2021-ųjų „Bitininkas“ yra 1992-ųjų to paties pavadinimo filmo tęsinys (ignoruojantis antrą ir trečią senojo „Bitininko“ dalis). Pavadinimu neišduodama, kad tai antroji dalis ir patį pasakojimą scenaristai stengėsi suręsti taip, jog eilinis žiūrovas galėtų ateiti apie originalą nežinodamas – ko trūks, paaiškins patys veikėjai.
Lygiai tokį pat triuką prieš keletą metų matėme su „Helovinu“, tapusiu to paties pavadinimo 1978-ųjų siaubo filmo tęsiniu. Tąkart sugrįžimas atrodė labiausiai stumiamas nostalgijos – nors 2018-ųjų versija ir žaidė su idėjomis apie JAV meilę ginklams bei žiniasklaidos norą iš tikrų žmogžudysčių išspausti kuo skandalingesnes istorijas. Iš esmės „Helovinui“ sugrįžti didelės priežasties kaip ir nebuvo.
O štai „Bitininkas“ sugrįžta labai aiškiai žinodamas kodėl. Bitininko pabaisos legenda tęsinyje atrodo net labiau motyvuota ir glaudžiau susijusi su tikruoju pasauliu negu originale.
Kas yra Bitininkas?
Originale Bitininkas – tai Čikagos miesto legenda, juodaodis su kabliu vietoje rankos, neva atsakingas už kraupiausius vietinių nužudymus. Studentė Helena (Virginia Madsen), tirdama pasakojimus, susiduria su Bitininku akis į akį. O kelionės metu netenka visų įmanomų artimųjų, finale sudega lauže drauge su Bitininku.
Bitininko identiteto dilema – tikras antgamtinis žudikas ar viso labo legenda, dangstanti nusikaltimą – idealiai tinka filmo temai.
Praeina keli dešimtmečiai ir pavojingus daugiabučius, kuriuose vaidenosi Bitininkas, pakeitė prašmatnūs namai. Juose gyvena Anthonis (Yahya Abdul-Mateen II) ir Brianna (Teyonah Parris) – dailininkas ir meno parodų kuratorė. Išgirdęs apie Heleną ir Bitininko legendą, Anthonis ima mindžioti bibliotekų slenksčius, brautis į senųjų laikų pastatus. Taip jis įsikvepia pirmajam kūriniui, o vėliau visai parodai, skirtai Bitininkui.
Nereikia nė sakyti, kad vėl prasideda mistiniai Bitininko nužudymai.
Riba tarp tikrovės ir fikcijos
Legenda byloja, kad Bitininką išsikviesti galima penkis kartus į veidrodį pasakius jo vardą. Toks ir yra pirmasis Anthonio kūrinys – veidrodis su iššūkiu kartoti šį žodį. Gan ilgai filmas verčia spėlioti, kas tėra mitas, o kas tikra. Pirmieji miršta parodos rengėjai, Briannos kolegos, žvelgę į Anthonio darbus ciniškai. Liudininkų jokių. Gal tai visai ne magija, gal Anthonis naujai kūrybai tiesiog žengė žingsnį iš tapybos į žudymus performansus?
Bitininko identiteto dilema – tikras antgamtinis žudikas ar viso labo legenda, dangstanti nusikaltimą – idealiai tinka filmo temai. Mat prie originalo mitologijos naujasis kūrinys pratęsia mintį. Bitininkų buvo ne vienas, o daugybė – jais vadinami policijos neprižiūrimame, vargingame rajone mirę juodaodžiai. Vieni nukankinti dar vergovės laikais, kiti be jokio paaiškinimo nušauti vos prieš keletą metų. Šiandienos „Bitininko“ pasaulis labai aiškiai įtraukia „Black Lives Matter“ idėjas.
Smurtas, kaip vienintelė išeitis tų, kurie neturi jokio kito balso.
Žaidimas, kai nežinai, kur prasideda ir baigiasi mistika, veikia. Užuot buvęs eiline siaubo filmų pabaisa, Bitininkas iš dalies tampa neišgirstos, metų metus likimo valiai paliktos ir galiausiai dėl turtuolių namų išvarytos bendruomenės balsu. Smurtas, kaip vienintelė išeitis, tų, kurie neturi jokio kito balso.
Socialinės temos
Vienoje šmaikščiausių filmo scenų žiniose pranešama apie prie Anthonio kūrinio nužudytus žmones. Ir nuoširdžiai apsidžiaugia išgirdęs savo vardą. Užtrunka kelias sekundes, kol Anthonis susipranta, koks paminėjimo kontekstas.
Ir kartu mirtys sietinos su problemomis Čikagos rajone, kuriame juodaodžiai ilgiausiai gyveno namuose su skylėmis sienose. Atėjus „menui“ pinigų staiga atsirado ir stikliniams dangoraižiams, ir gėrimams. Bitininko žudymai yra dar ir kerštas meno pasauliui, taip „besirūpinančiu“ kenčiančiais juodaodžiais. Nors rūpestis tiesiogiai priklauso nuo gaunamų milijonų skaičiaus.
