Tai yra vienas gražiausių festivalio aspektų. Jo viso neaprėpsi ir lengvai nenuspėsi. Kažką praleisi, nes jau pasirinkai grafiką. Kažką atrasi nuėjęs į seansą genamas neaiškios nuojautos ar viena ausimi girdėtos rekomendacijos. Prašauni ir pataikai. Dėl to festivaliais geriausia džiaugtis pasirinkus brangesnę (ir po karantino, sprendžiant iš salių pilnumo, retesnę) strategiją į kažką eiti kasdien ar beveik kasdien.
Antrajame „Scanoramos“ dienoraštyje – mano asmeninis festivalio favoritas ir dvi didžiausios lietuviškos premjeros.
„Suvenyras. I dalis“ ir „Suvenyras. II dalis“ (angl. The Souvenir. Part I / The Souvenir. Part II) Pirmąją „Scanoramos“ dienoraščio dalį pradėjau nuo filmo „Bergmano sala“ aptarimo. Tai moters režisierės filmas apie moterį režisierę arba, kitaip tariant, kinas apie kino kūrimą. Juosta švelni, be nereikalingai dramatiškų susidūrimų ar akivaizdaus moralo.
Joannos Hogg „Suvenyras“ turi visas šias savybes. Tai dar viena juosta į jau perpildytą „filmai apie filmų kūrimą“ žanrą. Bet ten, kur „Bermano sala“ atrodo tuštoka, kiek susireikšminusi ir perėjusi nepakankamai scenarijaus redakcijų, ten „Suvenyras“, koks paprastas bebūtų, žydi kaip dailus augalas.
Sunku būtų įvardinti, kas „Suvenyre“ tokio ypatingo. Didžiąją filmų dalį tarsi nevyksta nieko išskirtinio. Veikėjos bendravimas su itin santūria šeima, jos santykiai su vaikinu, bandymas susikurti savitą balsą – visos dalys atrodo tikrai jau ne kartą matytos. Jei „Suvenyrą“ norėtumėte priminti seniai jį mačiusiam draugui, nerastumėte kelių žodžių, kurie iškart primintų tik šią dilogiją. Tokių kūrinių yra daug.
Hogg primena stilistinėmis įmantrybėmis negudraujantį rašytoją, kurio sakiniai pataiko tiesiai ten, kur turėtų. Priemonės paveikti žiūrovą dažnai paprastos – pavyzdžiui, mezgant naują veikėjų santykį akcentuojamas žvilgsnis vienas į kitą. Bet sykiu jos naudojamos saikingai, vietoje ir laiku, neleidžiant vienam žiūros taškui užsibūti per ilgai. Nes tai nėra aistros, meilės ar net netekties istorija – tai asmenybės, bandančios susiorientuoti tarp skirtingų gyvenimo aspektų, istorija.
Ko gero, tai režisierės filmuose žavi labiausiai. Ji leidžia veikėjams kvėpuoti. Žiūrovas aiškiai jaučia kiek daug protagonistės viduje kunkuliuoja emocijų bei minčių, kartais prieštaraujančių viena kitai. Hogg filmuose veikėjas yra ne instrumentas prieiti tam tikros išvados. Žmogus elgiasi kaip žmogus. Ir Hogg svarbus ne vienas jausmas, o geba jausti.
Pirmoji „Suvenyro“ dalis paprasčiau interpretuojama ir siužetu labiau klasikinė santykių drama. Antroji – aiškiau sufokusuota, greitesnė, bet mažiau apibrėžta tematiškai. Tų, kurių pirmoji nesužavėjo, antroji neišgelbės. Tie, kurie pirmojoje rado savo kiną, ras ir antroje.
Jei reikėtų iš šios „Scanoramos“ pasiima į negyvenamą salą vieną (na, gerai, du) filmus – imčiau „Suvenyrą“. Ne tik dėl to, kaip puikiai jis sukonstruotas, bet ir dėl to, kad matydamas „Suvynero“ veikėjus jausčiausi mažiau vienišas.
„Teisingumo raiteliai“ (angl. Riders of Justice)
Eidamas į filmą nesitikėjau daug. „Adomo obuolių“ režisieriaus formulė atrodė nuspėjama iš anksto: grupelė kvanktelėjusių vyrų medžios blogiečius, eisis ne per sklandžiausiai, bet su atsitiktinumo pagalba visgi eisis, triumfuos kvailas ir nuoširdus gerumas. Kas, tiesa pasakius, „Teisingumo raiteliuose“ ir nutinka. Bet čia esama ir šio to daugiau.
