Pirmadienį paskelbus nominantų sąrašą, akivaizdu, jog šie metai buvo kaip niekad nederlingi – tarp „Sidabrinių gervių“ nominacijų neliko geriausio scenarijaus kategorijos, taip pat atsisakyta ir atskirų pagrindinės aktorės ir aktoriaus nominacijų, sujungiant jas į vieną geriausio vaidmens kategoriją.
Apdovanojimų atrankos ir vertinimo komisijos pirmininkė dr. Gražina Arlickaitė teigė, jog šios dvi nominacijos yra tiesiogiai susijusios. „Kai nėra dramaturgijos, nėra scenarijaus, nėra ir charakterių. Jei nėra charakterių, nėra vaidmenų“, – sakė kinotyrininkė, pabrėždama, jog darosi labai sunku lietuviškame kine rasti vaidmenį, kuris išties būtų pagrindinis pasakojamoje istorijoje.
G.Arlickaitė teigė, jog nėra nieko lengviau nei bet kokia kaina rasti ir nominuoti tris kūrinius ar profesionalus, tačiau toks nėra ir niekada nebuvo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų tikslas.
Dėl šios priežasties buvo nuspręsta abi geriausio pagrindinio vaidmens kategorijas sujungti į vieną bei joje nominuoti Juozą Budraitį („Edeno sodas“, rež. Algimantas Puipa), Viktoriją Kuodytę („Edeno sodas“, rež. Algimantas Puipa) bei Lorą Kmieliauskaitę („Ramybė mūsų sapnuose“, rež. Šarūnas Bartas).
G.Arlickaitė teigė, jog nėra nieko lengviau nei bet kokia kaina rasti ir nominuoti tris kūrinius ar profesionalus – juk, pavyzdžiui, kiekvienas filmas turi scenarijų – tačiau toks nėra ir niekada nebuvo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų tikslas. Geriausio scenarijaus kategorijos apdovanojimų atrankos komisija atsisako jau ne pirmą kartą, o profesionaliosios dramaturgijos stoką G.Arlickaitė įvardijo kaip vieną didžiausių tęstinių nacionalinio kino problemų.
Už geriausią pagrindinį moters vaidmenį 2015 m. „Sidabrinėse gervėse“ apdovanota Julija Steponaitytė teigė, jog apdovanojimų nominacijos kasmet kinta priklausomai nuo situacijos, jau ne kartą buvo sujungtos arba visai išnyko.
Manau, kad kine įsisenėjęs įprotis aktorių darbą skirstyti pagal lytį turėtų būti persvarstytas, – sakė J.Steponaitytė.
„Lietuvos kino industrija yra nedidelė ir nepastovi kokybės atžvilgiu, ir kasmetinė apdovanojimų ceremonija yra gera proga tai įvertinti. Manau, dar per anksti šnekėti apie nominacijų struktūrą – tradicijos auga kartu su gamyba. Tuo labiau manau, kad kine įsisenėjęs įprotis aktorių darbą skirstyti pagal lytį turėtų būti persvarstytas“, – sakė J.Steponaitytė.
Apžvelgdama šių metų nominacijas G.Arlickaitė atkreipė dėmesį, jog geriausio animacinio filmo kategorijoje buvo nominuotas ir vienas studentiškas filmas. Nors šis sprendimas buvo priimtas sprendžiant sudėtingą situaciją, sulaukus mažo paraiškas pateikusiųjų skaičiaus, G.Arlickaitė pabrėžia, jog profesionalai tikrai neturėtų baimintis jaunųjų savo kolegų konkurencijos, o studentų darbuose justi šviežumas, kurį neretai praranda jau ilgus metus dirbantys savo srities profesionalai.
G.Arlickaitė tikino, jog žiūrovai neturėtų stebėtis ir dėl to, jog už geriausią dailininko darbą buvo nominuotas dokumentiniame Manto Kvedaravičiaus filme „Mariupolis“ dirbęs Jurijus Grigorovičius.
„Pažiūrėkime, kokios šiame filme parinktos vietos, kaip išreikštas, sutirštintas vaizdas – visa tai yra būtent dailininko dėka. Tai, kad šis filmas dokumentinis, nieko nereiškia. Tiek dokumentikoje, tiek vaidybiniame kine dailininko darbas yra vertinamas vienodai – pagal jo indėlį į vaizdo turinį“, – sakė G.Arlickaitė.
G.Arlickaitė palietė dar vieną lietuviško kino problemą – nors galima analizuoti ir vertinti filmo vizualiką, muziką bei kitus aspektus, tačiau neretai visi komponentai niekaip nesusijungia į vieną organišką darinį, o tai yra būtina kokybiškam filmui.
