Gracios Querejetos darbams būdinga tėvų ir vaikų santykius analizuojanti tematika. Ispanų režisierė tiriančiu žvilgsniu stebi sudėtingą šeimyninę dinamiką, ypač daug dėmesio skirdama problemiškam paauglystės laikotarpiui, neretai tampančiam išbandymu visai šeimai. Jos pasakojimams būdinga realistiška maniera, nuosaikus tonas. Autorė vengia perdėto dramatizmo – jos kino kalba itin palanki subtiliems intymių šeimos mechanizmų niuansams atskleisti.
Maištingas paauglys Jonas (Aron Piper) gyvena su aktorės karjeros siekiančia motina Margo (Maribel Verdu, publikai pažįstama iš Guillermo del Toro „Pano labirinto“ ir Alfonso Cuaróno „Taip pat ir tavo mamą“). Jaunuolis ne tik pašalinamas iš mokyklos už įžūlų elgesį, bet ir kerštaudamas nunuodija kaimyno šunį. Kantrybės taurei persipildžius, motina išsiunčia Joną pas senelį – buvusį karininką – tikėdamasi, jog šio disciplinuotumas ir griežtumas išeis paaugliui į naudą.
Senelis Maksas (Tito Valverde) gyvena nedideliame miestelyje prie jūros. Jis sąžiningas, užsispyręs, ištikimas savo moralės standartams, asketiškas. Nuo pasaulio atsiribojęs vyriškis kasdien bėgioja ir nežiūri televizijos. Joną stebina toks gyvenimo būdas, tačiau anūką ir senelį sieja negebėjimas atsiverti, išreikšti savo emocijų. Netikėtas dviejų skirtingų kartų šeimos narių susidūrimas jiems padeda geriau pažinti ne tik vienam kitą, bet ir save.
Maksas supažindina Joną su rimtu, dėl seksualinės orientacijos patyčias patiriančiu Toniu (Boris Cucalon), tačiau maištingas paauglys susideda su netinkama vietine kompanija. Tragiško incidento metu nužudomas vienas iš naujųjų Jono kompanionų, o pats jaunuolis patiria rimtą traumą. Maksas siekia bet kokia kaina išsiaiškinti tikrąjį kaltininką, net jei tiesa būtų itin nepatogi.
Filmas išsiskiria realistiškais, įtaigiais charakteriais. Visi dramos veikėjai – gyvi žmonės, su jiems būdingomis teigiamomis ir neigiamomis savybėmis. Nė vienas nėra idealizuojamas. Papildomo svorio šiam nuosaikiam kūriniui prideda įtaigi ir natūrali stipraus aktorių kolektyvo vaidyba.
Užslopintos emocijos „15 metų ir 1 dienoje“ atidengiamos sluoksnis po sluoksnio. „Šis filmas atsirado iš paprasto siekio nedramatizuoti. Visuomet pastatau savo herojus į itin sudėtingas situacijas, palikdama vilties kruopelę, nes problemos neturėtų mūsų paralyžiuoti,“ – teigė režisierė.
„15 metų ir 1 diena“ yra pasakojimas apie tėvų ir vaikų santykių kompleksiškumą, jų abipusius lūkesčius ir iš to kylančias įtampas, skatinantis spręsti neišvengiamai kylančias problemas bei mokytis vieniems iš kitų.
