Apie filmo populiarumą, keliones po tarptautinius kino festivalius ir būsimą savo projektą 15min pasakoja režisierius Mindaugas Survila.
– Kaip klojasi „Sengirės“ festivalinis kelias?
Filmas jau apkeliavo daugiau ne tris dešimtis festivalių, buvo rodomas daugiau nei dvidešimtyje skirtingų šalių. Pavyzdžiui, kitą savaitę „Sengirė“ bus pristatoma didžiausiame JAV dokumentinių filmų festivalyje DOC NYC.
Filmas susilaukia daug žiūrovų susidomėjimo užsienyje. Būna ir kuriozinių situacijų.
Pavyzdžiui, su manimi susisiekė festivalis iš Naujosios Zelandijos – jie norėjo rodyti „Sengirę“. Informavau organizatorius apie „screening fee“ (filmo rodymo mokestį) ir gavau atsakymą, kad, deja, mokėti „screening fee“ jie negali, tik 25 % nuo bilietų pardavimų. Galvoju, iš kur man žinoti, kiek ten tų žmonių ateis, kur tas filmas bus rodomas... Bet, pamaniau, tebūnie, svarbu, kad bent man pačiam tas rodymas nekainuotų.
Nusiunčiau FTP nuorodą, kad filmą būtų galima parsisiųsti, gavau atsakymą: „Atsiprašom, bet filmas mums siųsis mėnesį“, kai Lietuvoje filmas atsiunčiamas per keturias valandas. Suprantu, kad jau man pačiam teks pirkti kietąjį diską ir filmą siųsti tokiu būdu, bet, galvoju, tiek jau to, ką čia padarysi.
Atrodė, kad reikalas visiškai beviltiškas, tačiau po mėnesio gaunu rezultatus ir matau, kad filmas surinko 25 000 dolerių. Ir ne kur kitur, o Naujojoje Zelandijoje, kuri, atrodo, absoliučiai nieko bendro neturi su Lietuva. Galiausiai gavome daugiau pinigų, nei kad būtume gavę iš „screening fee“.
– Ar skirtingose šalyse įvairuoja žiūrovų reakcijos?
– Reakcijos, klausimai skirtingose šalyse labai panašūs. Kai sukūriau „Stebuklų lauką“, filmą apie Kariotiškių sąvartyno gyventojus, atrodė, kad tai labai lokalus darbas, tačiau tų pačių klausimų sulaukdavau ir mažame Lietuvos miestelyje, ir Kanadoj ar Australijoj. Visi mes esam žmonės ir visi galvojame taip pat.
Žiūrint „Sengirę“ žmonės dažnai susidaro įspūdį, kad Lietuvos girios yra labai įspūdingos, bet kai papasakoji, kaip filmas buvo kurtas, kad jame rodomi tik maži išlikusios sengirės lopinėliai, perspektyva šiek tiek pasikeičia. Įprastai žmonės klausia, kur Lietuvoj yra ta viena giria, kurią filmavome, visada klausia apie filmo gamybą, garsą. Taip pat – apie ekologinę situacija, politiką, tačiau šių klausimų būna mažiau. Žmonės jau pavargę nuo Trumpo, Putino, pabėgėlių, Šiaurės Korėjos ir t.t. Jie tiesiog ateina ir grožisi mišku. Filmas tampa savotiška meditacija, todėl politiniai klausimai ne visada iškeliami.
– Filmas rodomas ne tik užsienio festivaliuose – jis pradėtas platinti ir Olandijos kino teatruose. Kaip „Sengirei“ sekasi ten?
– „Mokum Filmdistributie“ vadovas Rieks Hadders dar prieš IDFA festivalį [čia vyko „Sengirės“ pasaulinė premjera – aut. past.] man parašė laišką, siūlydamas aptarti galimą filmo platinimo klausimą Olandijoje. Kitą dieną po premjeros jis ant stalo padėjo kontraktą ir sako: „Dėk parašą“. Atrodė, neįtikėtina, kad viskas taip vyksta. Aš juk visiškai jokios patirties neturėjau su kino platinimu...
Rodyti filmą Olandijoje pradėjome prieš dvi savaites. Turėjome tikslą per visą rodymo laiką surinkti 2000 žiūrovų, tačiau per pusantros savaitės surinkome 3000 ir filmas dar vis rodomas.
