Šis serialas pastatytas pagal dar 1985 m. pasirodžiusį M.Atwood romaną (orig. Handmaid‘s Tale). Tai istorija apie pasaulį, kuriame gimstamumas staiga sumažėja iki katastrofiškų žemumų. Per naktį tyliai perimama demokratiškai išrinkta valdžia, ir Jungtinės Valstijos tampa Gileado respublika. Pokyčiai daromi labai pamažu, nieko drastiško iškart ir neįvyksta. Tačiau pasakojimas prasideda pasaulyje, kuris jau visiškai neprimena mums įprasto – paremto asmens laisve ir lygiomis teisėmis.
Kaip ir romane, serialo istorija pasakojama iš tarnaitės Ofredės perspektyvos (akt. Elizabeth Moss). Tarnaitės Gileade yra vaisingos moterys, kurių vienintelė paskirtis – gimdyti vaikus vadų šeimoms. Joms neleidžiama turėti jokių asmeninių daiktų, bet kokių santykių ir net skaityti. Pastarajam tikslui net užrašai parduotuvių iškabose pakeičiami paveikslėliais, kad nenukreiptų dėmesio nuo svarbiausio tikslo – vaikų gimdymo.
Priverstinė sueitis kartą per mėnesį su Vadu, lovūgalyje tuo metu sėdint jo žmonai, – savaime suprantama. Apie atsisakymą negali būti nė kalbos. Na, taip, kartą per dieną jos poromis išleidžiamos nueiti iki parduotuvės parnešti produktų, tačiau tuo laisvė ir baigiasi. Apie draugystę, jausmus, norus, siekius ar meilę kalbėti nė neverta.
Vienas iš esminių skirtumų tarp romano ir serialo yra tai, kad romane kontekstas pateikiamas labai taupiai. Ten gana nedaug sužinome apie Ofredės praeitį ir tai, kas nutiko jos vyrui bei dukrai. Galiausiai, ten gana nedaug paaiškinama, kaip pasaulis tapo tokiu, koks yra.
Tuo tarpu, jau pirmasis serialo sezonas (šiuo metu kuriamas ir antras) žiūrovui pateikia ne tik daug priešistorės, bet ir atskleidžia ne ką mažiau svarbius antraplanius veikėjus: Vadas, jo žmona, tame pačiame name gyvenantis sargas ir namų šeimininkė bei geriausia Ofredės draugė.
Efektą dar labiau sustiprina tai, kad serialo veiksmas vyksta šiais laikais – kai staiga nebelieka ne tik literatūros bei spaudos, bet ir interneto, kompiuterių, išmaniųjų telefonų. Kai informacijos prieinamumas, pasiekęs niekada anksčiau nematytą lygį, eiliniams Gileado gyventojams tampa nuliniu. Galiausiai, kai kova už moterų teises ir lygybę yra davusi kur kas geresnių rezultatų nei devinto dešimtmečio viduryje, toks kontrastas atrodo tikrai kraupiai.
Tačiau baisiausia pagalvoti apie tai, kaip iš tikrųjų politikai ar kitos grupės spręstų tokio rimtumo krizę. Juk pasaulyje toli gražu ne vienas pavyzdys, kur žmogaus teisės net ir XXI-ame amžiuje nieko nereiškia – vienas geriausių pavyzdžių yra Šiaurės Korėja. Uždaroje valstybėje užtenka pasikeisti vienai kartai, kad žmonės paprasčiausiai nebežinotų, kas yra normalus gyvenimas – toks, kaip jį suprantame mes. O tada kažką pakeisti pasidaro nepaprastai sunku, nes likęs pasaulis į tokius reikalus kišasi labai nenoriai.
Todėl neturėtų būti keista, kad nesvarbu kam – politikams, radikalų grupuotėms ar net ir interneto komentatoriams – prakalbus apie siekius apriboti žodžio ar asmens laisvę, tai sutinkama su tokiu pasipriešinimu. Galiausiai, juk ir mums visai neseniai tapo pažįstama situacija, kai valdžią gauna žmonės, manantys, kad labai gerai žino, kaip turi gyventi kiti.
Tačiau tam ir turėtų būti priešinamasi, nes nenormalūs dalykai norma tampa labai pamažu. Juk uždraudus vieną dalyką, kodėl negalima, vardan šviesaus ir kilnaus tikslo, uždrausti ir kito? O jei galima uždrausti, kodėl negalima ir priversti? „Tarnaitės pasakojimas“ į šiuos klausimus atsako net vaizdžiau, nei norėtųsi.
Serialą „Tarnaitės pasakojimas“ galite pažiūrėti „Telia“ televizijos „Kino Klube“.