Su 15min skaitytojais filmų restauratorius pasidalijo mintimis apie šią specifinę veiklos sritį, kurioje dera kūryba ir precizika, juostos restauravimo iššūkius ir klaidas, juodai baltiems filmams suteikiamas spalvas ir atgimstančią kino juostos madą.
– Papasakokite, kaip patekote į šią sritį?
– Pirmas buvo „Kim studijos“ projektas, čia reikėjo restauruoti Kristijono Vildžiūno studijų laikų filmą „Voras“. Paskui dirbau su „Meno aviliu“ – atkūrinėjome Audriaus Stonio „Neregių žemę“. Nuo tada ir pradėjau nuosekliai domėtis restauravimu.
Vėliau įstojau į tarptautinę vasaros filmų restauravimo mokyklą Bolonijoje, Italijoje. Ji buvo trumpa, gal trijų savaičių, bet joje mokėmės visko nuo juostos ryškinimo iki skaitmeninių procesų. Čia dalyvavo nedaug žmonių, tad pasiskirstę po penkis keliose grupėse kiekvienas mėginome savo rankomis naujinti filmus.
Beje, ši mokykla Bolonijoje – bene didžiausia pasaulyje įstaiga, kuri užsiima filmų restauravimu.
– Kaip vyksta pats filmų restauravimo procesas?
– Studijoje mes gauname nuskenuotą filmą. Ne taip, kaip Bolonijoje, kur jiems patiems reikia juostas išsirinkti, skenuoti ir atlikti darbą nuo pradžios iki galo. Mums juostas dažniausiai skenuoja Lietuvos archyvas. Kartais būna diskusijų, kokią kopiją skenuoti. Žinoma, geriausia turėti jas visas nusiskenavus: tiek pozityvą, tiek negatyvą, aišku, jeigu jie yra išlikę.
– Ką reiškia „pozityvas“ ir „negatyvas“?
– Filmai iš pradžių būdavo filmuojami ant negatyvinės juostos. Tada iš jos daromas interpozityvas. Tuomet, priklausomai nuo filmo tiražo, jeigu didesnis, tai būdavo daromas arba dar vienas internegatyvas, arba nedaromas ir iškart montuojama.
Jei tik įmanoma, visuomet stengiamės restauruoti iš negatyvo – pirminės juostos.
Vėliau iš sumontuotos kopijos būdavo dar padaroma ir kontrasto korekcija iš negatyvo pereinant į interpozityvą. Bet ten taip pat technologijos skirdavosi. Galiausiai iš tos medžiagos būdavo gaminamos pozityvinės kopijos, kurios ir keliaudavo į kino teatrus. Tad jeigu restauravimui gauni trečios ar penktos generacijos kopiją, kokybė būna gerokai prastesnė.
Todėl jei tik įmanoma, visuomet stengiamės restauruoti iš negatyvo – pirminės juostos. Negatyvas turi didesnį dinaminį diapazoną – nuo šviesiausio iki tamsiausio. Dvylika diafragmų ar „skylių“, kaip operatoriai tai vadina. Tuo tarpu pozityvas turi tik devynias ar dar mažiau: šiuo atveju šviesiausi ir tamsiausi tonai turi būti suspausti, kad sutilptų į tą diapazoną.
– O kas toliau?
– Kai gauname filmą, visų pirma padarome pradinę spalvų korekciją. Reikalas tas, kad nuskenuotas filmas būna labai blyškus arba, apskritai, dėl senumo spalvos nuraudonavusios arba nužaliavusios. Tačiau svarbiausia yra korekciją daryti lengvą, kad nesugadintum filmo.
Na, o tuomet jau imamasi restauravimo. Čia dirbame su kompiuterinėmis programomis: valome visokias šiukšles – neretai tenka kruopščiai dirbti kaip su fotošopu. Čia daug rankinio darbo, kurio automatiniai įrankiai nepadaro. Ir tai užima labai daug laiko.
– Kas trunka ilgiausiai?
– Daugiausiai valandų reikalauja rankinis darbas. Žinoma, automatines priemones galima naudoti: paleisti per naktį ir ryte pažiūrėti, kas pavyko. Tai pat nemažai laiko užima peržiūrinėjimas, ar gerai atlikai darbą.
Spalvų korekcija taip pat gali užimti nemažai laiko: viskas priklauso nuo to, kaip yra išsilaikęs pats filmas.
Kai jau filmas yra restauruotas beveik šimtu procentų, tuomet, galutinei spalvų korekcijai, kviečiame filmo operatorių arba režisierių, žinoma, jeigu jie dar gyvi. Jeigu ne, tuomet – jų kolegą, kad pakonsultuotų, ar nepersistengėme kažkur su spalvomis.