Kai susitikome su ekspertais, Lietuvos kino teatrų atstovais, rodėme jiems filmą ir klausėme, kiek žmonių, tikėtina, į jį ateis. Daugelis sakė, kad Lietuvoje į lietuvišką dokumentinį filmą įprastai ateina apie 3000 žmonių. Tačiau, sako, jūsų filme nėra užkadrinio balso, nėra muzikos, ilgi kadrai – duok Dieve, bus 2000. O galiausiai atėjo daugiau nei 57 000 žmonių. Tai yra neįtikėtina ir mes tuo labai džiaugiamės.
– Ar bandėte pats sau įvardinti, kur slypi tokia „Sengirės“ sėkmės priežastis?
– Iš tikrųjų, reiktų to klausti ekspertų, kurie atlieka gilią analizę, bet man pačiam atrodo, kad priežastys yra kelios. Pirma, lietuviai yra paskutiniai Europos pagonys, mūsų genuose, mūsų kraujyje vis dar yra miškas. Kai ateina savaitgalis, ką žmonės daro? Už kašikų ir į mišką. Kas negrybauja, tie dviračiais važinėja – mums visa tai labai artima. Nors Olandijoje į filmą irgi eina labai daug žmonių, o ten miškų jie neturi...
Kita vertus, sužaidžia ir tai, kad šis filmas nėra apie problemas. Filme apie jas – pvz. miškų kirtimą – užsimenama, bet labai švelniai. Kartu esu su labai dėkingas žmonėms, kurie patikėjo filmu ir patys labai noriai dalinosi žinia apie jį. Nes filmo gyvenime labai svarbus yra pats startas.
Mes labai džiaugiamės, kad tiek daug žmonių atėjo ir mus išgirdo, pamatė, kad miškas nėra vien tik lentos. Bent jau žiūrovai. O politikai... Čia jau kitas klausimas.
– Tačiau „Sengirė” vėl sugrįžta į kino teatrus. Kodėl?
– Įprastai filmas rodomas 3 savaites, o „Sengirė“ buvo rodyta 23-is. Ir bet koks ekspertas pasakys – kas norėjo, tas per šį laiką ir atėjo. Bet mes vis dar gaunam laiškų su klausimais, kur galima pamatyti filmą. Dėl šios priežasties „Sengirei“ organizuojame labai trumpą sugrįžimą į kino teatrus.
Važinėjant po festivalius atradome naują formą. Po filmo visą laiką būna daug klausimų ir jie dažniausiai būna ganėtinai panašūs, todėl tiesiog pasiruošiau prezentaciją – rodau nuotraukas ir avansu atsakau į dažniausiai užduodamus klausimus.
Lietuvoje taip pat galvojame rodyti trumpesnę filmo versiją, daugiau skirtą moksleiviams, tėvams, šeimoms – 63 min. trukmės. Po filmo rodysime daug nuotraukų, daug video medžiagos apie tai, kaip buvo kuriamas filmas. Tai bus savaitgaliniai renginiai.
– Kodėl nusprendėte ruošti filmą lydinčią metodinę medžiagą moksleiviams?
– Filmą kūriau, nes norėjau žmonėms papasakoti, kas yra sengirė. Sukurti filmą iš esmės yra tik pusė darbo. Tuomet dirbome įvairiomis kryptimis, kad kuo daugiau žmonių tas filmas pasiektų. Viena iš tų krypčių yra metodinė medžiaga.
Sakykime, mokytojui ateiti su klase į filmą nėra taip paprasta. Mes paruošėme metodinę medžiagą, kad mokytojas prieš eidamas į filmą turėtų ką pasiskaityti, o po filmo turėtų užduotis, kurias atlikdami moksleiviai sužino ir daug naujų dalykų apie pačias girias. Moksleiviams rodoma trumpesnė, 63 min. filmo versija.
– „Sengirė“ buvo pritaikyta neregiams ir silpnaregiams. Papasakokite apie šį procesą.
– Festivalio „Nepatogus kinas“ organizatoriai pasiūlė padaryti filmo versiją, pritaikytą neregiams ir silpnaregiams.
Kai išgirstame žodį „filmas“, mums jis visų pirma asocijuojasi su ekranu, su vaizdu. O kaip pristatyti filmą akliesiems, silpnaregiams? Iš pradžių viskas atrodė labai sudėtinga. Principas toks: į kino salę atėję regos negalią turintys žmonės gauna ausines, sėdi salėje tarp kitų žiūrovų ir klausosi diktoriaus, pasakojančio, kas vyksta ekrane.
Iš esmės, atrodo, atsisėdi, surašai, kas tam filme vyksta, ir viskas. Bet tuomet iškyla labai daug klausimų. Pavyzdžiui, sakinys „raudonas kurtinio antakis“. Ar jiems žinoma, ką reiškia „raudonas“? O ką reiškia „kurtinys“?
