Tai – pirmasis pagrindinis D.Grinio vaidmuo kine, lig tol jis geriau buvo žinomas kaip teatro aktorius. Bet ir teatras į gyvenimą pasibeldė netikėtai – 12-oje klasėje, prieš tai nemačius nė vieno spektaklio...
D.Grinys pasakoja apie sprendimą sukti į vaidybą, teatro atneštas asmenines pamokas ir pasiruošimą įkūnyti „Pietinia kronikų“ Rimantą, su kuriuo jį sieja daug paralelių.
– Džiugai, žinau, kad planavai tapti rankininku, bet 12-oj klasėj ištiko trauma. Dažnai pagalvoji, kaip gyvenimas būtų susiklostęs, jeigu ne ji?
– Nori nenori, bet kartais pagalvoju apie tai. Tačiau nieko negaliu pakeisti. Ir aš iš esmės esu deterministas – man atrodo, viskas yra taip, kaip turi būti, ir esu dėl to laimingas.
– Su rankiniu dar turi kažkokį santykį?
– Kai tik turiu galimybę, važiuoju pasižiūrėti Molėtų rankinio komandos, kurioje žaidžiau. Neseniai buvo rengiamas kalėdinis turnyras, pats jame dalyvavau. Susirinkom su sena komanda, pažaidėm. Per pastaruosius metus tai buvo vienas maloniausių man nutikusių dalykų.
Kai nusprendžiau sukti į aktorystę, buvau išvis nematęs nė vieno spektaklio.
– Patyrus traumą, reikėjo ieškoti naujo gyvenimo plano ir pradėjai galvoti apie vaidybą. Kaip tu, dvyliktokas, tuo metu supratai, kas ta aktorystė yra ir kaip atrodys tavo kaip aktoriaus gyvenimas?
– Iš tikrųjų tai nelabai įsivaizdavau. Kai nusprendžiau sukti į aktorystę, buvau išvis nematęs nė vieno spektaklio. Apie aktorius žinojau tiek, kiek juos mačiau televizijoje, filmuose. Aš net nežinojau, kaip repetuojamas spektaklis, kaip tiek teksto išmokti.
Rolandas Kazlas, mano kraštietis, taip pat aktorius. Žiūrėjau jo „Nekenčiu reklamos“ skečus. Galvojau, kad irgi kažkokiais panašiais dalykais galėsiu užsiimti ir gerai leisiu laiką.
– Aktorystė sudėtinga profesija, joje daug konkurencijos ir ne visiems pavyksta įsitvirtinti. Stodamas į aktorinį turėjai kokį nors planą B?
– Manęs draugai sportininkai irgi klausinėjo: ką darysi, jei neįstosi? O aš stodamas nesirinkau jokio kito varianto, tik aktorystę LMTA, ir draugams sakiau, kad planas B tik atitrauks mano dėmesį nuo plano A (juokiasi).
Pirmo kurso pirmą pusmetį galvojau studijas mesti. Dar nebuvau įsikirtęs, kaip tuos etiudus daryti. O daug kas jau atėjo su teatriniais backgroundais ir jiems sekėsi geriau. Man buvo žiauriai sunku. Pirmam pusmety gavau, atrodo, 8-is. Kažkam dėstytojai jau pasiūlė išeiti. Aš pakalbėjau su Viktorija Kuodyte. Sakau: nežinau, vis dėlto, ar čia yra mano vieta. Ji pasiūlė dar pusmetį pabūti.
Pabuvau, antrą pusmetį darėm etiudus pagal Daniilo Charmso „Nutikimus“. Ir tada many kažkas persilaužė. Pajutau kažkokią teatrinę tiesą, supratau, ką turiu jausti ant scenos. Nuo tada nė karto nesuabejojau, kad esu ten, kur ir turiu būti.
– Tikiu, kad studijos tau daug davė. Bet turbūt kažko ir neišmokė – kai kurias pamokas galbūt gavai jau pradėjęs vaidinti už akademijos ribų.
– Išėjus iš akademijos, pradėjus vaidinti teatre, iš tiesų prasideda nauja mokykla.
Bet aš buvimą teatre priimu kaip didžiulę dovaną, man labai smagu čia būti.
Kai repetuoji spektaklį, spektaklių būna trys: pirmiausia, kai tik pradedi repetuoti su medžiaga, tuomet, kai jau eini į sceną, galiausiai – kai yra įjungiamos šviesos ir visos teatro mašinos. Atsidūrus teatre pajauti visai kitą tempą, ritmą, įtampą. Ir turi prie to prisitaikyti.