– Kuri filmų naujinimo proceso dalis jums asmeniškai labiausiai patinka?
– Spalvų korekcijos. Gal dėl to, kad daug metų su tuo dirbu.
– Kokios yra didžiausios klaidos, kurios padaromos restauruojant filmus
– Visų pirma, reikia labai atsargiai naudoti automatinius įrankius, mat jie gali išvalyti daug dalykų, kurių paskui ir nepastebėsi. Štai kodėl būtina visada lyginti su originalu.
Tarkime, A.Stonio filme „Antigravitacija“ beveik viso filmo metu krenta sniegas ir tuomet automatinio šiukšlių valymo išvis negali naudoti, nes jis lygina prieš tai buvusį kadrą su esamu ir žiūri, ar ten buvo tas taškelis, ar ne. Tad snaiges automatinis įrankis supranta kaip šiukšles ir jas visas išvalo. Tas pats yra ir su ugnimi, lietumi, staigiais judesiais. Apskritai automatinis įrankis yra viena didžiausių blogybių, bet jis naudojamas tam, kad paspartintų darbą. Kitaip darbas ties vienu filmu gali trukti ne vienus metus.
Snaiges automatinis įrankis supranta kaip šiukšles ir jas visas išvalo. Tas pats yra ir su ugnimi, lietumi, staigiais judesiais.
Dirbant su spalvų korekcija svarbu nepakeisti filmo taip, kad jis skirtųsi nuo originalo. Tam kviečiame operatorius, kurie atsimena, kaip tas filmas atrodė, arba pasižiūrime pozityvinę kopiją. Ne kartą per tikrą kino projektorių esame žiūrėję filmą, kad pajaustume, kaip tas filmas atrodė. Ir tai išties yra gan dažnai pasitaikanti problema. Jei spalvos koreguojamos pagal savo nuožiūrą, tai neretai išeina kone naujas filmas.
– Vaizdo restauruotojai dažniausiai dirba vieni, o gal turi asistentus?
– Nežinau, kiek Lietuvoje vaizdo restauruotojų yra, bet mes dažniausiai dirbame keliesi. Turiu du asistentus: Giedrių Bugenį ir Edgarą Nazarovą. Taip pat kartais žmones samdome iš šalies.
Tobuliausia būtų darbą susitvarkyti taip, kad prie brangios technikos ir programinės įrangos žmonės sėdėtų beveik visą parą. Pavyzdžiui, Bolonijos mokykloje dirba daug freelancerių: esant projektui nusamdoma kad ir dvidešimt žmonių. Tuomet jie visi sėdi viename kabinete ir dirba po aštuonias ir daugiau valandų. Tas vaizdas priminė fabriką.
– Kiek užtrunka atkurti vieno filmo vaizdą?
– Jeigu nebūtų jokių kitų darbų ir prie filmo prisėstų keli žmonės, tai vidutiniškai yra du trys mėnesiai. Bet dažniausiai būna pašalinių darbų, dėl kurių restauratoriai negali dirbti visu etatu prie vieno filmo. Tuomet restauravimas užtrunka ir pusę metų. Be to, ir per peržiūras sulaukiame pastebėjimų, apie kuriuos nebuvome pagalvoję. Mums jau atrodė, kad su šiuo filmu pabaigta, o tuomet kas nors tau parodo klaidas, ar problemas, kurias vėl reikia spręsti.
– Ar įmanoma nespalvotus filmus paversti spalvotais?
– Tokia praktika yra. Yra net ir specialios programos, kurios paspartina šį darbą.
Tiesa, šiuo atveju egzistuoja du skirtingi požiūriai: vieni sako, kad taip sukuriamas visai kitas filmas, o kiti – kad reikia atgaivinti seną medžiagą. Beje, esama ir kino operatorių, teigiančių, kad restauravimas išvis nereikalingas. Mat jiems netrukdo tos baltos šiukšlės, kurios visada būdavo pozityvuose.
Iš dalies ir aš pritariu, kad nebūtina išvalyti visiškai smulkių šiukšlyčių – jos priduoda autentiškumo. Tačiau dabartiniais laikais, kai apskritai mažėja žmonių, kurie matė filmus iš kino juostos, tai jiems kino juostos netobulumas labai kliūva. Tad neretai tenka taikytis prie šių laikų skaitmeninių formatų.
– Tai jūs pats esate tarsi tarp dviejų stovyklų: seno, autentiško kino ir naujųjų žiūrovų, kurie nori matyti steriliai išvalytą kiną?
– Tiesą pasakius, šiukšlių ant kino juostų būdavo ir senais laikais ir tai traktuota kaip nekokybės ženklas. Nemažai operatorių anuomet siekdavo visiškai švaraus vaizdo ir net „grūdo“, kuris dabar labai populiarus, vengdavo.