Pradėjau gilintis, kaip neregiai suvokia pasaulį. Buvo labai įdomu. Bendravau su ekspertais, kurie padėjo suprasti, kad bus aišku, kaip tas paukštis atrodo, nes per mokyklos ekskursijas aklieji gali liesti iškamšas ir tam tikrus vaizdinius turi, o ir spalvas jie įsivaizduoja, nes žino, kad saulė geltona, kraujas raudonas ir t.t.
Dar vienas dalykas – aklieji ir silpnaregiai turi labai gerą vaizduotę. Kartais jau rašant tekstą galvoji, kad gal čia reiktų dar kažką parašyti, nes vaizduotė juk labai galingas ginklas, bet tuomet jau pradedi save stabdyt (juokiasi).
– Ar teko bendrauti su žmonėmis, kurie patyrė šią „Sengirės“ versiją? Kokios buvo jų reakcijos?
– Labai geros. Aš pats nesitikėjau, kad viskas taip pavyks – gerai sukurti filmo versiją akliesiems yra menas, tam reikia turėti daug žinių. Teko girdėti, jog skaitant šiai versijai parašytą tekstą jis primena japonų poeziją. Nes šiam filmui ne tiek svarbus tikslumas, kiek pats jausmas. Aišku, yra taisytinų vietų, nėra viskas idealu, kitą kartą jau būtų daugiau patirties.
Kartu liūdna, kad Lietuvoje nėra nei vieno kino teatro, kuriame būtų techniškai įmanoma rodyti filmus su garsiniu vaizdavimu. Tikiuosi, kad tai pasikeis.
– Kas laukia toliau? Ar sengirės tema dar bus plėtojama?
– Neįmanoma filme parodyti visko, kas toje sengirėje yra, todėl toliau laukia interaktyvi platforma apie sengirę. Veikimo principas bus toks: kompiuterio ekrane matai sengirę – šlama medžiai, čiulba paukščiai – patraukus pelę ir garsas, ir vaizdas pasisuka, gali dairytis aplinkui. Jei koks nors garsas patraukia dėmesį, spaudi ant kelmo ir žiūri, kaip ten vabalai gyvena. Kažkur viršuj suūkia, pasižiūri, ką pelėda daro.
Filmas yra linijinė struktūra. Atsisėdi ir žiūri tai, ką tau rodo. O čia kiekvienas filmą kursis sau, pagal savo scenarijų. Tačiau šiuo atveju, lygiai taip pat, svarbiausias bus jausmas. Kaip filmas buvo kuriamas žmonėms, kurie nemėgsta tipinių filmų apie gamtą, taip ir čia bus siekiama rasti meninę formą.
Kuriant „Sengirę“ reikėjo daug įvairios technikos. Ekspertai, vėlgi, sakė, kad to padaryti neįmanoma, nes projektas bus labai brangus. Bet mes labai norėjom ir padarėm.
Situacija su šiuo projektu yra tokia. Iš Lietuvos kino centro tokiam projektui galima daugiausia gauti 65 000 eurų. Bet vien programavimo darbai mums kainuos 95 000 eurų. Finansinės žirklės didžiulės, bet tikimės, kad ir žmonės prisidės, ir rėmėjų surasim, ir, galiausiai, pavyks visa tai įgyvendinti.
Labai tikimės per penkerius metus padaryti pirmąjį sluoksnį – kad žiūrovas galėtų sekti garsą ir klaidžioti. O paskui bus galima daryti kelis papildomus sluoksnius: pvz., jei esi mokinys, gali „pasiimti“ mokytoją, kuris tau pasakoja, ką matai, o jei esi suaugęs ir nori daugiau informacijos, gali „pasiimti“ mokslininką. Bet tai – dar toli.
– Kiek žmonių dirbs prie šio projekto?
– Daug. „Sengirė“, atrodo, buvo paprastas filmas – sėdi, filmuoji sau vienas, bet kai pasižiūri titrus, išvysti daugmaž 70 pavardžių žmonių, kurie prie filmo dirbo. Panašiai bus ir su ta platforma. Pavyzdžiui, brolis šiuo metu perprogramuoja kamerą. Taip pat reiks kurti įvairias metodikas, kaip filmuoti, kaip surasti tuos gyvūnus ir pan. Nes ir 360 laipsnių filmavimai yra visai kita specifika.
Manau, kad komanda bus didžiulė. Tai klausimas kitiems metams – tuomet vyks pasiruošimas. Turėsim rasti lokacijas, sukurti techniką, ją išsibandyti. Likę ketveri metai bus skirti filmavimui ir programavimui.
