„Džiugu, kad „Scanorama“ pastaraisiais metais pristato svarbiausias lietuviškos dokumentikos premjeras. Nors filmai labai skirtingi, juos jungia pasirinktos temos ir personažai. Filme „Julija“ ir „Galutinis tikslas“ rodomi visuomenės atstumtieji, apie kuriuos nedrįstama ar nemalonu kalbėti. Tuo tarpu Audrius Stonys ir Vytautas V.Landsbergis atsigręžia į istoriją ir aiškinasi, kas per praėjusius keliasdešimt metų pasikeitė, kalbant apie žmogiškumą ir vienybę.“
Lapkričio 9 d. 16.30 val. Vilniaus kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ bus pristatytas A.Stonio dokumentinis filmas „Kenotafas“, pasakojantis apie trijų bevardžių karių palaikų paieškas po ąžuolu ir jų perkėlimą į amžinojo poilsio vietą.
„Tai – vienas sudėtingiausių mano kūrybinės biografijos projektų, sukurtas bendradarbiaujant su prancūzais. Be galo daug laiko užėmė surasti tuos kaulus, o vėliau susidūrėme su žmonių šalčiu, biurokratiniais trukdžiais, dėl kurių rastieji kaulai buvo daugiau nei metus laikyti po stalu, – pasakojo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. – Žinojome istoriją, kad vienas ūkininkas kaimo pakraštyje palaidojo vokiečių kareivį ir pasodino ąžuolą. Buvo kalbų, kad greta palaidoti ir rusų kareiviai. Atrodė, kad surasti tuos kapus bus labai paprasta, bet paaiškėjo, kad per tiek metų pasikeitė ne tik žemės reljefas, bet ir žmogaus atmintis. Kartu su archeologų komanda ir to ūkininko sūnumi ieškojome greta visų tos apylinkės ąžuolų, kol radome trijų okupantų palaikus.“
A.Stonys pabrėžė, kad kiekvienas dokumentinis filmas yra savotiškas detektyvas – pradėjęs jį filmuoti, nežinai, kuo istorija pasibaigs.
„Šie žmonės buvo okupantai, atėję čia su ginklu, bet nepaisant to, mūsų herojaus tėvas nusprendė juos žmogiškai palaidoti. Kas jie bebuvo, ką jie bedarė, negalima jų palikti po ąžuolu gulėti lyg gyvulių. Šis vidinės moralės klausimas visus tuos metus neleido mūsų herojui atrasti ramybės. Todėl mano tikslas buvo surasti tuos karių palaikus, pabandyti juos identifikuoti ir surasti artimuosius, kad jie žinotų, kur yra jų tėvas ar senelis, – pasakojo filmo režisierius. – Bandymas juos palaidoti, norėjau padėti tašką šioje istorijoje, o taip pat pasižiūrėti, kas pasikeitė po 70 metų – ar ta baimė jau yra išgaravusi, ar vis dar bandome suvesti sąskaitas net su mirusiais žmonėmis.“
Lapkričio 10 d. savo ketverius metus kurtą diplominį filmą „Galutinis tikslas“ pristatys A.Stonio mokinys, jaunosios kartos režisierius Ričardas Marcinkus.
„Įstojęs į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, norėjau sukurti filmą apie Kelmės senelių namų gyventojus. Tačiau nuvažiavęs ten, susipažinau su ryškiausiu tų namų gyventoju Povilu ir kamera natūraliai užkliuvo už jo – pradėjau fiksuoti jo gyvenimo įvykius, – idėjos pradžią prisiminė režisierius. – Tai – labai kontroversiška, sudėtingo charakterio asmenybė, 28 metus praleidusi kalėjime, vartojusi narkotikus, tačiau vėliau išsikapsčiusi – senelių namuose Povilas buvo „švarus“. Vis dėlto dėl polinkio konfliktuoti, jis buvo išmestas iš senelių namų, atvykęs į Vilnių elgetavo ir sutiko moterį, kuri vėl įtraukė jį į narkotikų liūną. Taigi aš trejus metus fiksavau jo gyvenimo pasikeitimus.“
Jaunasis režisierius prisipažino pats tapęs filmo herojumi, atsakinėdamas į Povilo užduodamus klausimus.
„Jis visada manęs prašydavo pinigų, ir nors pradėdamas filmuoti, pasakiau sau, kad negaliu jam jų duoti, kelis kartus buvau priverstas atverti piniginę. Daug metų praleidęs kalėjime, šis žmogus puikiai moka manipuliuoti žmonėmis ir daryti psichologinį spaudimą, – neslėpė R.Marcinkus. – Dabar jis vėl pateko į kalėjimą už praeityje padarytus nusikaltimus ir tikriausiai išsigydys narkomaniją.“
Režisierius ir vaikų rašytojas V.V.Landsbergis lapkričio 13 d. pristatys jau ketvirtą savo filmą, pavadintą „Trispalvis“, skirtą partizanų ir jų ryšininkų istorinės atminties išsaugojimui.
„Pažįstami paprašė nufilmuoti vieną močiutę, kuri jau daug metų su stribų sulaužytu stuburu gulėjo lovoje. Ji pakiliai papasakojo, kaip džiaugiasi viską iškentėjusi ir neišdavusi. Kai grąžinau kasetes, netrukus sulaukiau jos dukters skambučio, kad senolės nebėra. Mane apėmė keistas jausmas, kad pagavau paskutinį atodūsį – žmogus laukė, kad papasakotų savo istoriją, ir ramiai išėjo, – jaudinančią patirtį prisiminė režisierius. – Tada supratau, kad toji istorijos liudininkų karta iškeliauja ir turiu spėti juos išklausyti – taip filme atsirado dvylika pasakotojų.“
V.V.Landsbergis aiškino, kad šiuo filmu siekė sudominti jaunąją kartą ir sugrąžinti į jų atmintį protėvių liudijimus.
„Filmo kontekstą praplėtė Ievos Narkutės ir Martyno Levickio atliekamos partizanų dainos ir kai kurių partizaninių istorijų suvaidinimas. Jaunajai kartai galbūt neįdomu ilgai žiūrėti į senolių veidus, todėl sugalvojome personažą Sakalą – lyg partizano vėlę, kuris iš aukštai mato ir prisimena praėjusį laiką“, – kviesdamas žiūrovus į filmą, pasakojo kūrėjas.
Paskutinė pusiau lietuviška, pusiau vokiška dokumentikos premjera „Julija“ „Scanoramoje“ bus pristatyta lapkričio 11 d. Filmą apie dramatišką transseksualės Julijos iš Klaipėdos istoriją sukūrė taip pat transseksualė vokiečių režisierė J.Jackie Baier.
„Režisierė ir filmo herojė prieš dešimt metų susitiko bare, kuriame abi dirbo prostitutėmis. Jackie, būdama fotografė, pradėjo fotografuoti, vėliau – ir filmuoti Juliją, kol galiausiai gimė filmas. Režisierę įkvėpė Julijos drąsa eiti savo keliu ir gyventi taip, kaip pati nori“, – teigė filmo platintojas Lietuvoje Justinas Vancevičius.
J.J.Baier pirmadienį, lapkričio 11 d., pati pristatys filmą žiūrovams – tai bus jau antra menininkės viešnagė „Scanoramoje“. Prieš porą metų režisierė lietuviams pristatė filmą „Gėdos namai“.
„Scanorama“ žiūrovų dėmesio Vilniuje laukia lapkričio 7-17 d., Kaune – 14-24 d., Klaipėdoje – 14-17 d., Šiauliuose 23-24 d.
