Šių metų Kanų festivalio pagrindinės programos prizininkų joje nėra. Berlyno festivalio pagrindinės programos prizininkų nėra. Venecijos festivalio pagrindinės programos prizininkų nėra. O tai – trys svarbiausi Europos kino renginiai.
Tai jokia tragedija ir joks teismo nuosprendis bendrai festivalio programos kokybei. Ir visgi jei festivalio siekis yra pateikti autorinio Europos kino tendencijas, vargu ar siekis išpildomas neatsivežant kūrinių, tas tendencijas formuojančių labiausiai.
„Scanorama“ vis dar išlaiko „Naujienų iš Šiaurės“ programą, su kuria daugelis žiūrovų ją turbūt ir asocijuoja labiausiai. Čia klausimai tie patys. Du didžiausi metų Skandinavijos filmai yra Suomijos „Kupė numeris 6“ (angl. Compartment no. 6) ir Norvegijos „Blogiausias žmogus žemėje“ (angl. The Worst Person in the World). Abu laimėjo po rimtą prizą Kanuose, abu kol kas renka itin geras recenzijas, abu greičiausiai netrukus bus nominuoti „Oskarui“ užsienio filmo kategorijoje. „Scanoramoje“ nėra nė vieno jų.
Esu emociškai šališkas žiūrovas – „Scanorama“ man visuomet buvo ir greičiausiai visuomet bus mieliausias vaidybinio kino festivalis Lietuvoje.
Tai greičiausiai tėra pralaimėjimo finansiškai raumeningesniems konkurentams pasekmė. Bet žiūrovo tas nejaudina – jis gali nebent pastebėti, kad Skandinavijos filmų programa neturi dviejų didžiausių skandinaviškų filmų.
Prieš keletą metų atrodė, jog renginys suks prie daugiau eksperimentų ir žanrinio kino. Tačiau išsišokėliška programa „Galvok ką nori“ nesiplečia nei dydžiu, nei komunikacijos garsu. Siaubo ir siaubo humoro programa „Naktinės būtybės“ su metais, atrodo, netgi traukiasi – šiemet filmai vėl trys, bet tik vienas jų yra pastarųjų dvejų metų. „Scanorama“ nėra maištaujantis, prieš srovę einantis festivalis. Atrodytų, kad net akivaizdžiai labiau komercinis „Kino pavasaris“, įtvirtinęs 9 salę kaip vietą „kitokiam“ kinui, pasiūlo publikai platesnę alternatyvą (tiesa, visa tai vyko prieš karantiną – kaip bus po jo, matysime).
Esu emociškai šališkas žiūrovas – „Scanorama“ man visuomet buvo ir greičiausiai visuomet bus mieliausias vaidybinio kino festivalis Lietuvoje. Bet kaip ir „Kino pavasaris“ su „Lokiu, liūtu ir šakele“, jis artėja prie nelabai malonios terpės, kai festivalis tėra jo darbuotojams patikusių filmų kolekcija. Tuomet vienais metais gal bus stipresnis vienas renginys, kitais kitas, tačiau esminio skirtumo nebeliks.
„Scanoramai“ reikia veido. Apsiimti visu svoriu rodyti klasikines šeimynines dramas arba daryti ką nors naujo. Rūpintis keistais filmais arba nesirūpinti. Ruošti pilną Skandinavijos programą ar nusileisti, kad joje bus tik tai, ką paliks konkurentai, ir vietoje to sukti kitur. Reikia rasti vinį.
„Bergmano sala“ (angl. Bergman Island)
Esu didžiulis Mia Hansen-Løve filmo „Ateitis“ (angl. Things to Come) gerbėjas. Tai buvo mažytis pasakojimas apie kasdienybę, sukurtas taip, kad kiekviena jo briauna pasakydama apie tam tikrą veikėjos gyvenimo aspektą labai mažai, kartu pasakytų ir labai daug.
„Bergmano sala“ parašyta tokiu pat principu. Daug eilinių įvykių, mažai dramatiškų susidūrimų. Tik užuot skleidęsi epizodai konstatuoja. Jie nepalieka erdvių išvysti ką nors gilesnio, nes yra pernelyg susieti su pagrindine mintimi.
