Siurrealistinę juostą Vilniuje filmuojantis A.Puipa: „Savo fantazijose jaučiuosi saugus“

– Naujas jūsų filmas „Vidurnakčio seansas“ paremtas rašytojo Jaroslavo Melniko kūryba. Kuo ji jus sudomino, patraukė?

– Filmo siužetui panaudojau dešimt J. Melniko apsakymų. Jo apsakymų siužetai labai išradingi, juose daug fantazijos, stiprūs dialogai, siurrealistiniai motyvai dera su realistine aplinka, yra absurdo, o tai – labai didelė atgaiva režisieriui. Rašytojas, būdamas ne kino žmogus, labai gražiai „užkabino“ kino pasaulį. Sapniškumas kinui būdingas, daug garsių režisierių, pradedant Deividu Linču ar Roy Anderssenu siurrealistiniame pasaulyje jaučiasi puikiai.

Filmas „Vidurnakčio seansas” savo forma skiriasi nuo to paties žanro filmo „Sinefilija”.

– Ar vystant filmo scenarijų bendravote su pačiu rašytoju?

– Žinant mano darbo stilistiką, bendradarbiauti būtų neįmanoma. Literatūros naudojimas man nėra bandymas rašytojo žodį paversti spalvotais paveikslėliais – nuo scenarijaus nukrypstu gan stipriai. O ateiti pas rašytoją ir pasakyti, kad iš dešimties apsakymų sukursiu vieną istoriją – sudėtinga. Diskusijų čia negalėjo būti, nes būtume susipykę tą pačią dieną. Todėl J. Melnikui pasakiau – siužetus nusipirksiu ir pakviesiu į premjerą. Su šia sąlyga jis sutiko.

– Jūsų kūrybiniame kelyje – daugybė filmų ekranizacijų, skirtingų žanrų ir laikotarpio juostų. Įdomu, kuo iš kitų jūsų darbų išsiskirs „Vidurnakčio seansas“? Ką jums pačiam, kaip kūrėjui, ši juosta reiškia?

– Skaitę scenarijų man sakė, kad jis stiprus, jame daug ironijos, J. Melniko literatūra intelektualesnė, užgriebanti egzistencines, filosofines temas, pakankamai skausmingus dalykus.

Šįkart jaučiuosi kaip fokusininkas, daug metų dirbęs cirko arenoje ir staiga vieną dieną nusprendęs atskleisti visus savo triukus. Taip ir aš ironiškai žvelgiu į kinematografiją kur esu jau tiek metų.

– Nutolstate nuo savo filmams būdingos stilistikos?

– Kažkuriuo metu, kalbant apie mano filmus, prigijo posakis „Puipizmas“. Juo lyg ir nusakomi filmo triukai, kurie neturi logikos, bet turi žavesio ir gali papuošti net ir iš pažiūros buitišką sceną. Aš šį stilių šiek tiek propoguoju ir toliau, savo fantazijose jaučiuosi saugus.

– Kaip sekasi filmavimo procesas, su kokiais iššūkiais susiduriate?

– Prie filmo prisideda profesionali komanda, dirbanti su svarbiais Lietuvos ir užsienio projektais. Visgi biudžetas nedidelis, todėl turime nufilmuoti bent tris scenas per dieną ir ritmas yra labai įtemptas.

Džiaugiuosi darbu su įdomiais aktoriais. Su A. Kazanavičiumi sukūrėme daug stiprių scenų, jis tame tiesiog „maudosi“. Džiugina ir A. Gavenonis, su kuriuo dirbame pirmą kartą. Taip pat norėjau surinkti eilę naujų aktorių ir labai dėl šio sprendimo džiaugiuosi, nes jie daro stebuklus. Vienas pagrindinių tikslų buvo atrasti naują operatorių ir kartu su juo įžengti į mistinį pasaulį. Taip prie šio filmo prisidėjo Linas Žiūra. Procesas labai malonus ir kol kas filmuojame viską, ką sugalvojame.

– Filme – labai daug Vilniaus. Kodėl didžioji dauguma vaizdų filmuojama būtent sostinėje? Kaip Vilniaus vaizdai papildys pačią istoriją?

– Vilnius šiuo atveju man yra kaip talismanas. Nors čia esu nufilmavęs jau ne vieną filmą, Vilnius kaip chameleonas man atsiveria vis naujomis spalvomis. Šį kartą atradome fantastiškų laiptinių, siaurų gatvelių, apleistų rūmų, turinčių savo dvasią. Miestas tapo naktiniu tuneliu, pro kurį pralindę personažai patenka į kitą realybę. Suradau ir tokių rajonų, kur užtektų pakabinti, pavyzdžiui, švedišką vėliavą ir filmuoti ten Stokholmą. Mieste labai daug vietų, naujų kvartalų, kurie nebeprimena tik tradicinio Vilniaus, čia galima pamatyti labai daug gražių dalykų.

– Kaip apibūdintumėte jaunosios kartos kino kūrėjų darbus? Ar žiūrite jų filmus, kokias tendencijas pastebite?

– Negaliu nežiūrėti, nes šie jauni žmonės mano akyse tapo kino meistrais, režisieriais – man buvo smagu žiūrėti, kaip jie auga.

Jauni kūrėjai beveik neekranizuoja literatūros, jų kūryba surišta su originaliais scenarijais. Mes filmavome prieškario kaimą tam, kad pasislėptume nuo ideologinių dalykų. Jiems tai negresia, todėl jaunoji karta kuria filmus apie tai, kas jiems artimiausia – šeima, santykiai su tėvais, pirmoji meilė. Mūsų kūrėjus pradeda atpažinti, jie keliauja per tarptautinius festivalius. Kažkas yra pasakęs, kad šiuo metu Lietuvoje išgyvename kino aukso amžių. Gal tai ir skambi frazė, bet turime tikrai puikių režisierių.