Rankų miškas (rež. Milda Augustaitytė)
Dokumentiniame filme „Rankų miškas“ režisierė Milda Augustaitytė pristato savo atliktą eksperimentą / tyrimą, kuriame atskleidžia kino industrijoje dirbančių profesionalų jausmus ir patirtis.
15 min. trukmės filmas, nors ir kalba apie konkrečią industriją ir joje veikiančius žmones, yra labai universalus ir žmogiškas – dėl to, nes turbūt labai panašius atsakymus pateiktų ir iš kitų sričių paimti žmonės. Užduotis, duota susirinkusioms žmonių grupėlėms – pakankamai paprasta. Susodinti per kėdės tarpą vienas nuo kito (matomai, kad nepajustų, ar šalia esanti ranka kyla viršun) ir užsimerkę kino profesijų atstovai turi atsakyti į jiems užduodamus įvairiausius klausimus, susijusius su jų būsenomis darbe ir kūryboje.
Labai jautriai suveikia ties klausimais, susijusiais su pasitikėjimu savimi, sukylantis rankų miškas, kuris lyg reziumuoja, kad visi esame taip pat pasimetę, taip pat nepasitikintys savo jėgomis, taip pat manantys, kad kitiems viskas sekasi geriau. Ir kaip paradoksalu matyti, kai savimi tiek tikėjimo pritrūksta visiški profesionalai, kai jie teigia, jog jiems nejauku, kai juos vadina ekspertais. Atrodo, tokia paprasta, bet pakankamai įtaigia forma Milda Augustaitytė tarytum primena, jog vidinės patirtys, nepaisant to, ar jau esi pažengęs profesiniame lauke ar dar tik esi pirmus žingsnius žengiantis studentas, yra su tuo pačiu vardikliu.
Paslaptis (rež. Kęstutis Drazdauskas)
Jautrų ir jaukų pasakojimą visai šeimai siūlo režisierius Kęstutis Drazdauskas filme „Paslaptis“. O ši – ypatingai aktuali šiuo prieššventiniu periodu, kadangi bandoma išnarplioti klausimą apie Kalėdų Senelio egzistavimą.
Kęstutis Drazdauskas šią istoriją pasakoja per dviejų draugių – Julės (Jonė Kleinaitė) ir Aidos (Upė Litvinaitė) kuriamą ryšį ir jas ištinkančius išbandymus. O šie ištinka, nes Julę supranta, kad Kalėdų Seneliui rašomi laiškai iš tiesų jo niekad ir nepasieks. O stebuklą taip norisi išsaugoti.
Režisierius filme leidžia atsiskleisti aktorėms ir jų gebėjimui subtiliai perteikti emocijas – iš esmės beveik negirdime nė vieno žodžio ir visa vaidyba, visa kalba pastatyta ant aktorių veidų ir nostalgiškų, žiemiškų ir švenčių laukimo atmosferą perteikiančių kadrų. Galima sakyti, šis filmas iš „Scanoramos“ programos net kiek išsiskiria – kadangi tikrai jaučiasi, jog jis skirtas jaunesnei auditorijai (ir kalba jai suprantama kalba), kas, neabejoju, pasiteisintų rodant jį šventiniu sezonu per televiziją ar rengiant specialius seansus.
Praeis (rež. Dovydas Drakšas)
Kanų kino festivalio konkursinėje programoje rodytas, o dabar „Scanoramoje“ debiutuojantis Dovydo Drakšo filmas „Praeis“ – tai odė aižėjančioms prarajoms tarp žmonių, kai, atrodo, ryšio jau ir nebepataisysi. Kontrabandininko duktė Ada (Ieva Kaniušaitė) baigia mokyklą ir, atrodo, po truputį pradeda suprasti, kad iš savo tėvo (Šarūnas Puidokas) negaus to, ko iš tiesų nori.
Ados prisiminimų apie tėvą retrospektyvoje – įvairiausi tarp jų įvykę dalykai, kurie, atrodo tik ir veda į lūžį – nuo kontrabandos pardavinėjimo kartu turguje iki nesulaukto norimo sveikinimo gimtadienio proga. Paguodą ir artumą Ada randa bendraudama su Mariumi (Martynas Karvelis), kuris atveria jai įvairias patirtis.
Režisierius istoriją dėlioja iš fragmentų ir daug dėmesio skiria spalvoms – Ados prisiminimai čia – ryškūs, bet kartu ir atrodo nudažyti nostalgiškais filtrais, tarytum išduodant, jog tai – kiek iškreiptas vaizdas. Vis tamsėjanti atmosfera byloja apie artėjančią nelaimę, kuri tik dar labiau pagilina ir taip didžiulę prarają.
„Praeis“ nors iš pažiūros veiksmo ir netrūksta, yra pakankamai meditatyvus filmas – skatinantis įsiklausyti į tai, ką deklaruoja jo kuriama atmosfera, atveriantis emocines duobes, kurias vis pildo tyla su neišsakytais žodžiais ir neišpildytais santykio lūkesčiais.
Artumo jausmas (rež. Augustė Gerikaitė)
Augustės Gerikaitės režisuotame filme „Artumo jausmas“ papuolama į absurdo persipildžiusią situaciją – išsiskyrusi pora Silvija (Gintarė Čepukonytė) ir Bernardas (Aleksas Kazanavičius). Jų gyvenimas – tai prilipintų lapelių ir iš anksto sudėliotų grafikų tvirtovė – kad jau reikia gyventi po vienu stogu, tai geriau jau nesusidurti. Ir vieną dieną jų rutiną sujaukia į duris pasibeldęs jaunuolis (Matas Dirginčius).
Absurdas čia reiškiasi ne tik per pačią susiklosčiusią gyvenimo situaciją, bet ir per detales – panašu, kad pas Silviją vyrai ateina pagal skelbimus, o ji šaldytuve yra užkaupusi gerą kolekciją skirtingų savininkų sėklos. Tuo tarpu Bernardas, kurio beprasmybės ir rutiniško persmelktos buities skausmą meistriškai perteikia A. Kazanavičius, atrodo, visame tame Silvijos chaose tiesiog egzistuoja ir bando su tuo kažkaip susitaikyti, nors galiausiai jis pasiekia savo ir išlipa iš absurdiškos kančios rato bei ištraukia ir Silviją.
Dėl puikios aktorių vaidybos ir per detales, kurių kai kurios – itin kultūriškai atpažįstamos (na koks vidutinio lietuvio rytas be fone besisukančios laidos „Labas rytas, Lietuva“) pabrėžiamo absurdiškumo, „Artumo jausmas“ – pakankamai įtraukus filmas. Ir net šiek tiek viltingas – nes net ir tokiame savo pačių susikurtame buitiniame ir jausminiame nesusipratime vis tiek veikėjai suranda šviesą ir išeities tašką.
