Filmo veiksmas vyksta mažame ir ramiame Žemaitijos kaime, kuris kartą metuose neatpažįstamai pasikeičia. Velykų išvakarėse Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje rengiamos analogų Lietuvoje neturinčios teatralizuotos apeigos: jų metu „kareiviai“ saugo simbolinį Kristaus kapą, kurį visais įmanomais būdais bando išvogti triukšmingi „persirengėliai“.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Ši tradicija kildinama iš Viduramžiais bažnyčiose, vienuolynuose bei miestų aikštėse rengtų teatralizuotų pasirodymų, kuriais siekta atvaizduoti svarbiausius krikščionių tikėjimo įvykius. Manoma, kad iki 1863 metų sukilimo tokie reginiai, lydimi patrankų bei šautuvų šūvių, kardų žvangėjimo ir žaismingo sujudimo, buvo įprasti daugelyje Lietuvos bažnyčių. Iki Antrojo pasaulinio karo šią Velyknakčio tradiciją dar galima buvo aptikti atokesniuose Žemaitijos kaimuose.
Režisierė G.Beinoriūtė žiūrovus kviečia ne tik sudalyvauti šiame triukšmingame karnavale, tačiau ir prisiliesti prie žmonių, atkakliai puoselėjančių šį žaismingą ritualą, kai vieną naktį pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis.
Nuo balandžio 11 d. dokumentinis filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ bus rodomas Lietuvos kino teatruose.
– Giedre, jūsų kūrybinėje biografijoje dominuoja vaidybiniai filmai, tačiau taip pat esate išbandžiusi ir dokumentinį kiną. Tuo tarpu naujausiame darbe „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ šie žanrai tartum susilieja į vieną. Papasakokite, kaip atradote ir kodėl susidomėjote šiomis kartą metuose mažame Žemaitijos kaime vykstančiomis Velyknakčio apeigomis.
– Pirmą kartą apie apie Pievėnuose vykstantį Velyknaktį išgirdau prieš dešimtmetį. Tuomet draugai parodė keletą kadrų iš šių apeigų: tos ryškios spalvos ir šventės kitoniškumas man padarė nepaprastą įspūdį. Tuomet pagalvojau, kad verta būtų nuvažiuoti ir tai pamatyti savo akimis. Bet žinote, Velykos vyksta tik kartą metuose – jei nenuvažiavai, tai reikia vėl laukti ištisus metus... Šitaip viskas ir išsitęsė.
2020 metais planavau važiuoti, tačiau ištiko pandemija ir teko užsidaryti namuose. O kai 2022 m. prasidėjo plataus masto Rusijos karas Ukrainoje, supratau, kad dabar pats laikas tai padaryti, nes čia tema filmui.
– Kaip tai, kas vyksta Pievėnuose per Velykas jums susisieja su karu?
– Kai pasaulis tampa nenuspėjamas, labai svarbu daryti savo mažus darbus, kurie vyksta nepertraukiamai. Išlaikyti ir pratęsti ritualus, nes jie simboliškai palaiko pasaulio tvarką. Gal tai ir skamba gan abstrakčiai, bet man tuo metu tai atrodė kaip stabilumo garantas.
Pirmą kartą su operatoriumi Mindaugu Survila į Pievėnus nuvykome 2022 metais likus maždaug dviem savaitėms iki Velykų. Norėjosi apžiūrėti patį kaimą, bažnyčios aplinką, pamatyti, kur viskas vyksta.
Atvažiavę nuėjome į mišias. Apytuštėje bažnyčioje sutikome keturias giedotojas, kurios po pamaldų su klebonu tarėsi dėl Velykų reikalų. Kažkas iš jų pajuokavo, kad, štai „visa konklava susirinko“. Man tai pasirodė labai šmaikštu ir aš joms pajutau simpatiją. Galiausiai taip nutiko, kad šios moteriškės filme atlieka gan svarbų vaidmenį.
Po dviejų savaičių per Velykas atvykome į Pievėnus jau su kamera, nors dar nebuvome tikri, kad darysime filmą. Dalyvavome apeigose, stebėjome tai, kas vyksta – be abejo, tai kėlė įvairių minčių... Pradžioje daug kas atrodė labai grubu, netašyta, mėgėjiška. O ir tie žemaičiai tokie keisti, uždari... Atvirai sakant, ne taip viską įsivaizdavau (juokiasi) Man čia lyg pritrūko sakralumo, apeigų dvasingumo...