Šios įtampos tarp magijos ir realybės kulminacija pasiekiama finale. Kaip ir pridera „Black Lives Matter“ temomis žaidžiančiam filmui, į veiksmą įsitraukia policija. Taip žudymo tema vėl įgauna naują kontekstą. O veikėjai, ypač Brianna, turi pasirinkimą apibrėžti: Bitininkas – tai legenda ar tikrovė?
Deja, kai kurie kontekstai tėra malonios dovanėlės, kuriomis daugelis žiūrovų nepasidžiaugs. Mat filmo pateikiamos temos ir jo pasakojama istorija toli gražu nežengia koja kojon.
„Bitininko“ dialoguose ne kartą minima gentrifikaciją (žemesnės ekonominės klasės mikrorajonas dėl žemų kainų pritraukia investuotojus. Taip ilgainiui rajonas pritaikomas turtingesnei klasei ir senieji gyventojai išvaromi). Vis dėlto su šiuo procesu veiksmas mažai kuo susijęs. Vien paminėti šių temų nepakanka, o ypač, kai įvykiai jų neišplėtoja.
Nes siaubo filme kažkam gi reikia mirti.
Mirties linija
Panašiai veikia ir siužete vystoma mirties linija. Iki pat pabaigos nėra nė vienos aukos, kuri keltų bent minimalų pavojaus jausmą arba turėtų rimtos įtakos pagrindiniams veikėjams. Miršta Anthonį sukritikavę kuratoriai, nužudoma viso labo dviejose scenose buvusi kritikė. Kiek svorio turi šių veikėjų mirtys?
Keisčiausios yra keturių mokyklinukių, kurios vos spėjusios atsirasti, iškart žiauriai nugalabijamos. Net ir norėdamas neturi laiko su jomis susipažinti. Panašu, kad jos atsiranda tik tam, kad iškart mirtų. Nes siaubo filme kažkam gi reikia mirti.
Bet juk mirtis pati savaime kine nėra baisi ar, juo labiau, gili. Kone kiekvienoje „Riko ir Morčio“ serijoje mirčių būna dešimtys, kartais miršta iškart visos planetos, bet vien dėl to serialas tikrai nei baisus, nei liūdnas. Priešingai vien besisukanti rankena gali būti baisi, tik svarbu, jog publika susitapatintų su veikėju.
Šiuo klausimu originalusis „Bitininkas“ buvo nepalyginamai pranašesnis. Jame beveik kiekviena mirtis yra tiesiogiai susijusi su Helenos asmeniniu gyvenimu, Negana to, veikėjams iš šalies atrodo, kad tai ji yra žudikė. Pagrindinis veikėjas grumiasi su antgamtine pabaisa, jo artimiausi žmonės vienas po kito skerdžiami ir dar jį patį medžioja policija. Įtampa neslūgsta.
Tai turi vieną labai nepageidautiną poveikį.
Naujoje versijoje Anthonio Bitininkas ar policija nebepuola. Pavojus negresia ir Briannai. Kiti veikėjai (Briannos brolis su vaikinu ir Anthonio mama), su kuriais pora turi emocinį ryšį, su Bitininku net neprasilenkia. Kaip ir anksčiau, egzistuoja abi, t. y. mirties ir siaubo bei vidinių išgyvenimų, plotmės, tačiau jos niekaip kūrinyje nepersidengia.
Tai turi vieną labai nepageidautiną poveikį – kaip žiauriai beįvyktų nužudymai, filmas paprasčiausiai nebaisus. Išeinant iš kino salės girdėjau, kaip mergina savo draugui skundėsi kentėjusi tokį nuobodulį, kad bandė pamiegoti. Nors aš ir radau sau įdomius žvilgsnio kampus, puikiai suprantu, kodėl eilinis žiūrovas jų galėjo nepastebėti arba pastebėti, bet nepajausti.
„Bitininkas“ publikai mėto įvairiausias užuominas apie tikrą pasaulį, bet pamiršta, kad siaubo filmo žiūrovui reikia emocinio įsitraukimo. Pabaisa žudo, nes tokios mirtys tinka jo idėjoms. Tačiau istorija to nereikalauja – emociniai jos taškai įrašyti visai kitose vietose.
Ironiška, bet „Bitininkas“ ne tik nurodo į du skirtingus filmus. Šiuometinis „Bitininkas“ ir pats yra tarsi du filmai viename. Pirmasis, metaforinis, labai nori pasakyti ką nors aktualaus ir būtino. Antrasis nori, kad būtų kraujo. Atrodo, taip jiedu ir važiuoja kiekvienas sau: pjaunamos gerklės ir aptariamas rasizmas, bet ryšys tarp abiejų įvykių minimalus.
Vladas Rožėnas – kino kritikas, „Nepatogaus kino“ programos sudarytojas. Daugiau autoriaus naujienų skaitykite 15min kultūra.
