Filmo siužetą glaustai galima nupasakoti taip: praėjus 40-čiai dienų po giminaičio mirties, gausi šeimyna susirenka specialiems pietums. Tai – įprasta rumunų ortodoksų tradicija, kurią (o ypač popą, kuris dar ir vėluoja kelias valandas) ne visa šeimyna vertina palankiai.
Varomąja veiksmo ašimi čia galima laikyti nesutarimus ir konfliktus, kurie bute susirinkusius artimuosius lydi ko ne kiekviename žingsnyje. Žiūrovui, nemačiusiam šio filmo, galima pažadėti, jog komedinių (ir draminių) situacijų čia bus tikrai apstu, o kiekvienas personažas taps gerai pažįstamu, mums patiems artimo giminių baliaus veikėju... tačiau pradėkime nuo pradžių.
Kasdienybė, regima „Sieranevada“, yra artima Lietuvai. Nenuostabu, juk filme, kurio veiksmas vyksta Bukarešte (tyčia ar netyčia), yra gausu posovietinės tikrovės nuorodų bei fenomenų, kolektyviškai atpažįstamų visame Rytų bloke.
Įdomu ir tai, kad tam tikrų panašumų galima surasti tarp šio ir neseniai kino ekranuose pasirodžiusio A.Blaževičiaus kino filmo „Šventasis“. Ir ne vien dėl gerai atpažįstamo sovietinio buto interjero ar blokinių kvartalų kiemų. Abiejuose filmuose tam tikrą rolę atlieka... internetas.
„Šiandien viską gali surasti internete“, – sakinys iš „Sieranevada“, panašia struktūra nuskambėjęs ir „Šventajame“. Čia jį irgi ištaria „prakutęs“, skeptiškas, „daug žinantis“, (o svarbiausia!) mokantis anglų kalbą giminaitis, kuris, be kita ko, dalį susirinkusių įtraukia į „Youtube“ vaizdelių peržiūrą.
Čia svarbu paminėti ir menamą filmo laiką. Tai – kelios dienos po teroristinių išpuolių Paryžiuje, sukėlusių atgarsius globaliu mastu. Prie stalo įsiplieskusi diskusija ne tik dėl Paryžiaus, bet ir „911“ išpuolių, atskleidžia skirtingą diskutuojančiųjų požiūrį į tai, kas yra informacinė tiesa, ir kas ją formuoja bei kontroliuoja. Beveik kaip susitikus su seniai nematytu dėde ar teta, tiesa?
Tačiau intriguojančios šiame filme yra ne tik vaizduotę audrinančios tarptautinės politikos diskusijos, bet ir filosofinės refleksijos, o ypač – asmeniniai pokalbiai, kuriuose galima užfiksuoti ir tam tikros subtilios buitinės metafizikos elementų. Pavyzdžiui, sūnus motinai dovanoja treniruoklį, o ši klausia, kiek jis kainavo, priversdama jį pakelti balso toną: „Koks skirtumas, kiek kainuoja? 5000 eurų. Ką, dabar man sumokėsi?“.
Žavinga yra tai, kad skirtingi pokalbiai persidengia vienu metu, ir tai vyksta taip natūraliai, kad žiūrovas turi galimybę pasijusti tikru šio buto gyventoju. Mažų mažiausiai, prisiminti būseną, kai giminių sambūrio metu tenka palaikyti tris skirtingus pokalbius, vykstančius tuo pačiu metu: apie naują darbą, tragiškas ponios X skyrybas ir kokius nors raugintus agurkus.
Šia prasme galima teigti, jog režisieriui pavyko įgyvendinti savo tikslą, kurį jis pats yra atskleidęs Kanų spaudos konferencijos metu. Anot C.Puiu, šiame filme jis siekė į vieną naratyvą sumegzti greitai kintančias diskusijas, ir sukurti įspūdį, jog viskas, kas vyksta bute, yra matoma kito žmogaus akimis.
Tiesa, ne šiaip žmogaus, bet mirusiojo, kurio siela, pagal tikėjimą, kūną palieka būtent po 40 dienų. Taigi, tiek kino kamerai, tiek ir žiūrovui čia tenka ypatingas vaidmuo.
Kodėl šio filmo bute sutinkami personažai yra tokie „gyvi“ ir įtikinantys? Veikiausiai todėl, kad tam tikri, mums artimi archetipai čia regimi po padidinamuoju stiklu. Nesvarbu, ar tai būtų komunistinių pažiūrų bobutė, aršiai ginanti sovietinę ideologiją ir besiilginti Tarybų praeities. Ar senoji motina, disciplinuojanti tinkamo elgesio normas.
O gal pasiturinti vidutinio amžiaus pora, diskutuojanti apie Tolimųjų Rytų virtuvės receptus. Arba klubinę kultūrą mėgstanti dukterėčia, pačiu netinkamiausiu metu į butą parsitempusi gerai įkalusią draugę iš Serbijos.
Giminių chaose tarpstanti būtis „Sieranevadoje“ yra savaip žavinga, nuoširdi ir tragikomiška. Kinematografiška, tačiau kartu – itin gyvenimiška. Tokia, kurioje pabuvę, galbūt į savo giminės susitikimą žiūrėsime kiek atlaidžiau. Juk mūsų visų giminaičiai yra panašūs – rūpestingi, mieli, draugiški, konfliktiški, mėgstantys diskutuoti ir... šiek tiek užknisantys.
Filmą „Sieranevada“ galite legaliai pažiūrėti išmaniojoje „Telia“ televizijoje.