Anderso Thomaso Jenseno juodojo humoro komedija primena „Tris stendus prie Ebingo Misūryje“ (angl. Three Billboards Outside Ebbing, Missouri). Pradedamas įvedinėti nuskriausto eilinio žmogaus teisingumas, kuriam iš pradžių scenarijus prašo pritarimo – juk jie kenčia ir nori nuo kančios išgelbėti kitus, užtark juos, žiūrove. Ir kaip JAV filme, šiame viskas netrukus gerokai susivelia, nes gatvėje nebūna teisingumo, tik dantis už dantį.
Kai kuriose scenose norint išspausti iš personažų kuo daugiau humoro perlenkiama lazda. Pavyzdžiui, juoktis iš suaugusio žmogaus traumos prisimenant kaip vaikystėje jį prievartavo tėvas, man asmeniškai buvo klaikiai nejuokinga. Bet pernelyg burnoti irgi netikslinga, nes visa juosta emocijomis, siužetu, charakteriais yra perspausta – tik vietomis perspaudimas nepataiko.
Užtai klausimas ar pasaulį valdo nepaaiškinamas chaosas – suręstas laiku ir vietoje. Lengva nuspėti, kad pavadinimas „Teisingumo raiteliai“ ironiškas, nes kas čia gali būti teisingo medžioti kitą žmogų, kaltas jis būtų ar ne. Bet danų filmas maloniai nustebina tuo, kokia ši ironija gili: jei nori pasaulyje teisingumo, išsikraustysi iš proto, nes mes visi vieni su kitais susieti tokia daugybe nematomų, nepamatuojamų saitų, kad net norėdamas mėlyno dviračio labiau nei raudono gali sugriauti kažkieno gyvenimą. Ir to net nesužinoti.
„Sinefilija“
Net pats režisierius Algimantas Puipa pranešimuose spaudai pripažįsta, kad pamatę filmo plakatą ir aprašymą, žmonės netiki, jog tai sukūrė jis. Juk Puipa turi būti mąslus žvilgsnis į jūrą, ne mistinis siaubas ir tikrai ne pokštai apie seksą.
Filme režisierius taip pat filmuoja filmą. Sako pirmąkart kuriantis „destrukcinį kiną“, ką apie „Sinefiliją“ kalba ir Puipa. Aplink vyksta dar šimtas skirtingų dalykų, švelniai tariant nesusivedančių į aiškią siužetinę liniją. O ir neturėtų, nes šio kūrinio tikslas ne toks. Jis taikosi į „Šventųjų motorų“ (angl. Holy Motors) ar Quentino Dupieux filmų teritoriją, kur apstu citatų, o kino ir ne kino plotmės neatskiriamai susipynusios.
Kadangi „Sinefilija“ fragmentiška, tai ir jos vertinimas kinta. Man pirmoji filmo pusė pasirodė silpnesnė už antrąją, nes pirmojoje kone kiekvienas veikėjas ar scena atrodo iš kažkur skolinti, arba neriasi iš kailio cituodami. Žiūrovas gali pastebėti aiškias aliuzijas į Kubricko „Švytėjimą“ ar von Triero „Melancholiją“, arba, pavyzdžiui, subtilesnes nuorodas į Kafkos „Procesą“. Bet kas iš to? „Procesą“ aš pastebėjau, bet nejaučiu, jog tai būtų padėję iš filmo pasiimti daugiau.
Antrojoje siužeto pusėje, kur aliuzijų sumažėja (ar jos tampa nebe tokios išreikštos), o įvykiai įgauna daugiau svorio, „Sinefilija“ pagyvėja. Žaidimas „filmas filme“ matytas jau ne kartą, bet visgi veikia, nes Puipos darbas atranda kažką kad ir nerevoliucinga, tačiau savita. Pradžioje girdėti dialogai pasikartoja, kadų kadaise pristatyti konfliktai sugrįžta ir „Sinefilija“ tampa šiuo tuo daugiau nei tik chaotiškas idėjų mišinys.
Režisieriaus (Puipos) bausmė pačiam sau (veikėjui) taip pat atrodo pagrįsta. Kurdamas destrukcinį filmą jis pasmerkia personažus tą naikinimą patirti, tad nėra didesnio blogiečio už autorių. Tai šiame filme akivaizdžiai reflektuojama.