Tačiau sulaukus Velykų ryto apėmė sunkiai nusakomas jausmas ir aš supratau, apie ką turėtų būti šis filmas. Būtent tą jausmą aš ir norėjau perteikti žiūrovams atvesdama juos iki Velykų ryto. Tai ir buvo galutinis sprendimas imtis nuoseklių filmavimo darbų.
– Ar tai reiškia, kad visas filmas nufilmuotas per vieną naktį?
– Filmo pagrindas yra iš 2023 metų Velyknakčio, vienas kadras – iš 2022 m. ir keli – iš 2024 metų. Iškart buvo akivaizdu, kad apjungti skirtingų metų vaizdus būtų itin sudėtinga, nes personažai, pamaldų dalyviai, kai kurios detalės kasmet keičiasi – neįmanoma visko sujungti į visumą. Šios apeigos yra gan spontaniškos – veiksmas ir situacijos gimsta tuo laiku, kai tai vyksta.
– Filmo centre – maždaug pusę paros trunkantis unikalus teatralizuotas persirengėlių reginys, kuris vyksta bažnyčioje. Tačiau tuo jūs neapsiribojate, bet fiksuojate ir kaimo gyvenimą, bendruomenės pasiruošimą šiai šventei – nuo dalyvių sukvietimo, bažnyčios plovimo iki maisto skaičiavimo bei ruošimo. Kaip pati rengėtės šiems filmavimams ir kodėl jums svarbu buvo orientuotis ne tik į pačią šventę, tačiau ir į jos preliudiją – banalią, komišką, pragmatišką kasdienybę?
– Kad nenutiktų taip, kaip man buvo pirmą kartą išvydus šias apeigas, jų savotišką grubumą, siekiau žiūrovams parodyti iš kur ir kaip ta šventė, o kartu ir jos tradicija, atsiranda. Norėjau, kad Velyknaktyje žiūrovas nesijaustų turistu, todėl pradėjau nuo pažinties su šios šventės dalyviais – pievėniškiais. Taip natūraliai susidėliojo ir visa filmo dramaturgija: pradedama nuo pasiruošimo, tuomet pati šventė ir galiausiai jos pabaigtuvės.
O pasiruošimas šventei išties yra kasdieniškas, buitiškas, žmogiškas. Tačiau tikrai nenoriu pasakyti, kad kasdienybė – tai profanum, o tai, kas vyksta bažnyčioje – būtinai sacrum. Kartais tuos dalykus atskirti yra labai sunku. Štai, kad akimirka iš Didžiojo penktadienio, kai močiutės pjausto morkas, kiaušinius – man tai yra šventenybės įsikūnijimas. Tuo tarpu bažnyčioje nuolatiniai filmavimai telefonais atrodo gan profaniškai. Visa tai man ir liudija, kad niekada negali būti tikras, kur yra sacrum, o kur – profanum.
Iš pasirengimo šventei prisifilmavome be galo daug medžiagos. Juokais galima pasakyti, kad tais metais pasiruošimas vyko kaip niekada tvarkingai ir disciplinuotai, mat pievėniškiai derinosi prie mūsų komandos, kad galėtume filmuoti.
Atsirinkdami kadrus filmui, visų pirma, ieškojome netikėtų, kartais komiškų, kartais simboliškų vaizdų, kuriuose pagauta nepaprasta grožio akimirka – kaip toje finalinėje scenoje su kamane. Visa tai man kaip tik ir kuria šventės, o kartu ir paties filmo atmosferą bei dvasią.
– Kaip jūs įvardytumėte, kas yra šio filmo herojus ar herojai?
– Visas kaimas ir visa bendruomenė. Pradžioje galvojome, kad gal šventę pasakoti per vieną personažą, tačiau gan greitai supratome, kad Velyknaktis yra tai, kas sutelkia visą pievėniškių bendruomenę – tiek jaunus, tiek ir senus, gyvenančius kaime ir išvykusius, tačiau kasmet sugrįžtančius šia proga namo.