Bet aš buvimą teatre priimu kaip didžiulę dovaną, man labai smagu čia būti. Jei tai kada nors pasikeis, galbūt teatrą paliksiu ir tapsiu picų kepėju.
– Ką naujo supratai apie save kaip žmogų, kai pradėjai aktorystės kelią?
– Atradau, kiek daug kaip žmogus savyje talpinu. Iki aktorystės atrodė, kad buvau aplipęs dideliais molio sluoksniais. Būdamas teatre tuos sluoksnius vis trupinau, jie krito nuo manęs. Taip išmokau būti atviras. Nebėgti nuo savo jausmų, apie juos mąstyti ir kalbėti savo mintimis.
– Bet atvirumas turbūt reiškia ir pažeidžiamumą. Nesinori kartais daugiau savęs pasilikti tiesiog sau?
– Kiek reikia, tiek savęs ir atiduodi. Jauti tą ribą. Aišku, būna visko, kartais ją ir pražiūri.
Bet man atrodo, kad nuoširdumas yra vienintelis kelias į gerą teatrą. Tai, ką darai, turi paversti asmeniška sau. Kitaip, man atrodo, bus tiesiog neįdomu. Vienintelis mano paties kriterijus teatrui – jis turi mane jaudinti. Visą laiką norisi matyti, kad scenoje kažkas dedasi su žmogumi: kad jam tikrai skauda, kad rūpi, kad tai yra asmeniška.
– Sakai, kad kibirkščiai įžiebti reikia asmeninio ryšio. Esi turėjęs atvejų, kai atrasti ryšio, asmeninės jungties su personažu iš pradžių nepavyko?
– Yra personažų, su kuriais galbūt vis dar nesu atradęs asmeninio ryšio, bet negaliu to išduoti (juokiasi).
Ryšys atsiranda per ilgas, sunkias, alinančias repeticijas. Per darbą ir smalsumą. Kartais jauti, kad visa tai niekur neveda ir daužai galvą į sieną. Bet daužysi daužysi ir kažkurią akimirką vis tiek kas nors suskils. Arba galva, arba siena.
Aš esu giliai tikintis žmogus. Per tai ir radau asmeninį santykį su šiuo personažu.
Man pačiam asmeniškiausias spektaklis yra Jokūbo Brazio „EQUUS“ Nacionaliniame dramos teatre. Ten, atrodo, vyksta baisūs dalykai. Berniukas išbado šešiems arkliams akis, atsigula į psichiatrinę ligoninę. Bandoma išsiaiškinti, kodėl jis taip pasielgė. Galiausiai, viskas atsiremia į tikėjimą. Aš esu giliai tikintis žmogus. Per tai ir radau asmeninį santykį su šiuo personažu.
Apskritai, tikriausiai su visais vaidmenim asmeninio ryšio ieškau per tikėjimą ir meilę.
– Kine taip pat?
– Iš esmės mano užduotis kine lieka ta pati: veikti partnerį, veikti žiūrovą ir priversti juos patikėti tuo, ką darau. Turbūt kažkaip panašiai yra ir su ryšio paieška.
O dar labai įdomu, kad merginą, kurią personažas įsimyli, filme vaidina ta pati mergina, kurią aš įsimylėjau mokykloje.
Tačiau filmas „Pietinia kronikas“ apskritai buvo unikali patirtis, nes mano ir pagrindinio personažo istorijos turi labai daug paralelių. Abudu sportininkai, abudu įsimylėjom merginą, o norėdami su ja suartėti pradėjom kapstytis po meną ir save ten atradom. O dar labai įdomu, kad merginą, kurią personažas įsimyli, filme vaidina ta pati mergina, kurią aš įsimylėjau mokykloje ir dėl kurios atėjau į vaidybą: aktorė Digna Kulionytė.
Šiuo atveju tų asmeniškumų man visiškai nereikėjo ieškoti. Tai tiesiog buvo kelionė laiku, refleksija etapo, kuris suformavo mane tokį, koks esu šiandien.
– Kaip atrodė pasiruošimas Rimanto vaidmeniui? Ir kiek teatre išmoktos pamokos čia pravertė, o kiek vaidinant kine vis tik reikėjo persimokyti?
– Pirmiausia, reikėjo susipažinti su regbiu. Palankiau treniruotes Vilniuje ir supratau, kad tai visai kitokia sporto specifika, nei buvau pratęs. Po treniruočių pajusdavau raumenis, apie kurių egzistavimą net nežinojau arba buvau seniai pamiršęs. Vėliau užsimečiau papildomų kilogramų, užsiauginau raumenų masės, kad nesijausčiau kaip sliekas tarp milžiniškų stiprių vyrų (juokiasi).
