiau.
KEISTI PAUKŠČIAI
Mavi įsimyli gerokai už ją vyresnį vyriškį – mizantropišką knygyno, į kurį niekas niekada neužeina, savininką. Vyrą, kuris turi daug pinigų, tačiau neturi draugų. Ir dar turi paslaptį.
Élise Girard „Keisti paukščiai“ išties yra truputį keisti – filme įpinamos kelios nuorodos į prancūzų „Naująją bangą“, pasiūlomi keli netikėti formos sprendimai ir kiek literatūriški (suprask, keistoki) filmo personažai, kurių vidiniai pasauliai užrašomi dienoraščių puslapiuose. Tačiau minėtų keistumų filme norėtųsi arba gerokai mažiau, arba gerokai daugiau – į ganėtinai tradicinį pasakojimą įpintos kelios nedrąsios ir perdėm formalios smulkmenos istorijai ne padeda, o kiša koją, ir paskęsta netvirtoje režisūroje.
TELMA
Joachimo Triero „Telma“ prasideda daug žadančiai – mergaitė tyliai seka paskui tėtį užšalusiu ežeru, karts nuo karto žvilgtelėdama į po ledu plaukiojančias žuvis. Tėtis su dukra įžengia į mišką ir keliauja į jo tankmę, kol aptinka elnią. Vyras ima į jį taikytis, tačiau netrukus ginklą nukreipia į dukros galvą. Ekrane pasirodo pradžios titras – „Telma“.
Žiūrovas gaudo kvapą nuo įtampos, tačiau tos koncentruotos jėgos, į kurią režisierius mus įmeta pirmojoje scenoje, nebepajusime visą likusį filmą, nes istorija apie Telmos brandą atrodo tokia saugi, tokia vizualiai ir dramaturgiškai nuobodi, jog jai nepadeda nei siaubo kino elementai, nei Telmos supergalios, nei nelyg iš 8 dešimtmečio žanrinio kino išnyrančios gyvatės.
Akivaizdu, jog viskas, kas nutinka Telmai, ir viskas, kas jos dėka nutinka aplinkiniams, yra slopinamo seksualumo pasekmės. Premisa nebloga, nors jau ne kartą matyta, tačiau jos įgyvendinimui, visų pirma, reiktų pilnakraujės protagonistės, kuri ne tik lietų ašaras kiekvienoje scenoje, ne tik būtų ta, kuri turi supergalių, turi krikščionis tėvus, turi libido, bet dar ir vieną kitą žmogišką savybę. Juk teoriškai už ją sirgti turėtume labiau, nei už pirmojoje scenoje keletui sekundžių pasirodžiusį elnią, ar ne?..
LIZDAS
138 minutės šeimos griūties. Be ryškesnių įvykių ar didesnių dramų, lėtai ir beveik nebyliai traukiantis nuo kadaise artimais buvusių žmonių, kurie šiandien tėra niūrią, bet pažįstamą kasdienybę palaikantys poliai, o ne gyvenimo atramos.
Krizės nustekentoje Portugalijoje trūksta darbo vietų ir bent trupinėlio laimės – su finansiniais sunkumais dorojasi ir šeimyninį lizdą palikti priversti filmo personažai. Be šių aptakių aplinkybių, daugiau, rodos, nieko ir nėra – visas filmas „praskamba“ vienu tonu, neišryškinant nei vienos linijos, nesužymint jokių akcentų, juo labiau nepasiūlant visa išrišančios katarsinės kulminacijos.
Kaip ir ankstesniame savo filme „Mutantai“ (1998), režisierė Teresa Villaverde sugeba sukurti tokį kino magnetizmą, jog dvi su puse valandos žiūrovas sėdi prikaustytas prie ekrano, o dar ilgiau lieka nugrimzdęs takioje „Lizdo“ realybėje, kur visuma – nedaloma širdgėla – yra svarbesnė už pavienes jos sudedamąsias dalis.
APIE KŪNĄ IR SIELĄ
Kai galvojame apie buvusius ir potencialius būsimus Berlyno kino festivalio laureatus, prieš akis dažniausiai iškyla socialiai angažuoti filmai, politinės alegorijos ar bent jau šiandien karštas temas nagrinėjančios dramos – tikrai ne meilės istorija, užsimezgusi skerdykloje, kuri šiemet į Vengriją parvežė „Auksinį lokį“.
Du skerdyklos darbuotojai sapnuoja tą patį sapną – jiedu, briedis ir stirna, susitinka prie nedidelio ežeriuko miško vidury. Jiedu, darbdavys ir pavaldinė, kasdien susitinka skerdyklos valgykloje, droviai žvelgia į vienas kitą ir baiminasi fizinio ryšio, nors dvasinis, rodos, jau seniai užgimęs.
Režisierė Ildiko Enyedi kuria stilingą filmą apie meilę, sužydinčią tarp dviejų keistuolių – vietomis kiek per daug šaržuotų, tačiau pritinkančių absurdiškai filmo atmosferai, kur kruvinos skerdyklos kasdienybės scenos jungiamos su naiviais švelnumo blyksniais ir atmintin įsirėžiančiu bei velniškai šmaikščiu nepavykusios savižudybės epizodu.
Panašu, kad Berlynas šįkart pasuko teisinga linkme.