Velyknakčio pamaldos jiems yra kur kas svarbesnės nei Naujieji metai. Atsidūrus Pievėnuose per Velykas tai tampa akivaizdu.
Įprastomis dienomis tuščias kaimas per Velykas staiga atgyja ir tampa triukšmingu vos ne kaip didmiestis. Neatsitiktinai ir patys žmonės pripažįsta, kad Velyknakčio pamaldos jiems yra kur kas svarbesnės nei Naujieji metai. Atsidūrus Pievėnuose per Velykas tai tampa akivaizdu.
– Tačiau, pripažinkime, filme rodomi pievėniškiai, be kelių išimčių, nedega dideliu noru dalyvauti šiose apeigose: jie atvirai kalba apie savo tikėjimą, kuris gerokai prasilenkia su tuo, kas vyksta bažnyčioje. Nepaisant to, persirengėlių Velyknaktis vis tiek įvyksta. Kaip jūs tai paaiškintumėte?
– Tai paradoksas. Ir tokių paradoksų yra pilna krikščionybė bei apskritai tikėjimo fenomenas. Būtent tame aš ir matau grožį. Žmogus gali nieko nesuprasti apie šią tradiciją, jam tai gali atrodyti juokinga, keista, gal net atgrasu, tačiau nepaisant to, jis nusprendžia prisijungti ir tapti šventės dalyviu, kūrėju, ištverti visą naktį ir sulaukti Velykų ryto.
Žinoma, tame pasirengime, taip pat pačioje šventėje yra nemažai rutinos. Tačiau visi pievėniškiai vienu balsu pripažįsta, kad Velyknaktis yra išskirtinė jų šventė ir tuo nepaprastai didžiuojasi. Juk tai vienintelis kaimas Lietuvoje, kuriame užsispyrėliškai tebesaugoma anksčiau plačiai gyvavusi tradicija.
Maža to, visi kaimo gyventojai vienaip ar kitaip yra susiję su šia tradicija – jų seneliai, tėvai, broliai ar giminaičiai tikrai yra dalyvavę Velyknakčio apeigose, todėl tai tampa kiekvieno jų asmeninės istorijos dalimi.
Beje, 2023 metais pirmą kartą Kristaus kapo sergėtojais – žalnieriais – tapo ir merginos. Tai, visų pirma, nulėmė vaikinų, vyrų trūkumas. Tradiciškai keturias kareivių komandas sudaro 16 žmonių, o dar papildomai ir du ar trys persirengėliai. Pastaraisiais metais apeigose dalyvaudavo jau ne keturios, bet trys kareivių komandas.
Visi kaimo gyventojai vienaip ar kitaip yra susiję su šia tradicija – jų seneliai, tėvai, broliai ar giminaičiai tikrai yra dalyvavę Velyknakčio apeigose, todėl tai tampa kiekvieno jų asmeninės istorijos dalimi.
Tačiau 2023 metais kaimo bendruomenė sugalvojo, kad jei į kariuomenę yra kviečiamos merginos, kodėl jos negalėtų budėti ir prie Kristaus kapo? Tai buvo drąsus ir labai simboliškas emancipacijos dvasios įkūnijimas itin tradicinėje apeigų formoje.
– Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, pagrindine filmo siužetine tema galėtų būti etnografija XXI amžiuje – kaip su laiku keičiasi tradicija, kaip senąsias formas perima naujosios kartos ir ką visi tie ritualai jiems reiškia. Kiek tai pačiai buvo įdomu ir svarbu atspindėti filme?
– Man tai įdomu, nes vien užfiksuoti tai šiandien jau atrodo labai prasminga. Žvelgiant į šias apeigas akivaizdžiai matai, kad tai yra labai sena tradicija. Velyknakčio įvykiai Pievėnų bažnyčioje leidžia tartum peržengti laiko slenkstį ir atsidurti praeityje.
Kita vertus, vien etnografijos filmui būtų per maža. Man kur kas svarbiau yra transcendencija, kuri per šią tradiciją netikėtai atsiskleidžia keistomis, kartais grubiomis ar net komiškomis formomis. Ir žinoma – žmonės, nes ko verta būtų tradicija, jei ji nieko mums neatskleistų apie žmogų.