Mokiausi šiaulietiškos šnektos. Turėjau draugų šiauliečių, su jais skaitydavau scenarijų, su režisierium, kitais filmo komandos nariais. Dar „Youtube“ yra toks videkas – „Šiaulių kalbos pamokėlė“. Labai senas, labai maroziškas, bet pravertė. Pradėjau buityje šnekėti šiaulietiškai, kol pavyko laisvai improvizuoti, atsirado ir tam tikros kalbėjimo intonacijos. Išgirdau net iš šiauliečių komplimentų!
Nors neturėjau tiesioginio sąlyčio su knygoje ir filme vaizduojamu laikotarpiu – apie jį žinau tik iš pasakojimų, istorijos, dokumentikos – man visa tai atrodė kaip savotiška egzotika: tiek daug laisvės ir visiškai neaišku, ką su ja daryti (juokiasi). Labai įdomu.
O dėl teatrinių pamokų… Vaidinau labai intuityviai, vedinas didelio smalsumo, ir mokiausi procese, nes LMTA kino vaidybos pamokų daug neturėjom. Dažniausiai pavykdavo padaryti tai, ką reikia, nežinant, kaip reiktų tai įvardinti. Esu dėkingas režisieriui Ignui Miškiniui, iš kurio gavau daug vertingų pamokų.
– Koks Ignas Miškinis tau pasirodė kaip režisierius?
– Man jis pasirodė labai laisvas žmogus, kurio akyse visada dega ugnelė Jis dirba ir kuria vietoje, daug improvizuoja ir niekada nevynioja į vatą. Dėl to gera dirbti, aikštelėje sukuriama jauki atmosfera ir nebijai nei klysti, nei būti pažeidžiamas. Ignas sugeba suburti komandą: mes visi dėl to tikslo dirbom, stengėmės, rūpinomės vieni kitais. Šita komanda, šis projektas man ir įskiepijo meilę kinui.
– „Pietinia kronikas“ vaidmuo praskynė kelią į programą „European Shooting Stars“. Prisimeni, ką pagalvojai sužinojęs, kad buvai atrinktas? Tai tik trečias kartas Lietuvos istorijoje, kai čia dalyvauja aktorius/ė iš Lietuvos.
– Filmo prodiuseris Lukas Trimonis pasiūlė užpildyti paraišką. Maniau, bus labai juokinga, jei laimėsiu konkursą vien Lietuvoj. Bet taip ir nutiko. Galvoju, jėga, jau savam kaime kažkas pastebėjo, man to ir užtenka. O tada, kai sužinojau, jog važiuosiu ir į Berlyną, viskas atrodė siurrealu. Ir atsirado stresas.
Supratau, kad reiks ten vykti, kalbėti svetima kalba su labai rimtais žmonėm prieš dideles auditorijas. Beveik visi kiti atrinkti aktoriai turi agentus, filmuojasi didžiuliuose projektuose. Jau net mūsų followerių skaičių „Instagrame“ palyginus… (juokiasi). Iš pradžių pasijaučiau mažiukas tarp jų. Bet vėliau sau pasakiau, kad mes juk visi esam toj pačioj valty. Ir važiuoju atšvęsti šito asmeninio, komandos, o galų gale ir Lietuvos laimėjimo.
– Mums pavyko susitikti tik iš trečio karto – dar nesi Berlyne, bet „Shooting Stars“ programoje veiklos jau prasidėjo.
– Turėjom trijų dienų susitikimus nuotoliu. Pirmą dieną susitikom su kitais aktoriais. Kitas dvi dienas vyko pažintis su industrijos profesionalais: trumpos, 10 min. speed-datingo sesijos su aktorių atrankos režisieriais. Tai labai rimti vardai, žmonės, dirbę su „Better Call Saul“, „Boratu“, „Walking Dead“ ir kt. Prieš susitikimus žiauriai jaudinausi, bet jau nuo pirmo pokalbio viskas vyko labai žmogiškai ir šiltai. Po jų nukrito ir dalis jaudulio dėl paties Berlyno: supratau, kad nėra viskas taip baisu.
– Su kokiu lūkesčiu keliauji į Berlyną?
– Važiuoju atšvęsti šitą laimėjimą, susipažinti su nuostabiais aktoriais, žmonėmis, turinčiais daugiau patirties nei aš, plačiau pažinti kino industriją. Pakeliui prigriebti kokį patarimą, kuris galėtų padėti mano tolimesnei karjerai. O ar tai kažkur nuves, ar ne… Tai jau ne visai nuo manęs priklauso, palieku tai Dievo valioj.