Kita vertus, riebus minusas dėl ciniškos citatos pabaigoje: „Ne visi tie filmai, ne visi paveikslai, simfonijos ir knygos yra menas. Ir ne viskas, ką matote pro savo virtuvės langą, yra gyvenimas“ (Vytautas Žalakevičius). Tiesa ar ne, po „destrukcinės“ juostos tai atrodo kaip šūvis sau pačiam
į koją – neva pažiūrėjote cinišką mano kūrinį, ir gal dabar suprasite, kad ne viskas kinas, kas kinu žiba. Pareiškimas, atrodytų, nuvertina filmą, kuriame yra pacituojamas. Kam tada viso to, kam šio plakimo ir maišymo, jei tai nevertinga?
Žaidimas smagus tada, kai juo mėgaujamasi, ne kai siekiama parodyti, kad tai nesąmonė. Arba, kitaip tariant, net nemokantys taisyklių žaidimo nesugriauna, tik kitaip jį interpretuoja – žaidimą griauna cinizmas ir numojimas ranka, suprask, šūdas ir neįdomu.
„Švelnūs kariai“
Marijos Stonytės dokumentinis filmas apie merginas karo tarnybos savanores yra kaip „Avataras 2“ – planuotas taip ilgai, kad jau atrodęs kaip miražas, niekuomet nevirsiantis kūnu. Bet jis čia! „Scanoramos“ uždarymo filmas suteikia maždaug tai, ko bent jau aš iš jo tikėjausi.
Visų pirma, tai humoro jausmas. Istorijoje apie kariuomenę jo lyg ir nelauktum, bet Stonytės trumpametražiuose filmuose visuomet jausdavosi žavus, nepiktybiškas humoras. Čia taipogi – šiek tiek juokingas veikėjų požiūris į save, jų pasitikėjimas ir nepasitikėjimas savimi, jų nuovargis tarnybos metu. Niekuomet tai nevirsta pašaipa, priešingai, jos atrodo tik artimesnės ir lengviau suprantamos.
Antra vertus, nuo pat tada kai išgirdau apie šį projektą, jaučiausi ne iki galo suprantantis, kam jis skirtas. Peržiūrėjęs sau į šį klausimą neatsakiau.
Viena veikėjų gražiai paaiškina kokio velnio ėjo į tarnybą: ne parodyti stiprybės, ne gauti dėmesio, o būti pasiruošusi pavojaus atveju ginti tėvynę. Tai suponuotų, jog ir pati filmo esmė yra parodyti veikėjų norą atlikti pareigą tėvynei.
Tačiau filmo pabaiga, kai sutinkame veikėjas metai po tarnybos, palieka kitą jausmą. Dvi iš trijų veikėjų tarnybos netęsė ir pradėjo darbus, kurie filmo kūrėjų nušviečiami neigiamai – nelaimingos jos prekybos centre ir kavinėje. Ką reiškia toks įforminimas? Kad kariuomenė pasiūlo alternatyvą „mažiau prasmingam“ darbui? Kad kariuomenėje justi išpildymas, o likus be jos – ne? Bet juk filmas pagal jame įtrauktas mintis ir turi būti apie savitikslį, laikiną etapą, ne apie karjerą. Ir lyginimas su gyvenimu po (ar prieš) tarnybą šiai temai, mano supratimu, nieko neprideda.
Be to, veikėjos nenori būti apibrėžtos kaip „gražesnės“, „silpnesnės“ ar kaip nors kitaip lyginamos su likusiu būriu. Filme pasikartojantis paukščio ir boružės motyvas su tuo kertasi. Dėmesys gyvūnams, kartais vardan grožio kadrus dar ir sulėtinant, suponuoja būtent tai, ko merginos kratosi – mintį, kad į veikėjas reikia žiūrėti kitaip, kad jos reikalauja ypatingo dėmesio, kad vien jų buvimas kariuomenėje yra kažkas keisto.
Atrodo, ekrane išpildant veikėjų asmenybes (bent tą jų dalį, kurią parodo filmas) kaip tik derėtų nuošalyje palikti bet kokias metaforas su gražia gamta ir kalbėti kuo buitiškiau. Jei merginoms ir reikia ploti, tai dėl to, kad pasiryžo gyvenimą keisti pagal savo pareigos valstybei suvokimą, o ne dėl to, kad ėjo į kariuomenę, nors yra moterys.
„Malonumas“ (angl. Pleasure)
Ninja Thyberg istorija apie JAV porno industrijoje vardą užsidirbti bandančią merginą panaši į pernai „Scanoramą“ atidariusį „Prakaitą“ (angl. Sweat). Merginos parduoda save kaip įvaizdį ir ilgainiui supranta, kad įvaizdis negali kaboti šalimais, jis reikalauja keistis, prisiderinti, priimti kiek kitokias vertybes. Prieš kamerą neateisi kaip į darbą biure – buvimas žvaigžde reikalauja visur visada būti ikona ir tik likus namų vienumoje pažeidžiamu individu.
