Metinė prenumerata tik 7,99 Eur! Karūnuokite savaitgalį kokybišku turiniu.
Išbandyti
2022 06 26

Siaubo drama „Vyrai“: apie košmarą, užgimusį Rojaus sode ir besitęsiantį iki šiol

Filmo pavadinimas nuteikė dar vienam kino kūriniui, kokių ženkliai padaugėjo po #MeToo judėjimo. Kitaip tariant, tokiam, kuriame vienokiu ar kitokiu būdu bus pasakojama, jog dėl visų pasaulio negandų, o konkrečiau, dėl per amžius susiklosčiusios moterų padėties visuomenėje, yra kalti vidutinio amžiaus baltaodžiai vyrai.
Jessie Buckley filme „Vyrai“
Jessie Buckley filme „Vyrai“ / „Scanpix“ nuotr.

Labai neklydau. Šios minties atgarsių filme esama, nors iš tiesų brito režisieriaus Alexo Garlando visai nedomina sociumas, o rūpi žmogaus psichologija ir tai, ką galima pavadinti universalijomis, beje, ryškėjusiomis ir ankstesniuose jo kūriniuose – mokslinės fantastikos filme „Ex Machina“ (2014), pasakojusiame apie tai, ką reiškia būti žmogumi, ir „Sunaikinime“ (2018), prabilusiame apie genų inžinerijos siaubus ir planetos likimą.

Kad, pavadinkime, apibendrinimai Garlandui rūpi ir šįkart, nurodo jau pats naujausio kūrinio pavadinimas bei faktas, kad čia vaidina tik du pagrindiniai aktoriai: nuostabioji Jesse Buckley, įkūnijanti našlę Harper ir tuo pačiu reprezentuojanti visas moteris, ir Rory‘is Kinnear, vaidinantis net kelis skirtingus personažus – namo šeimininką, mitinę būtybę žaliąjį žmogų, vikarą, barmeną, policininką. Žodžiu, vyrus.

Po sutuoktinio savižudybės Harper atvyksta į Anglijos miestelį ir apsistoja atokiame provincijos name, kur tikisi atgauti dvasios ramybę. Tačiau siaubo žanras mus įpratino, kad tokiuose namuose nieko gero nelauk. Keisti, nors iš pirmo žvilgsnio lyg ir nekalti dalykai, ima dėtis vos tik moteris įžengia pro duris. Namo šeimininkas gašliai į ją žiūri, laido nekorektiškas replikas, klausia nederamų klausimų („Kur jūsų vyras?“), o šiai paragavus iš sodo nusiskinto obuolio, pajuokauja, kad taip daryti nederėjo, nes šis vaisius yra uždraustas.

Nebūtina būti labai apsiskaičiusiam, kad suprastum nuorodą į Pradžios knygą, istoriją apie Adomą ir Ievą, kuri tampa pagrindiniu filmo prasminį audinį laikančiu ir jo interpretavimo strategiją tam tikra kryptimi kreipiančiu intertekstu.

Kur link šis intertekstas veda? Atsakymo giliai ieškoti nereikia. Režisierius kuria pakankamai lengvai išlukštenamą alegoriją apie kaltę. Tiek asmeninę, pačios Harper, nes ši jaučiasi kalta dėl vyro savižudybės, tiek universalią, kamuojančią ar, anot vyrų, turinčią kamuoti visą moterų padermę, kadangi pirmoji moteris – Ieva – sugundė vargšą Adomą, davė jam atsikąsti uždrausto vaisiaus ir taip užtraukė visai žmonijai Dievo bausmę – mirtingumą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pastatus įdomiais daro ne tik fasadai: kodėl svarbu, kad jie galėtų pasakoti istorijas?
Reklama
Gal pats metas dalyvauti „Saulėlydžio“ sagos maratone? Visos dalys jau „Telia Play“ platformoje
Reklama
Parama gamtai gali būti ir tvaresnė, ir stilinga: „Lidl“ ir Lietuvos jūrų muziejus pristato unikalią suvenyrų kolekciją
Reklama
Išmanūs transporto infrastruktūros sprendimai – naujasis pažangos etapas pasitelkiant 5G
Užsisakykite
15min naujienlaiškius