Toliau pateikiama ištrauka iš Deniso Levanto pokalbio apie šį filmą su kanadiečių kino kritiku Adamu Cooku.
Jūs geriausiai žinomas dėl ypatingo jūsų vaidmenų kūniškumo, tačiau po juo slypi ir labai stipri emocija. Kaip pavyksta įsibrauti į savo personažų kūnus ir galvas? Ar jums tai yra du skirtingi dalykai?
Man tai neatsiejama. Pradėjau nuo pantomimos, kur teko naudoti vien tik savo kūną ir akrobatiką, tačiau po kurio laiko man tapo įdomūs ir žodžiai, jų prasmės, poezija bei drama. Atradau dar vieną elementą, su kurio galiu žaisti. Mano pirmoji kalba yra kūno kalba, tačiau ji yra išverčiama.
Statiški kadrai „Kelionėje į Vakarus“ turėjo pareikalauti didelių pastangų, pavyzdžiui pirmasis filmo kadras, kur jūs kelias minutes net nesumirksite. Kaip ruošėtės tokiems kadrams? Kaip vyko darbas su režisieriumi Tsai Ming-Liangu?
Tam visai nesiruošėme, savaitę prieš filmavimus aš sutikau Tsai, jis papasakojo, ką veikia, išvirė kavos – jo kava visada nuostabi – davė man taivanietiškos muzikos ir vienintelis dalykas, kurį man pasakė buvo tai, kad aš jam esu drakonas iš kinų mitologijos. Mano vienintelė užduotis buvo būti bet kada pasiruošus ir kai nuvykau į filmavimo aikštelę, kur Lee Kang-Shengas (pagrindinis filmo aktorius ir režisieriaus mūza) vaidino lėtąjį ėjimą, Tsai mane pakvietė prie jo prisijungti. Taip aš ir prisijungiau. Buvo šiek tiek sunku susikoncentruoti, nes šis į gatvės performansą panašus aktas vyko triukšmingoje Marselio gatvėje, tad teko užsidaryti savo galvoje.
Paprastai prieš kamerą aš judu, tačiau tą kartą aš keliavau savo viduje. Praradau laiko nuovoką, jaučiausi aktyvus visai nejudėdamas. Laukiau ženklo savyje, kada jausiu, kad reikia kažką pasakyti. Kadras truko amžinybę, turbūt apie 30 minučių, ir niekas nežinojo, kada Tsai jį nutrauks. Net ir komandos nariai buvo sunerimę.
Apie ką galvojote, kai buvote filmuojamas stambiu planu filmo pradžioje?
Labai paprasta. Per dvi filmavimo dienas jaučiausi dvasiškai labai arti Tsai ir jo filmo kontempletyvaus stiliaus. Tame kadre man buvo liepta žiūrėti tiesiai į kamerą ir keliauti žvilgsniu gilyn į objektyvą, galėjau skaityti savo mylimą poeziją. Pirmu bandymu galvojau apie daugybę dalykų ir pasakiau per daug, tačiau antrą kartą keliavau į save, tai buvo labai meditatyvu. Paprastai prieš kamerą aš judu, tačiau tą kartą aš keliavau savo viduje. Praradau laiko nuovoką, jaučiausi aktyvus visai nejudėdamas. Laukiau ženklo savyje, kada jausiu, kad reikia kažką pasakyti. Kadras truko amžinybę, turbūt apie 30 minučių, ir niekas nežinojo, kada Tsai jį nutrauks. Net ir komandos nariai buvo sunerimę.
Ar režisierius dalinosi savo idėja?
Ne, jis tik papasakojo kinų legendą apie beždžionių karalių, kuris kariauja su Buda ir dėl to yra sugrąžinamas į Žemę ir su vienuoliu ima ieškoti budistų tekstų. Mūsų bendravimas buvo ne žodžiais, o žvilgsniais, jausmais.
Ką galite pasakyti apie šią patirtį?
Buvo nuostabu, atradau naujas erdves. Viskas įvyko labai greitai. Kažkuria prasme jaučiausi tarsi svečias: prisijungiau prie žaidimo, pažaidžiau ir išėjau. Nejaučiau, kad būtų kuriamas filmas, man tai intymus dalijimasis, kurį pajusti galėjo tik tie, kurie jame dalyvavo.
Turbūt nėra sąžininga jūsų klausti apie Tsai Ming-Liango idėjas, tačiau kaip galvojate, kodėl režisierius perkelia kinų mitą į Marselį, kur jūs vaidinate drakoną, o Lee Kang Sheng vienuolį?
Manau, kad tai tiltas tarp dviejų pasaulių ir dviejų kultūrų. Labai gerai pamenu vieną kadrą, kur aš guliu ant žemės, o kažkur tolumoje fone vienuolis keliauja viena Marselio sala, ta sala vadinama Beždžionių sala. Kadre vienuolis atrodo tarsi plūduriuotų virš mano galvos, tarsi būtų mano minties dalimi. Tai ne sapnas, o vizija: Rytai Vakaruose.