Šiukšlių ant kino juostų būdavo ir senais laikais ir tai traktuota kaip nekokybės ženklas.
Dar viena iš klaidų – tai siekis panaikinti kameros judesius. Tačiau reikia turėti galvoje, kad tais laikais nebūdavo tokių stovų kaip dabar, tad kartais filmuodami operatoriai kažkur užkliūdavo ar sudrebėdavo kamera. Tokius dalykus dabar restauratoriai mėgsta ištaisyti. Bet, tarkime, italų restauravimo teoretikai sako, kad negalima tokių dalykų taisyti, nes šitaip pažeidžiamas filmo autentiškumas. Jeigu kas nors norėtų tyrinėti, kaip filmas buvo filmuojamas, tai to padaryti nebegalėtų. O juk autentiškas filmas tyrėjui būtų padėjęs suvokti, kad kamera stovėjo ant trikojo, tačiau kažkas buvo ne visai gerai pritvirtinta. Todėl einant žmogui sulingavo grindys ir kamera sujudėjo. Tokios detalės gal būti labai svarbios kino istorijos tyrinėtojams ateityje.
Dažnai senųjų filmų operatoriai patys pasako, kad jiems nelabai kokybiškai pavyko priartinti vaizdą ir restauruojant filmą prašo ištaisyti į lygesnį. Tačiau aš nesutinku to daryti.
– Ar galėtumėte išskirti vieną filmą, kurį atnaujinti buvo sunkiausia?
– Ne kartą teko dirbti su Sergejaus Loznicos filmais. Jis savo darbuose naudoja daugybę skirtingų archyvų medžiagos, tai ją visą atnaujinti yra didžiulis iššūkis. Pamenu, kai dirbome prie jo filmo „Babij Jaras. Kontekstas“ – turėjome kalnus archyvinių vaizdų ir labai nedaug laiko, tad, pamenu, dirbdamas prie šios medžiagos dešimt naktų iš eilės nakvojau studijoje.
– Kiek laiko užsiimate restauravimu?
– Kaip ir „Meno avilys“, restauravimu užsiimu nuo 2012 metų. O spalvas koreguoti pradėjau kokiais 2005 metais dirbdamas Varšuvoje. Tuomet dirbau laboratorijoje, kur kino juostas spalvindavome „telecine“ būdu. Kaip tik tuo metu atsirado skaitmeninės kameros ir buvo pradėtos naudoti filmams. Taip juosta gan greitai išėjo iš apyvartos.
Tačiau dabar juosta vėl pamažu sugrįžta. Pavyzdžiui, dabar dirbu prie Linos Laužytės ir Nerijaus Milerio filmo: siekiant efekto, jis bus perkeltas į kino juostą, o tada atgal į skaitmeninį formatą. Tokį formatą anksčiau jau esame išbandę su Vytautu Katkumi: buvo įdomu pamatyti, kad tokiu atveju spalvos pasikeičia ir tada net sunku pasakyti, ar čia su skaitmenine kamera filmuota, ar su juosta.
Dabar kino juosta labai madinga koreguojant spalvas ir daugelis nori, kad filmas atrodytų taip, tarsi jis būtų ant kino juostos filmuotas.
– Ar galima teigti, kad kino juosta grįžta į madą?
– Kino juosta niekur nebuvo pradingusi: daugybę žmonių su ja dirbo net ir skaitmenos bumo metu. Jie atidirbinėjo emulsijas, kad gerai atrodytų spalvos ir tas įdirbis yra išlikęs, todėl nesinori jo prarasti.
Masiškai pradėjus filmuoti su skaitmenine kamera, profesionalai sakydavo, kad tai plastikinis vaizdas, tarsi netikras. Ypač daug dėmesio spalvoms skyrė „Kodak“: jie ir dabar bendradarbiauja su skaitmeninių kamerų gamintojais. Nemažai apie spalvas konsultuoja tie žmonės, kurie dar dirbdavo prie kino juostų.
Yra toks terminas „Color scientists“: jie siekia padaryti, kad skaitmeninė kamera filmuotų panašiai kaip kino juosta.
– Ar jaučiatės, kad jūsų darbas yra vertinamas? Juk filmų restauruotojų pavardės vos šmėkšteli ekrane prabėgant titrams.
– Jis nematomas, tačiau man neatrodo, kad tai didelė problema. Yra daugybė žmonių, kurių darbai nematomi. Tačiau aš dėl to nesijaučiu nuskriaustas. Pavyzdžiui, filmų spalvų korektoriai taip pat nėra nei matomi, nei apdovanojami, nors prie filmo praleidžia kone tiek pat laiko, kiek montuotojai. Bet juk svarbiausia, kad būtų geras filmas...