Pasakojamos dvi istorijos vienu metu: režisierė su vyru atvyksta į I.Bergmano išgarsintą Faro salą ir tuo pat metu jau režisierės galvoje toje pačioje saloje susitinka du meilužiai. Skirtingų minčių istorijoje pradedama į valias, bet būtent – tik pradedama.
Pavyzdžiui, filmas dialogu tiesiogiai išsako – lengva Bergmanui, vyrui, kurti filmą po filmo, kai 9 vaikais pasirūpina 6 turėtos žmonos. O filmo veikėja režisierė (ir drauge tikroji režisierė Mia Hansen-Løve) tokios prabangos neturi, nes moterų „vyro genijaus“ kortomis visuomenė neapdovanoja ir nei namais, nei vaikais niekas be jų nepasirūpins. Išsakyta ši mintis ir lieka kaboti vietoje. Ji teisinga. Bet geras filmas ne teiginiais statomas.
Antroji, veikėjos išgalvota istorija, kur kas įdomesnė, nes joje tarp dėmenų atsiranda dinamika – personažė turi rinktis kūnišką, impulsyvią meilę (suprask, kūrybą) arba ištikimybę (suprask, pareigą būti pirma mama ir žmona, tik po to menininke), ir niekaip nesugalvoja, kaip gauti abu. Jei, užuot sudariusi pusę pasakojimo, istorija užimtų visą filmo trukmę, gal kūrinys nebūtų toks išsiplaikstęs.
Dabar gi „Bergmano sala“ atrodo kaip režisierės dienoraščio užrašai sau. Apie pačios patiriamus iššūkius, tenkančias pagundas, skirtingas „menininko“ sampratas. Deja, tai tas nesmagus atvejis, kai visuma mažesnė už ją sudarančių dalių sumą.
„Avelė“ (angl. Lamb)
Juosta rizikuoja papulti net į du priešingus žabangus. Siužetu ji lengvai galėtų nuklysti į beskonį absurdą. Stiliumi – į nuobodumą, nes „Avelėje“ skambūs įvykiai atskiesti ilgų kasdienybės ir bauginančiai ramios gamtos vaizdų. Be to, juosta visus žetonus stato ant ritmo – jei nepavyks sukurti šio, pasakojimo įvykiai savaime dėmesio neišlaikys.
Režisierius Valdimaras Jóhannssonas siauroje perėjoje išlaviruoja kuo puikiausiai. „Avelę“ pamatyti geriausia kino teatre ir, dar geriau, iš anksto nežinant siužeto detalių. Išduoti galima tiek, kad filmas provokuoja skirtingas emocijas nepamesdamas aiškaus centro. Tai, kad kai kuriose scenose publikai leidžiama juoktis, nesugriauna siaubo atmosferos. Spjūvis tikroviškumui nesugriauna galimybės užjausti skausmą kenčiančių veikėjus.
Be to, „Avelė“ išlaiko tokiems nekalbiems, metaforos principu grįstiems filmams būdingą savybę – ji perskaitoma keletu skirtingų būdų. Ateikite jos pažiūrėti į kiną – namų ekrane ji, pirma, gali neišlaikyti dėmesio, antra, net išlaikiusi nesukurs tokio įspūdžio.
„Pradžia“ (angl. Beginning)
Retas filmas gauna prabangą dvejus metus iš eilės skambėti tarp festivalio favoritų. Pernai „Scanoramoje“ tik gyvai rodyta „Pradžia“ sugrįžta, o tai puiku, nes ją geriausia žiūrėti dideliame ekrane.
Apie kiną galima mąstyti tik kaip apie priemonę įrėminti dialogo eilutes ir logiška seka sudėlioti ekrane veikėjų judėjimą iš A į B – tuomet filmas geras tiek, kiek geba nuosekliai papasakoti įdomią istoriją. Ir galima mąstyti apie kiną kaip apie pasakojimą vaizdu, kai kameros akis mums ne tik parodo, bet ir akcentuoja, jungia iš pirmo žvilgsnio nepanašius dėmenis, sukuria matymo ribas bei jas sulaužo.
„Pradžia“ yra sukonstruota kaip kino kūrinys – ji reikalauja skaityti vaizdus, ne tik titrus.