„Malonumas“ yra tradicinis filmas, tik gal kiek nuogesnis negu paprastai. Jame egzistuoja vertybės (draugystė, atjauta, pagarba) bei negandos, kurios verčia jas apleisti. Veikėja priversta atskirti, ar jai svarbesnė paviršinė sėkmė, ar vertybių išlaikymas. Porno pasaulis nėra iš esmės kitoks už pasaulį aplink, tik moters sudaiktinimas jame akivaizdesnis.
Siužetui pasirinktas pornografijos pasaulis temai skleisti gal net kiek trukdo, nes pornografijos kontekste moters sudaiktinimas tikrai nieko nestebina. Kamerai moteris reikalinga tol, kol yra graži. Pornografijos industrija yra sukonstruota patenkinti vyrišką geismą, moteris joje tėra priemonė. Nejau kažkas to nežino? Juosta rodo, kad žmogus reikalingas tol, kol jį galima išsiurbti savo pasitenkinimui, bet tokia diagnozė skambėtų niūriau beveik bet kokiame kitame kontekste. Dabar veikiau keista ne tai, ką veikėja randa atvykusi filmuotis, o kad ji tikėjosi kažko kito.
„Gražiausias berniukas pasaulyje“ (angl. The Most Beautiful Boy in the World)
Dokumentinis apie Björną Andreseną, kadaise vaidinusį Luchino Visconti filme „Mirtis Venecijoje“ ne tiek veikėją, kiek tyrą grožį. Visi aplinkui norėjo paversti švedą žvaigžde, o tai, kaip dažnai nutinka, prie gero neprivedė. Praėjus penkiems dešimtmečiams vyras vis dar kamuojamas to, kas nutiko po filmo premjeros ir kaip tai paveikė visą tolesnį jo gyvenimą.
„Gražiausias berniukas pasaulyje“ panašesnis į JAV dokumentinės mokyklos kūrinį – jame daug kalbėjimo tiesiai su kamera ir emocinio žiūrovo gręžimo.
Įdomus santykis su vaizdu: pirmoji, Björno jaunystės istorija, neįmanoma be archyvinių kadrų. Juk jis buvo „gražiausias berniukas pasaulyje“, žiūrovas privalo jį pamatyti. Ir privalo pamatyti kaip šis žmogus atrodo šiandien, kur gyvena, ar daug bendra turi su „Mirties Venecijoje“ paaugliu. Bet tą pamačius antroji filmo pusė, šių dienų Björnas, tarsi nebetenka vizualios reikšmės. Jis vaikšto sulėtintai, plaukioja sulėtintai, rūko sulėtintai. Šie kadrai istorijai nieko neprideda, net atrodo, kad kūrėjai nelabai turėjo ką filmuoti ir bandė tą uždangstyti lėtumu.
Jei ne būtinybė išvysti jauną ir seną veidus, pasakojimui net geriau tiktų tinklalaidės formatas. Filmui – tikrai ne komplimentas.
„Kuris esi danguje“ (angl. As in Heaven)
Danų juosta nagrinėja seną ir itin skandinavišką temą – žmogaus santykį su neatsiliepiančiu dievu. Jauna mergina jame meldžia sveikatos gimdančiai mamai. Ir nujaučia nuo pat pradžių nutiksiant blogiausia.
Šia nuojauta su veikėja dalinasi ir žiūrovas, nes pirmoji filmo scena yra sapnas, kuriame veikėją aplyja kraujo lietus. Prognozėse tikrai ne happy endas.
Galbūt net labiau už santykį su dievu režisierė Tea Lindeburg prašo publikos apmąstyti santykį su mitais bei sapnais. Požiūris į visus gyvenimo aspektus XIX a. šeimos namuose grįstas mistika: daktaro kvietimas priklauso nuo sapno, motinos gyvybė nuo elgesio su skolinta sage, tragedijos mastas nuo kūdikio lyties. O vienai moterų merdėjant kita eina gaminti vaflių, nes tokios tradicijos ir jų nevalia laužyti.
Viskas labai tvarkinga ir gražu. Tik nežinau, kam tokį kūrinį rekomenduočiau ar apie kokią auditoriją galvojant jis sukurtas.
Vladas Rožėnas – kino kritikas, „Nepatogaus kino“ programos sudarytojas. Daugiau autoriaus naujienų skaitykite 15min kultūra.