– Šventės, o kartu ir filmo kulminacija tampa naktį bažnyčioje vykstantis reginys – kareiviais persirengę pievėniškiai saugo Kristaus kapą, kurį bando pavogti triukšmingi persirengėliai. Nuolatinis klegesys, vaikų erzinimai, filmavimai telefonais – visa tai vyksta fone giedant žemaitiškus Kalvarijų kalnus, kuriuose apraudama Kristaus kančia bei mirtis. Kaip jums pačiai atrodo visas tas kontrastingas derinys?
– Visa tai yra paradoksalu ir netikėta, bet todėl gyva ir tikra. Tą kontrastą puikiai iliustruoja ir apeigų scenografija: giedotojai sėdi viršuje ant viškų ir tai yra sacrum erdvė, o apačioje – šurmulys ir balaganas – profanum. Tačiau visa šventė vyksta vienoje erdvėje, vienu metu. Man tai yra mūsų gyvenimo, pasaulio vaizdinys – čia telpa ir dvasingumas, ir kūniškumas, giesmės ir turgus. Simboliška ir tai, kad viršuje gieda vyresni žmonės, o apačioje šėlsta jaunimas – tai, pripažinkime, taip pat labai žmogiška.
Žinoma, pirmą kartą išvydus šias pamaldas apima gan keistas jausmas, nes kitose bažnyčiose, palyginus su Pievėnais, Velyknaktis vyksta ypatingai santūriai ir ramiai. Tuo tarpu čia gali net nesuprasti, kokiose pamaldose dalyvauji ir ar tai tikrai katalikų bažnyčia (juokiasi).
Tačiau pamažu aš visa tai priėmiau kaip išskirtinę, kitokią tradiciją – kartą metuose šiems žmonėms galima taip savitai švęsti šią dieną ir peržengti ribą, kuri kitomis dienomis yra savotiškas tabu. Pavyzdžiui, persirengėliui atsisėti į klausyklą, sėdėti bažnyčioje su kepure ar nugarą atsukus į altorių... Tokia yra šių apeigų tvarka ir tai yra leidžiama.
O drauge mane ypač žavi „Kalnų“ giedotojai, kurie nepaiso to, kas vyksta apačioje. Kiekvieną kartą triūbininkas Alfonsas nuo vargonų pasako žodį: „Mieli Velyknakčio dalyviai, dabar giedosime šventus „Kalvarijos kalnus“, prašau rimties...“ Tačiau niekas apačioje to prašymo nepaiso... Bet ir giedotojai yra nuoseklūs – nekreipdami dėmesio į begalinį šurmulį ir juoką apačioje, jie gieda apie Kristaus kančią. Tokia yra jų pareiga ir jie daro tai, ką privalo... Man tai yra be galo gražu.
– Tačiau šioje tradicijoje esama ir vienos kontraversijos – tai persirengėliai, bandantys pavogti Kristaus kapą simbolizuojantį kryžių. Neabejotinai savo išvaizda jie primena „žydo“ personažą iš anksčiau įprastų Užgavėnių karnavalų. Tačiau jei pastaroji šventė gali puikiai gyvuoti ir be „žydo“, tai Velyknaktis Pievėnuose be šių sumaištį keliančių personažų – niekaip. Kaip pati vertinate šiuos kultūrinius reliktus, kurie dabartiniame laike gan stipriai rėžia akį ir ausį?
– Tai išties jautri, nevienareikšmiškai vertinama tema. Atvirai sakant pradžioje aš ir pati nuo to krūpčiojau ir man prireikė laiko, geriau suprasti kas tai išties yra.
Man atrodo, apsigauname, kai bandome pernelyg paprastai paaiškinti ir įvertinti daugiasluoksnę tradiciją, kuri formavosi ne vieną šimtmetį. Pradžiai reikėtų prisiminti, koks evangelinis siužetas davė pradžią šiai tradicijai. Iš kur prie Kristaus kapo atsirado romėnų kareiviai? Jie ateina iš evangelinės istorijos, kai po Jėzaus mirties aukštieji kunigai prisiminę, kad Jėzus žadėjo po trijų dienų prisikelti, prašo Poncijų Pilotą prie Jėzaus kapo pastatyti sargybą, kad Jėzaus mokiniai neišvogtų jo kūno ir nepaskelbtų, kad jis vis tik prisikėlė. Štai kodėl Pievėnų kareivių vado kepurė turi „romėnišką skiauterę“.