Jei žiūrovas tikisi to, „Pradžia“ su kaupu išpildys. Kiekviena kompozicija joje yra atskiras pasakojimas: tai, kas į kadrą telpa ir ne, ką kamera seka ir ko ne, įvykių interpretacijai svarbu tiek pat, kiek veikėjų žodžiai. Režisierė kuria vienokią nuotaiką ir staiga paprasčiausiu kameros pasukimu į šalį ją radikaliai apverčia. Joks scenarijus nesukurs atmosferos paveikumo taip, kaip tai daro kameros santykį su erdve įprasminantis režisierius.
Žiūrint akivaizdu, kad „Pradžia“ yra sukonstruota kaip kino kūrinys – ji reikalauja skaityti vaizdus, ne tik titrus. Jos pasaulis gniuždančiai niūrus, o kadangi sukurtas meistriškai, tai atmosfera tokia tiršta, kad jos nebepralaužia humoras ar šviesa. Viena vertus, Sakartvelo filmą žiūrėti didis malonumas, nes jis prašo nuolatinio dėmesio ir interpretavimo. Kita vertus, jis žiūrovą, bent jau mane, įmurkdo į pasaulį, apie kurį po to nebesinori galvoti ir į kurį tikrai nesinori grįžti.
„Šlapias smėlis“ (angl. Wet Sand)
Filmo pristatymo metu kino teatre minėta, kad „Šlapias smėlis“ puikiai dera prie „Pradžios“. Abu filmai iš Sakartvelo, abu apie mažytes vietines bendruomenes ir apie nusistovėjusios normos santykį su tais, kurie į tą normą netelpa.
Joje esama niekuomet neįvardijamo švelnaus absurdo.
Esminis skirtumas: „Pradžios“ veikėjai vaidina ir erdvėje juda kurdami tikroviškumo įspūdį, o „Šlapiame smėlyje“ personažai tarsi perkelti iš sauso humoro komedijos vaikšto, kalba, net pykstasi vienodai vangiai, beveik be emocijų. Turbūt garsiausias tokios manieros režisierius yra Wesas Andersonas.
Tik „Šlapias smėlis“ nėra komedija. Tai lėtoka, savitą ritmą ir struktūrą turinti drama. Joje esama niekuomet neįvardijamo švelnaus absurdo. Tokia nuotaika puikiausiai tinka filmo konfliktui, nes ir šis pats iš savęs yra absurdiškas. Gyvenau šalia kaimyno trisdešimt metų, draugavome, išgerdavome kartu, bet galiausiai sužinojau jį buvus gėjumi, tai esu labai įžeistas ir eisiu deginti jo namų. Na, ar ne absurdas?
„Palaima“ (angl. Bliss)
Jei galėtumėte pažvelgti už privataus kitų gyvenimo užuolaidos, tai nieko pernelyg įdomaus ten nepamatytumėte. Kūnai būtų kasdieniški, ne išriesti žvilgsnio malonumui. Pokalbiai buitiški, ne pilni literatūrinės išmonės. Konfliktai subtilūs ir reikalaujantys konteksto, tad net ir viską matant ne iki galo perprantami. Rodos, tokia prielaida vadovaujasi vokiškoji „Palaima“.
Apie dviejų sekso darbuotojų santykius pasakojanti juosta pasiūlo publikai priėjimą į privačią jų erdvę. Veikėjos pateikiamos jų neseksualizuojant (kaip kinui įprasta). Batų nusiėmimas priešais klientą supriešinamas batų nusiėmimui parėjus namo – nieko tame seksualaus, nepatogu ir tiek.
Smagu matyti ekrane tokį konfliktą, kokie paprastai ir nutinka santykiuose – kvailoką, beprasmį, ne iki galo suvokiamą net patiems konfliktuojantiems.
Vyriškas geismas filme įgauna negatyvią konotaciją ir drauge yra nuginkluojamas. Prievartos nebijančiai veikėjai filmo „blogiukas“ tiesiogine to žodžio prasme negali padaryti nieko. Jis tvirtas tol, kol jaučia matantis kažką slapta, kai viskas atvira – pats išsigąsta ir pabėga pabrukęs uodegą.
Merginų romanas prasideda ir subjūra dėl priežasčių, kurios žiūrovui iki galo nepaaiškinamos. Vargu ar jas žino pačios personažės. Pamatyti jas mylintis ar dalinantis laimės akimirka niekuo nepadeda – atsakymas slypi ne ten, o kažkur giliai, toliau nei pasiekia akys.
Tiesa, buitiškai visiško atvirumo ir kartu visiško uždarumo prieš žiūrovą strategijai 90 minučių pasirodo daugoka. Smagu matyti ekrane tokį konfliktą, kokie paprastai ir nutinka santykiuose – kvailoką, beprasmį, ne iki galo suvokiamą net patiems konfliktuojantiems. Bet ilgainiui be atramos taškų žiūrovo dėmesys ima klaidžioti, nes kai mažai ką žinai, tai mažai ko ir lauki.
„Nedvejok“ (angl. Do Not Hesitate)
Malonia staigmena tapo man anksčiau negirdėtas Shariffo Korverio karinis filmas. Jame Artimuosiuose Rytuose dirbantys olandų kariai paliekami saugoti pakelėje ratą pametusio sunkvežimio. Pagalba turėtų atvažiuoti, bet velniai žino kada. Dalis karių išeina į misiją, laiku nebegrįžta. Aplink malasi vietinis berniukas, reikalaujantis atlyginti už nužudytą ožką – gal šnipas, o gal šiaip pagrįstai suirzęs paauglys. Kas visa tai: beprasmis, tragiškai pasibaigsiantis Godo laukimas ar eilinė, nuobodi misija?
„Nedvejok“ parašytas be nebūtinų įvykių riebalo. Ilgai tarsi nenutinka nieko, tik laukiama, bet kiekviena scena kažkuo reikšminga ir paliekanti savo pėdsaką veikėjų psichologijoje. Kai įtampa jau nebenuleidžiama juokais ir pagaliau ima veržtis, sprogimas atrodo pelnytas, nors argumentuotai paaiškinti, kada tiksliai veikėjai pametė orumą, būtų keblu.
Klausdamas, kuo tampa žmogus, kuriam karas yra profesija, „Nedvejok“ noriai išnaudoja veikėjų kvailumą. Bet tai ne įprastas kino kvailumas, grįstas vien tuo, kad scenarijui reikėjo tam tikros baigties, tad jis privertė veikėjus elgtis nelogiškai. Šioje juostoje klaidingi sprendimai ir vaikiškas elgesys atrodo pagrįsti situacijos.
Juk veikėjai yra kariai, tačiau tuo pačiu dar beveik vaikai; kaip vienas jų įvardija, daugeliu prasmių jie dar skaistūs. Kaip kariai jie nevykę, bet kaip žmonės, nejau neturi teisės tokio amžiaus būti naivūs, gašlūs, impulsyvūs? Ir iš kitos pusės: ar svetimoje valstybėje savo tvarką turėtų įvedinėti naivūs, gašlūs, impulsyvūs paaugliai?
„Žmogus, kuris pardavė savo odą“ (angl. The Man Who Sold His Skin)
Režisierės Kaouther Ben Hania drama vilioja siužetu – migrantas iš Sirijos sutinka parduoti nugarą menininko tatuiruotei, kad tik taip galėtų legaliai keliauti po Europą. Žinoma, sandėris pasirodo ne toks jau saldus, nes Samas Ali pajaučia tai, ko nuo jo niekas nė nemanė slėpti – jis gal ir Vakarų pasaulyje, bet ne žmogaus, o daikto teisėmis.
Tiems, kurie į kiną eina visų pirma įtraukiančio pasakojimo, „Žmogus, kuris pardavė savo odą“ būtų puikus pasirinkimas.
Tiems, kurie į kiną eina visų pirma įtraukiančio pasakojimo, „Žmogus, kuris pardavė savo odą“ būtų puikus pasirinkimas. Jei ne paskutinis juostos trečdalis, kur scenarijaus autoriai, tarsi pajutę, kad įvykiai juda į pernelyg nuspėjamą kulminaciją, prirašė keletą drastiškų ir nereikalingų posūkių, pasakojimas išties būtų puikus.
Vis tik juostos aptariamoms temoms pravestų ir aštresnė išraiška. Apie šiuolaikinio meno pasipūtimą ir nuotolį nuo tikrovės jau prirašyta, prifilmuota ir pripasakota tiek, kad jo parodija pati savaime tapo ne mažesne kliše už pasikėlusius performansų kūrėjus. Žiūrovas, tikėtina, jau puikiai žino, kokioje savitoje orbitoje sukasi meno pasaulis, ir yra matęs apie tai užtektinai filmų, serialų, meme‘ų.