Persirengėlių šiame evangeliniame siužete nėra. Jie akivaizdžiai atėję iš kitos šventės – karnavališkų Užgavėnių. Kada jie prisijungė prie kareivių, niekas negali pasakyti. Bet jų funkcija – visai kita. Jų nerašytame scenarijuje, kuris perduodamas iš lūpų į lūpas, be bandymo pavogti kryžių yra ir eibių kėlimas, prisnūdusių parapijiečių žadinimas, pakišant jiems amoniako, daiktų vogimas ir kitoks ribų peržengimas – akivaizdūs karnavalo atributai, skirti vieną dieną apversti pasaulį aukštyn kojomis.
Ir nesutinku, kad be būtent „žydo“ kaukės Pievėnų Velykos neįsivaizduojamos. Esu skaičiusi, kad seniau kitur būdavę „velniukų“ personažai. Čia esmė – persirengėliai, karnavalo veikėjai. Juk ir filme galime stebėti, kad vieni žmonės dar iš seno įpročio juos vadina „žydā“, kiti – „persirengėliais“, o tradicijai nuo to – nė motais. Nes jos pagrindas – visai kitas.
Pirmą kartą išvydus šias pamaldas apima gan keistas jausmas, nes kitose bažnyčiose, palyginus su Pievėnais, Velyknaktis vyksta ypatingai santūriai ir ramiai.
– Filmo metu net kelis kartus iškyla Ukrainos karo tema: ruošiantis šventei žmonės klausosi žinių, vaikai stebi praskrendantį lėktuvą, kurį įvardija naikintuvu arba šventoriuje žaidžia su dronais, kurie šiandien akivaizdžiai asocijuojasi su karu. Kodėl jums buvo svarbu neapeiti šios temos? Ar tai labiau nuoroda į konkretų laikmetį, o gal į kančios istoriją, kuri šiame pasaulyje niekada nesibaigia?
– Kadangi pirmas impulsas kurti filmą buvo susijęs su prasidėjusiu karu, tai natūraliai ir naujienos iš Ukrainos įvykių 2023 metais skamba Velyknakčio pasirengimo darbų fone žmonėms klausantis žinių per radiją ar televiziją. Ši tema man buvo svarbi nuo pat pradžių ir mes specialiai stengėmės įsirašyti žinias, skambančias per radiją tuo metu, kai filmavome.
Tai man padeda atspindėti dabartinio pasaulio būseną, nepaisant to, kad pačių apeigų metu, kaip jau minėjau, žiūrovai tartum persikelia į visiškai kitą laiką. Gėrio ir Blogio kova vyksta nuolat.
– Filme yra kelios vietos, kuomet kinematografiškai permušate visą šventės šurmulį bei tartum pakylėjate į kitą lygmenį: iš persirengėlių balagano – į savotišką mistiką. Čia, žinoma, galima įžvelgti jūsų, kaip režisierės norą arba tikėjimą, visame tame, kas vyksta, matyti antrąjį planą. Tad ką jūs pati sau čia atradote?
– Filmuoti visą naktį nebuvo lengva, tačiau aš guodžiausi viltimi, kad rytas išauš ir Velykos ateis. Tad šis filmas yra ir apie viltį, apie šviesos pergalę prieš tamsą.
– O patiems pavieniškiams? Kiek visa tai yra neatsiejama jų tikėjimo dalis, o kiek – tradicijos, kurios niekada nesirinko, našta?
– Visa tai yra gan individualu. Tačiau man nepasirodė, kad ši šventė Pievėnų bendruomenei yra našta. Žmonės tai priima kaip savo pačių identiteto bei unikalumo dovaną. Ir jei triukšmingas karnavalas yra būdas žmogų atvesti į tikėjimo, tradicijos bei kultūros patirtį – argi tai nėra nuostabu.
Maža to, jie tai priima kaip pareigą ir tai taip pat yra prasminga. Juk yra dalykų, kurių nebūtina įsisąmoninti, įvardyti ar racionaliai suvokti. Kai kurie dalykai tiesiog yra. Ir jei žmogus bent kiek prisidedi prie to, kad tai būtų perduota ateičiai, tai, mano supratimu, jau yra labai daug.