„Laisvėje“ (angl. Wolka)
Kai „Scanoramos“ programą žiūri metai iš metų, įsisąmonini filmus, kurių kinta tik pavadinimai. Visa kita – nuotaika, siužetas, moralas – ten nepavaldu laikui. Vienas tokių mažyčių požanrių yra skandinaviška susigrąžinti šeimą siekiančio žmogaus drama.
„Laisvėje“ yra pusiau lenkiškas, pusiau islandiškas filmas, bet nuotaika čia tokia tipiškai islandiška, kad net lenkiški dialogai to jausmo neatbaido. Iš kalėjimo paleista moteris bando atgauti ryšį su tais, kuriuos paliko ten pasodinta. Bet (kaip visuomet) iš paskos vejasi psichologiniai praeities demonai, nes jei veikėja elgtųsi šaltai ir atsargiai, konfliktai pakankamai neužaštrėtų.
Būtent pastarasis faktas kiek trukdo filmu džiaugtis. Visos filmo tragedijos nutinka ne dėl priešiškos jėgos ar aplinkinių apatijos, o dėl neatsargumo. Jei veikėja paprasčiausiai ramiau planuotų judesius, nei pastatai būtų supleškėję, nei policija vytųsi. Tik tuomet, matyt, išvis nebeliktų priežasties filme išlaikyti kriminalinę liniją, be kurios jis dar mažiau išsiskirtų iš kitų tokių kūrinių konteksto.
„Cenzorė“ (angl. Censor)
Jau keletą metų „Naktinių būtybių“ programa apsiima kiek praskaidrinti dažnai pernelyg surimtėjusią ir susireikšminusią festivalinio kino padangę. Čia kraujas liejasi laisvai, o kinu stengiamasi žaisti. „Scanoramos“ programos sudarytojas Dmitrijus Gluščevskis apskritai yra kone vienintelis žmogus Lietuvos kino kritikoje skiriantis dėmesį siaubo žanrui ir tam, kaip jame būdinga apversti tradicines filmų normas žemyn galva.
„Cenzorė“ galėtų būti puiki šiuolaikinio kino parodija.
Visgi atrodytų, kad šiemet „būtybėms“ stinga parako. „Cenzorė“, mano galva, klišių negriauna, o jas kartoja. Su festivaliniu siaubo kinu panašiai kaip su modernaus meno parodijomis – alternatyva įsiliejo į nusistovėjusias normas ir pati tapo tokia pat kliše.
Jei pernai „Scanoramoje“ spėjote pamatyti „Šventają Mod“ (angl. Saint Maud), „Cenzorės“ seanse rasite kone tą patį filmą. Vėl teisingiausia pasaulyje mergina, kurios nesupranta aplinkinis pasaulis. Slepiama trauminė patirtis (šiuo atveju net pavadinimas užveda ant kelio – trauma cenzūruojama, o ne gydoma). Nenuoširdus aplinkinių bandymas priartėti prie keistuolės. Pasiklydimas tarp tikrovės ir traumos iškreipto vidinio pasaulio. Ir galiausiai kulminacija, kurioje veikėja pati tampa skriaudėja.
„Cenzorė“ galėtų būti puiki šiuolaikinio kino parodija. Cenzūravimo tema tam būtų dėkinga. Bet baigtinis produktas pačioje nepatogiausioje vietoje: siužetu jis jau matytas, pašaipa pernelyg drovus, kad būtų juokingas, o rimtam komentarui apie šiandieninį kiną trūksta išmonės.
Jei „Scanoramoje“ ketinate naktinėti, labiau rekomenduočiau užsukti į „Berberian garso įrašų studiją“ (angl. Berberian Sound Studio), kur protagonistas lygiai taip pat pasimeta tarp savo tikrovės ir kino. Tik Peterio Stricklando juostoje pasiklydimu iš tiesų žaidžiama: žiaurumas beveik visuomet išlieka nematomas, o siaubą kuria garsas. Ar tik nėra taip, kad žudiko nuojauta baisesnė už patį žudiką? Ir ar todėl kino žudikas nėra baisesnis už tikrą?
Vladas Rožėnas – kino kritikas, „Nepatogaus kino“ programos sudarytojas. Daugiau autoriaus naujienų skaitykite 15min kultūra.